Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Jie gali mane tempti čia, gali versti nužygiuoti iki pat Boltono pilies, jei tik jiems patinka; tačiau aš esu potvynių karalienė, mano srovė dabar greita. Jie negali manęs priversti kalėti dar bent savaitę. Jie manęs nesulaikytų. Tai Šrousberio pabaiga, jie to dar nežino, bet su jais bus susidorota. Šiaurės lordai atvyks manęs su Norfolku priešaky. Data nustatyta, tai bus spalio šeštoji, nuo tos dienos galėsiu skaičiuoti savo karaliavimą. Mes būsime pasiruošę, aš jau pasiruošusi. Tada mano įkalintojai bus mano kaliniai, aš elgsiuosi su jais kaip panorėjusi.

Norfolkas susikvies savo valdytojus, tūkstančiai jų atsilieps. Šiaurės lordai surinks didelę armiją. Šrousberiai tik atgabeno mane čia, į savo liūdniausią požemį — įkalino mane ten, kur būsiu lengviau surasta. Visi žino, kad aš laikoma Tatberyje, ir žino kelią iki pilies. Už poros savaičių šiaurės armija atvyks, ir Šrousberiai turės rinktis, ar mirti ginant savo purviną pilį, ar pasiduoti. Šypsausi galvodama apie tai. Jie ateis pas mane ir prašys jiems atleisti, primindami, kad su manim visad elgėsi maloniai.

Grafą gerbiu: niekas negalėtų juo nesižavėti; pakankamai mėgstu Besę, ji geraširdė moteris, tik prasčiokė. Bet tai bus jų galas, galbūt mirtis. Visi, kurie stovi mano kely, tarp manęs ir laisvės, turės mirti. Spalio šeštoji yra ta diena, jie turi būti pasiruošę, kaip aš esu pasiruošusi — pergalei arba mirčiai.

Nepasirinkau šio kelio. Atvykau pas Elžbietą su reikalu kaip giminaitė, kuriai reikalinga pagalba. Ji su manim pasielgė kaip su priešu, dabar su savo lordais ir pusbroliu elgiasi lyg su priešais. Kiekvienas, kuris mano, kad ji yra didi karalienė, turi žinoti: triumfuodama ji buvo įtari ir savanaudė. Pavojuje ji panikuoja. Mane apėmė širdgėla, juos apniko maišto idėja. Ji galės kaltinti tik save, kai jie įsiverš į jos pilį ir įmetę vargšelę į Tauerį užkels ant motinos ešafoto. Ji ir jos pagrindinis patarėjas Sesilis tokie įtarūs, kad dažnai įsivaizdavo savo pražūtį ir patys ją prisišaukė. Taip nutinka baisiausiai įtariems žmonėms: jie mąsto apie blogiausią ir to sulaukia.

Turiu laišką nuo savo atstovo, vyskupo Džono Leslio iš Roso, kuris Londone seka Elžbietos įtakos plitimą. Radau jį užkištą už savo balno, kai pakrikai ruošėmės kelionei į Tatberį. Netgi siaubingai skubėdami iš Vingfildo rūmų į Tatberio pilį ištikimi žmonės sugebėjo man pasitarnauti. Šrousberio arklininkai jau mano pusėje. Besė ir jos vyras išduoti savo namiškių. Vietovė pilna seklių, papirktų ispaniškuoju auksu, laukiančių, kol galės man patarnauti. Leslio raštelis, paskubom pakeverzotas prancūzų kalbos ir kodo mišiniu, sako man apie paniką Londone, apie Elžbietą, įtūžusią iš baimės dėl kas valandą ateinančių pranešimų apie sukilimą, kylantį visoje šalyje.

Šiaurės lordai, mirtimi ir skausmu prigrasinti pranešinėti Elžbietai į Londoną, nepakluso. Jie kviečia savo vyrus ir, kai turės armiją, atvyks tavęs. Jie patvirtino datą: spalio šeštoji. Būk pasirengusi.

Norfolkas taip pat pasirengęs. Jis nepakluso jos įsakymui tarnauti dvare ir pabėgo į savo namus, į Keningholą Norfolke, rinkti savo armijos. Visa rytų Anglija už jį.

Dvaras nutraukė kelionę ir grįžo į Londoną, dabar jie ruošia Vindzoro pilį apgulčiai. Ginkluoti būriai renkami Londono gynybai, tačiau jie negali būti sukvieti ir apginkluoti laiku. Pusė gyventojų slepia savo turtą ir bėga iš miesto. Naktį miestas apleistas, kupinas baimės. Ispanų armija atkeliaus čia iš Nyderlandų po keleto savaičių, kad pasitarnautų tau, jie perdavė auksą per savo bankininką Ridolfiui, kurį perdaviau Norfolkui, kad sumokėtų tavo kareiviams.

Pergalė bus mūsų, tai tik savaičių reikalas, Rosas.

Suglamžau laišką ir įsikišu į kišenę, sudeginsiu, kai tik sustosime pavakarieniauti. Jodama atleidžiu vadeles, nesijaučiu sėdinti ant žirgo. Mano mintyse Elžbietos paveikslas, mano pusseserės, skubančios į Vindzoro pilį, apžiūrinėjančios savo dvarą ir matančios kiekviename veide išdaviko šypseną. Žinau, kaip tai atrodo. Pati mačiau. Ji pajus, kaip jaučiausi Holirude, kad nėra nieko, kuo galėtų pasitikėti, ji sužinos, ką patyriau Danbare, kai jos palaikymas senka ir jos pasekėjai prisiekinėja ištikimybę, net ją apleisdami. Dabar ji žino, kad netgi Dadlis, jos draugas nuo vaikystės bei senas meilužis, rezga sąmokslą su Norfolku, kad mane išgelbėtų. Jos meilužis, jos pusbrolis ir kiekvienas slaptosios tarybos lordas yra mano pusėje. Visi lordai jos dvare nori mane matyti išlaisvintą. Daugelis žmonių palaiko mane — siela ir širdimi. Ją išdavė. Kai ji atėjo į sostą, ją vadino „mūsų Elžbieta“, dabar ji prarado jų meilę.

Mąstau apie Šrousberį, žvyru jojantį šalia manęs, jo norą mane iškelti iš balno, jo tylų pomėgį pietauti mano draugijoje, jo mažas dovanėles ir nuolatinį mandagumą. Jis prisiekęs jos vasalas, bet aš jį atsikovojau. Į savo pusę patraukiau kiekvieną Anglijos lordą. Žinau. Matau iš Šrousberio ir kiekvieno Besės namiškio. Visi laukia mano išlaisvinimo.

1569 m. spalis Tatberio pilis Besė

Pusė reikalingų daiktų palikti Vingfilde, negaliu nusipirkti šviežių daržovių nei už meilę, nei už pinigus dvidešimties mylių spinduliu. Kaimas išvargęs, vyrai išlėkę prisijungti prie šiaurės armijos, kuri renkama Branspate pas Vestmorlando grafą, prisiekiantį ištikimybę Škotijos karalienei ir šventąjį karą Romos bažnyčiai. Šalis jau karo išvakarėse, kai siunčiu tarną į turgų, jis sako, kad nieko jam neparduos; jis jaučiasi tarsi priešas.

Baisu pagalvoti, kad ten, laukinėje šiaurėje, dvarininkai, kaimo diduomenė ir lordai sušaukia savo gyventojus, renka jų draugus, ginkluoja pasekėjus ir liepia jiems žygiuoti po penkių Kristaus žaizdų vėliava ieškoti manęs, ateiti į mano namus, išlaisvinti mano kalinę. Naktimis atsibundu nuo mažiausio garselio, dienomis lipu ant pilies sienų pažiūrėti į kelią, nuolat matau dulkių debesį ir mąstau, kad jie ateina.

Visą gyvenimą gyvenau kaip normali moteris, gerai sutariau su kaimynais, buvau gera žemvaldė nuomininkams, teisinga samdytoja. Dabar nebesutariu su savo žmonėmis. Nežinau, kas slaptas priešas, nežinau, kas išlaisvintų karalienę, jei galėtų, kas eitų prieš mane, jei išdrįstų. Tai verčia mane jaustis svetima savoje žemėje, naujakure savoje šalyje. Žmonės, kuriuos manau esant draugais ir kaimynais, gali stoti kiton pusėn, gali būti prieš mane, mano priešai. Mano draugai, net mano giminės, gali griebtis ginklo, gali mane laikyti tikrosios karalienės išdavike — tos, kuri yra mano kalinė.

Pati ji santūri kaip naujokė vienuolyne su pabėgimo planu, paslėptu rankovėje, o mano vyras patikliai komentuoja:

— Ačiū Dievui, kad ji nebandė pabėgti. Ji bent nieko nežino apie maištą.

Pirmąsyk per savo vedybinio gyvenimo metus pasižiūriu į jį ir pamanau: „Kvailys“.

Bloga akimirka, kai žmona savo vyrą palaiko kvailiu. Turėjau keturis vyrus, patyriau sunkių akimirkų su jais visais; bet dar niekad nebuvau ištekėjusi už vyro, kurio kvailumas man gali kainuoti namus ir gerovę.

Nieko negaliu padaryti. Naktimis atsibundu ir norisi verkti. Jokia neištikimybė negali būti blogesnė. Netgi gražiausiai krikščioniškosios karalystės moteriai gyvenant po mano stogu labiau galvoju apie tai, kad vyras gali prarasti mano turtus, o ne apie tai, kad gali sudaužyti man širdį. Moters širdis gali sugyti, suminkštėti, sukietėti. Bet jei kartą prarandi namus, sunku juos atgauti. Jei karalienė Elžbieta atims iš mūsų Čatsvortą, kad nubaustų mano vyrą už neištikimybę, žinau, kad niekada negalėsiu įkelti ten kojos.