Филиппа Грегори - Atstumtoji karaliene

Žmonės jai po kojų kloja visžalius lapus, nes gėlių šiuo šaltu metu nėra. Kiekvieno sustojimo metu kas nors įteikia mums medaus ar uogienės puodelių, skirtų karalienei. Moterys neša jai paliesti rožinius tarsi ji būtų šventoji. Aš nusuku žvilgsnį, nes tai šiais laikais prieštarauja įstatymui. Bent jau manau, kad turėtų prieštarauti. Įstatymai keičiasi taip dažnai, kad nespėju susigaudyti. Mano motina pati turėjo rožinį iš koralo, o tėvas kasdien uždegdavo žvakę priešais marmurinį kryžių. Tačiau dabar Besė šiuos daiktus saugo lobyne, sugrūstus kartu su ikonomis, kurias jos buvęs vyras pavogė iš vienuolynų. Besė juos laiko pelningais lobiais. Ji nemano, kad jie šventi, Besė nieko nelaiko šventu. Tai naujasis požiūris.

Tačiau mums prajojant pakelės koplytėles, kur anksčiau stovėdavo kryžius ar šventojo statula, dabar ten dega po uždegtą žvakę. Maža drąsi švieselė tarsi sako, kad statulą galima sudaužyti, kryžių nuversti, tačiau žvakė pakelėje ir liepsna širdyse vis dar dega. Karalienė reikalauja stabtelėti prie šių tuščių koplytėlių ir palenkia galvą. Negaliu skubinti jos, nes jos maldoje yra kažkas ypatinga... kažkas yra tame, kaip ji palenkia galvą, tarsi klausytųsi, ne vien melstųsi. Negaliu prisiversti nutraukti šių trumpų susikaupimų, nors ir žinau, kad žmonėms ją pamačius, plinta prietarai ir katalikybė. Matau, kaip šios maldelės ją sustiprina, tarsi kažkas — kas: jos motina, prarastas vyras, gal netgi Dievo Motina, kurios vardu ji pavadinta? — kalba su ja tyloje.

Iš kur man žinoti? Esu tik žmogus, kuris paklūsta savo valdovui. Kai mano karalius katalikas, aš — irgi katalikas. Kai jis protestantas, aš — protestantas. Jei valdovas taptų musulmonu, ko gero, juo tapti tektų ir man. Apie tai nesvarstau, niekada nesvarsčiau. Didžiuojuosi esantis žmogumi, kuris nesusimąsto apie tokius dalykus. Mano šeima nekovoja dėl savo tikėjimo, mes ištikimi karaliui, ir jo Dievas yra mūsų Dievas. Tačiau kai pamatau jos veidą, apšviestą žvakės šviesos pakelės koplytėlėje ir jos žavingą šypseną... tiesą sakant, net nežinau, ką matau. Jei būčiau kvailas kaip paprasti žmogeliai, manyčiau, kad matau Dievo prisilietimą. Galvočiau, kad matau moterį, kuri graži kaip angelas, nes ji ir yra angelas, tiesiog į žemę nusileidęs angelas.

Kai kuriais vakarais ji juokiasi su manimi kaip vėjavaikė mergiotė, kokia ir yra.

— Aš jums esu didelis išbandymas, — sako ji prancūziškai. — Neneikite to! Aš žinau ir labai atsiprašau. Aš jums viena bėda, lorde Šousbevi.

Jai nesiseka ištarti mano vardo. Ji kalba kaip tikra prancūzė, niekada nepasakytum, kad jos tėvas buvo škotas. Jai neblogai pavyksta pasakyti „grafas “. Ji susidoroja su „Talbotu “, bet „Šrousberi “ją visiškai nugali. Ji suraukia lūpas, tarsi atkišdama bučiniui, bet ji ištaria „Šousbevis “, ir taip juokinga, kad vos nepradedu kvatotis. Ji žavi, bet aš nepamirštu, jog esu vedęs labai vertą moterį ir tarnauju to nusipelniusiai karalienei.

— Visiškai ne, — sakau šaltai ir matau, kaip jos mergaitiška šypsena priblėsta.

1569 m. sausis Kelionė iš Boltono į Tatberio pilį Marija

Botvelai,

Mane perveža į kitą pilį, Tatberį, netoli Burtono prie Trento. Būsiu Šrousberio grafo viešnia, tačiau man neleidžiama išvykti. Atvyk, kai tik išsilaisvinsi.

Marija

Joju nuleidusi galvą lyg vienuolė, einanti į mišias, tačiau keliaudama viską įsimenu. Joju kaip taktikas Botvelas mane mokė: nuolat dairydamasi pasalos, galimybės ar pavojaus. Mintyse susidarau žemėlapį, kaip susidarytų jis. Ši Anglija yra mano karalystė, mano paveldas, o šios šiaurinės žemės bus mano ypatingoji tvirtovė. Man nė nereikia slaptų laiškų nuo mano ambasadoriaus, gerojo vyskupo Džono Leslio iš Roso, kad suprasčiau, jog pusė šalies jau yra mano. Žmonės geidžia atsikratyti užkariautojos, mano pusseserės Elžbietos, tironijos. Visur, kur prajoju, matau, kad paprasti žmonės nori sugrįžti prie to, kas buvo seniau, prie to, kas teisinga. Nori susigrąžinti senąją Bažnyčią ir pasodinti į sostą karalienę, kuria pasitikėtų.

Jeigu tai būtų vien prasčiokai, tiesiog priimčiau jų sveikinimus ir dovanas, nusišypsočiau atsidėkodama ir žinočiau, kad jie nieko negali pakeisti. Tačiau aš dominu ne vien juos. Kiekvieną sykį sustojus poilsio, kartu su vynu pietums tarnas įspraudžia man į delną ar numeta į sterblę laišką ar raštelį. Šrousberis yra beviltiškas sargybinis, tebūnie jis palaimintas. Jis stebi duris, bet visiškai pamiršta apie langus. Pusė tuzino Anglijos lordų atsiuntė man pažadus, kad niekada neleis manęs laikyti įkalintos, niekada neleis sugrąžinti į Škotiją kaip belaisvės, kad jie davė priesaikas mane išvaduoti. Jie priversiantys Elžbietą laikytis žodžio ir sugrąžinti mane į sostą arba jie mesiantys jai iššūkį mano vardu. Prieš Elžbietą rezgamas sąmokslas, jis plinta lyg gaisras viržynuose, einantis nuo pat šaknų. Dvejodama dėl mano sugrąžinimo į sostą ji nuėjo per toli, valdiniai jos nebepalaiko. Visi žino, kad esu jos vienintelė teisėta įpėdinė; ir visi nori, kad saugiai grįžčiau į savo karalystę Škotijoje, nori būti tikri, jog vėliau paveldėsiu Angliją. Tai ne daugiau nei paprasčiausias teisingumas. Tokia mano teisė, Anglijos kilmingieji, lygiai kaip ir prasčiokai, nori apginti mano teisę. Bet kokia Anglijos karalienė, turinti nors kiek sveiko proto, leistų tai aiškiai suprasti man, suprasti savo lordams, visai šaliai. Sveiko proto turinti karalienė paskelbtų mane savo įpėdine, grąžintų mane į sostą Škotijoje ir lieptų ten palaukti iki jos mirties. Jeigu Elžbieta taip teisingai pasielgtų su manimi, gerbčiau ją.

Daugelis žmonių laiko Elžbietą soste sėdinčia apsimetėle, protestante nesantuokine dukra, kuri pasinaudojo Tiudorams būdingais savo raudonais plaukais ir tuo, jog manęs nebuvo Anglijoje, ir atsisėdo į mano vietą. Visa Europa ir pusė Anglijos pripažįsta, kad esu tikroji paveldėtoja, kilusi iš tiesios ir teisėtos karaliaus Henriko VII linijos. O ji yra pripažinta nesantuokinė dukra, ir dar blogiau: žinoma prieš ją buvusios karalienės, palaimintosios Marijos Tiudor, išdavikė.

Turiu žengti slidžiu keliu. Niekas manęs nekaltintų, jeigu pasprukčiau iš šios priverstinės viešnagės. Tačiau visi, netgi mano šeima, netgi Elžbietos priešai pasmerktų mane, jei sukelčiau maištą jos karalystėje. Tada ji turėtų teisę apkaltinti mane tvarkos drumstimu, netgi išdavyste, jeigu įvyktų sukilimas prieš ją. Nedrįstu rizikuoti. Šie lordai turi būti pasiryžę mane išlaisvinti, nes aš privalau būti laisva. Tačiau jie privalo tai daryti patys. Negaliu skatinti jų maištauti prieš karūnuotą jų valdovę. Iš tiesų ir neketinu. Kas labiau negu aš gali tikėti, kad pateptoji karalienė privalo likti soste? Teisėtu valdovu negalima abejoti.

— Tačiau ar ji yra teisėta valdovė? — Merė Seton, mano palydovė, klastingai paklausia, pati žinodama, kad tik pakartoja mano seniau sakytus žodžius. Mes ilsimės varganoje užeigoje pakeliui į Tatberį.

— Yra, — tvirtai pasakau. Ką begalvotume, bet esame jos valdose ir neturime jokios savo galios, todėl privalome ją pripažinti.

— Ji yra Anos Bolein dukra, pradėta ne santuokoje, kai tuo metu karalius buvo vedęs katalikę princesę, — primena ji man. — Pats tėvas ją paskelbė neteisėtu vaiku, ir to įstatymo niekad niekas neatšaukė. Netgi ji pati... tarsi bijotų... Sosto paveldėtoja vien todėl, kad karalius prieš mirtį įvardijo ją po savo sūnaus, po teisėtos dukros. Tai buvo priešmirtiniai išsigandusio žmogaus žodžiai.