Агнес Имхоф - Silko kelio karaliene

– Va ir puiku, – dusliai tarė Teodora. Drebančiomis rankomis ji glostė mergaitei veidą. – Va ir puiku. – Ji leido Aribai verkti, kol ši išseko ir nurimo.

Pagaliau atėjo vaikinas: atnešė duonos, ožkų sūrio ir purvinus skarmalus. Ant jo smakro stirksojo keli plaukeliai. Bet kai Teodora užkalbino, buvo toks rimtas, tarsi pasirengęs dėl jos sunaikinti pulkus netikinčiųjų. Kajina nusisegė papuošalus ir suvyniojo į nuplėštą nuo rankovės skiautę. Ji paragino Aribą apsivilkti berniuko skarmalus, o savo atiduoti. Ariba buvo pernelyg išsekusi priešintis. Ji šmurkštelėjo į plačias, kiek ilgokas šiurkščios medžiagos kelnes. Ant viršaus apsivilko neaiškios spalvos marškinius, kurie dvokė prakaitu ir gyvuliais, susijuosė diržą. Pagaliau apsigaubė šamla , pilkos šiurkščios vilnos skraiste. Kajina taip pat pakeitė savo prabangius apdarus. Tada surišo papuošalus į ryšulėlį ir pritvirtino prie juosmens vidinėje kelnių pusėje. Ariba pastebėjo, kad vaikinas slapčia stebi jas pro mūro plyšį. Paskui jis sekiojo Teodorą ir vis spoksojo. O dvokė kaip visa ožkų banda. Pagaliau išdrįso išspausti jai meilikaujamą žodelį, nors, regis, buvo nusivylęs.

Teodora įspraudė mergaitei į delną duonos ir apdžiūvusio sūrio. Vaikinas buvo atnešęs ir kelis vaisius iš netolimų sodų. Ariba viską pasidėjo šalia, ant suplūktos žemės. Tik dabar trobelės kampe ji pastebėjo avių mėšlą. Mergaitė stipriau įsisupo į skarmalus.

– Valgyk gi, būk gerutė! – maldavo Teodora. Ji buvo jau nusivaliusi nuo veido dažus. Nors beveik dvidešimtmetė, mergina atrodė nedaug vyresnė už Aribą. – Žinau, kad valgis nerūpi, bet tau reikia jėgų.

– Duona niekam tikusi, – spyriojosi Ariba, – aš sužiedėjusos nevalgau.

Nors saulė seniai buvo pakilusi, mergaitė vis dar šalo. Drabužiai trynė ir buvo purvini. Teodora paėmė kriaukšlį ir įdėjo jai į delną.

– Žinau, duona nekas. Bet kitokios neturime, todėl būk gera, valgyk.

Ji teisi. Aribai lengviau pasiduoti nei kęsti skausmą. Mergaitė iš lėto suspaudė duonos kriaukšlį. Kietą kaip akmuo. Pakraščiai skaudžiai smigo į lūpas. Reikėjo suminkštinti seilėmis, bet buvo taip šlykštu. Vis dėlto ji iš lėto kramtė.

– O kas dabar? – paklausė.

Teodora kramtė irgi prisiversdama.

– Apie tai galvojau visą naktį, – atsakė susimąsčiusi. – Haidaras... – mergina nutilo ir pažvelgė į Aribą. – Kad ir kas būtų, čia likti negali, – pasakė. Jos balsas pagyvėjo: – O, jeigu mudviem pasisektų nusigauti iki karavanų kelio! Galėčiau tave nuvesti į Rėjų, pas tavo dėdę. Žinoma, kelionė ilga. Juk pėsčiomis vaikščioti mes nepratusios. Keliai nesaugūs, dar turim rasti, kur iškeisti papuošalus į pinigus. Bet jei sutiktume karavaną, gal ir pavyktų, – ji nutilo ir nudelbė akis į molio aslą.

Ariba nebuvo tikra, ar Teodora pati tiki tuo, ką sako.

– O afšinas? – paklausė tyliai. – Jis mūsų ieškos, tiesa?

Teodora tylėjo. Po kiek laiko pakėlė akis:

– Stebuklas, kad jis mūsų dar nerado.

Prieš jas kaip neįveikiamas užkardas dunksojo Chorasano kalnynas. Kelias vedė per dulkėtą slėnį. Vienišas keliautojas, kulniuojantis akmeninio milžino papėdėje, atrodė toks mažas. Plikų uolų šešėlyje Ariba ir pati jautėsi menka. Uolų nuolaužos buvo išbalusių kaulų spalvos, gamtovaizdis tuščias kaip ir jos siela. Čia, kur žemė nedrėkinama, teaugo keli druskingoje dirvoje galintys tarpti krūmeliai ir vienas kitas medis. Vidury šio nykaus kraštovaizdžio norėjosi garsiai klykti.

Prekybos keliai, kuriais iš Kinijos į Vakarus buvo gabenamas šilkas, žadeitas ir arbata, buvo labai seni. Jie vingiavo per visą Aziją kaip magiškas kilimas, o miestuose mezgėsi į mazgą. Vis dėlto šie legendomis apipinti šilko karavanų keliai buvo tik varganų takelių tinklas. Kai kurie, kaip šis, kuriuo dabar kiūtino Ariba ir Teodora, vedė per Amudarjos slėnio sodus į stepę. Jis aplenkė snieguotas viršukalnes ir driekėsi šiauriau didžiulio kalnų masyvo vakarų link. Tai šen, tai ten jis kirto sūrokus upeliukus, kurių pakrantėse augo eglūnai ir kiti nereiklūs augalai.

Vieną dieną Ariba liovėsi skaičiavusi dienas. Bijodamos sutikti afšino seklius, jos iškeliaudavo tik pradėjus temti. Naktys buvo labai šaltos, be perstojo siautė vėtros. Žvelgdama į tolimą horizontą, Ariba jautėsi dar vienišesnė.

Vaikino duota duona buvo suvalgyta, ir jiedvi mito apdžiūvusiom šaknim, kurių rasdavo pakelėje. Po kelių dienų mergaitei žarnas suko baisus alkis. Kojas ji prisitrynė iki pūslių, kurios su kiekvienu žingsniu baisiai peršėjo. Purvinu veideliu vis nuvinguriuodavo vieniša ašara. Skausmus užmiršdavo tik prisiminusi Haidarą. Negalima leisti afšinui laimėti. Tada ji sutelkdavo visas savo mažo kūnelio jėgas į kitą žingsnį, kol ėmė vaidentis, kad pati yra šios begalinės platybės dalis.

Per dienas jos gulėdavo uolų arba pavienių medžių šešėlyje susisupusios į šamlas. Po kelių dienų Aribos kojos nuo neįprasto ėjimo taip sustingo, kad ji vos įstengė pajudėti. Karštis degino ir neleido užmigti. Namie mama atneštų ko nors vėsaus atsigerti, o Parvanė uždėtų žolelių kompresą ant žaizdotų kojų. Ariba tyliai sukūkčiojo įsikniaubusi į antklodę.

Priėjo Teodora ir apkabino.

– Aš jų taip pat ilgiuosi, – sušnabždėjo ir tyliai uždainavo: – Mano liutnios stebuklingos gaida / giliausią liūdesį ramina / ir kaip pavasario audra, / kurią atpučia vakaris mielas, / plūsta ašaros, kai jos rauda / galingai veržiasi į sielą.

Aribos ašaros nudžiūvo.

– Kokia tai daina? – paklausė ji.

– Ją moka visi keliaujantys karavanų keliu, – Teodora paglostė susivėlusius mergaitės plaukus. – Dainuok su manim!

Ariba prisiminė, kad jai buvo draudžiama dainuoti, ir papurtė galvą. Argi Parvanė jos primygtinai neperspėjo? Kajina užsimerkusi traukė toliau. Atrodė, lyg muziką ji įkvepia su oru, o ši skrodžia ją kiaurai. Gilus sielvartas Aribos širdelėje ėmė tirpti. Garsai kliūdami veržėsi pro lūpas. Iš pradžių tai buvo panašu į nevalingus atodūsius, netrukus jau pritarė niūniuodama. Ašaros plūdo vis smarkiau, vis dėlto ji juto keistą palengvėjimą. Nejučia pakėlė akis į dangų, bet žaibas netrenkė.

– Daina nesunaikina skausmo, – sušnabždėjo Teodora, – bet išjudina sielą, išlaisvina jausmus. Kosmosas turi paslaptingą gydančią galią. Ar jauti ją?

Ariba niūniavo toliau. Ji juto tolimos harmonijos atšvaitą, kuris ramino. Staiga ji nutilo.

– Kodėl afšinas tai padarė? – paklausė.

Teodora delsė.

– Tai ne pirmas kartas, – sulemeno ji, – kai išduodamas draugas, kad galėtum pasisavinti jo turtą. Sklinda gandas, kad Harūnas ar Rašidas yra teisingas valdovas, net ir smulkmenose ginantis pavaldinius nuo savivalės. Kažkas turėjo apšmeižti Barmakidus, kitaip jų nebūtų taip griežtai baudęs. Jie buvo galingiausia karalystės šeima. Kad mes nors žinotume, kas atsitiko Bagdade! – Mergina stipriau prispaudė Aribą prie krūtinės, o jos žvilgsnis klaidžiojo plikomis uolų atbrailomis. – Vis galvoju, ar neturėjau to nujausti.

Ariba išsivadavo iš glėbio, kad galėtų pažvelgti jai į akis, bet Teodora tik papurtė galvą.

– Mes galim tik melstis, kad pavyktų pasiekti Rėjų. Haidaro vyrai nusiteikę rasti žmones, kurie nenori, kad juos rastų. Jie gali kreiptis į mokesčių rinkėjus.

Ariba smalsiai pažvelgė į ją.

– Mokesčiai dideli, – paaiškino kajina, – daugelis negalinčių jų sumokėti bėga į kalnus ir dykumą, – ji nutilo, jos delnas suspaudė stiklo amuletą, kabantį ant kaklo. Jį Ariba buvo pastebėjusi prieš kelias dienas.