Агнес Имхоф - Silko kelio karaliene

Volframas iš lėto pakėlė tamsiai mėlynas akis ir pažvelgė, negalėdamas patikėti. Šis žvilgsnis buvo skirtas ne garbinamai dainininkei, ne kalifo hurijai, bet anų laikų mergaitei. Prisiminimai apie tą mergaitę grįžo tarsi vos girdima melodija.

Vakarų kelias

Ariba buvo apdovanota charizmatišku grožiu, sąmoju ir neįtikėtinu talentu. Ji dainuodavo pritardama sau liutnia. Nuo legendinių Mekos ir Medinos vergių dainininkių laikų neatsirado nė vienos tokios, kuri jai prilygtų.

Iš Abu l Farai al Isfahanio kronikos

PIRMA DALIS

Chorasano provincija, Afganistanas,

803 metų pavasaris

– Ariba! Juk ne kartą draudžiau kaišioti nosį į mano puodus!

Virėja stebėtinai vikriai sukinėjosi puodų ir keptuvių labirinte. Virtuvę apšvietė tik kelios pušies balanos, o dūmai, virstantys iš krosnies, ūke slėpė jos kontūrus. Virėja nuvairavo tiesiai prie šeimininko dukters, kuri niūniuodama prisitraukė taburetę prie varinio katilo.

Dešimtmetė Ariba krūptelėjo. Ji apsimestinai klusniai sudėjo rankutes už nugaros. Su virėja geriau nesipykti. Nes šiandien ji kai ką numačiusi, už ką tėvas užklupęs griežtai nubaustų.

– Aš ir nekišau nosies! – Įrodydama ji pamosavo kairiąja ranka virš puodo, nors dešinė vis dar slėpėsi už nugaros. – Aš tik uosčiau, kaip tu rodei, Parvane.

Jos tamsios šiek tiek įkypos akys pažvelgė į virėją, o lūpų kampučiai kilstelėjo. Tas, kuris taip pavadino virėją, buvo tikras pokštininkas. Drugelio storoji virėja tikrai nepriminė. Storas vilnonis apdaras dengė jos riebalų klostes kaip grandiniai šarvai kovos dramblį.

Ariba mėgo tėvo namų virtuvę, o per šventes, tokias kaip šiandien, ši belangė patalpa jai patiko dar labiau: painų jos labirintą gaubė įdarytų paukščių kvapsniai. Karamelizuotas cukrus, kuriuo buvo apvoliojami švieži vaisiai ir migdolai, skleidė aromatą, kuris maišėsi su gaiviu acto priekvapiu. Įmantriausių formų ėriukų paštetai buvo išrikiuoti ant kepimo skardų kaip tikintieji per penktadienio maldą. Prietemoje tarsi savaime sušnypštė avino uodegos taukai, o kažkuriame puode laukė jos mėgstamiausias patiekalas – graikiniais riešutais ir mėsa įdaryti krepšeliai, vadinami kalifo kąsneliais. Parvanės padėjėjai plepėjo ir dainavo. Virtuvė buvo sklidina mįslių ir paslapčių. Čia, šiame Žemės pilve, Ariba jautėsi saugi. O šiandien ji buvo šį tą sumaniusi.

Virėja parodė į taburetę, ant kurios stovėjo Ariba.

– Nulipk! Stok, ką ten slepi?

Ariba iš už nugaros ištraukė ranką, kuri laikė šaukštą. Virėjai nespėjus pačiupti, mergaitė pasilenkė ir nuskuodė.

– Stok! – sukvykė Parvanė.

Norėtum, pamanė Ariba, pasuko į siaurą tarp puodų rietuvių vingiuojantį takelį ir nepastebėjo dubenų bokšto – jis su baisiu trenksmu griuvo. Koja už kažko užkibo, ir mergaitė išsitiesė ant grindų kiek ilga. Vištos kudakuodamos leidosi iš virtuvės.

Ariba pašoko ant kojų ir apsidairė tame varinių puodų sąvartyne. Kai kuriuose tilptų pati, pamanė, su nepasitikėjimu žvelgdama į virėją.

– Vakar jų čia nebuvo, – nusišypsojo liūdnai, kai priešais išdygo Parvanė, nuožmi kaip dramblių dievas Ganeša, kurį matė vieno indų keliautojo dovanotos knygos paveikslėlyje.

Platus virėjos kūnas užstojo kelią, o puodai grėsmingai siūbavo. Ariba pažvelgė į savo alkūnę. Nubrozdintą vietą peršėjo.

– Allahu rahim – Dievas gailestingas. Kaip manai, kodėl tau draudžiu daryti, ką nori? – purtė galvą virėja, bet jos skruostus ištempė plati šypsena.

Ariba pataikaudama prisiglaudė prie virėjos. Parvanė nuvedė mergaitę prie ugnies, pasodino ant taburetės, kad ši viską gerai matytų, ir paragavo sultinio. Akis graužiantys dūmai, slopinantys subtilius kvapus, jai, regis, netrukdė. Moteris tarškino begalę indelių ant sieninės lentynos, ieškodama reikiamo.

– Neklusnumas gimsta iš aistros, geidulių, – barė ji, brazdindama tarp puodynėlių. – Tai pavojinga savybė moteriai.

– Pavojinga savybė! – mėgdžiojo Ariba už virėjos nugaros kaip kreivas veidrodėlis. Ji taip elgėsi ne tiek iš piktumo, kiek iš sąžinės graužaties, juk tai, ką planavo, buvo daugiau nei neklusnumas. – Tu visą laiką kalbi apie pavojų, draudi siausti kaip berniukui.

Mergaitė smalsiai kėlė akis į virėją, nes niekas jai nepaaiškino, kodėl kai kas leidžiama tik berniukams. Tėvas atkirsdavo, kad anksčiau ar vėliau jai teks su tuo susitaikyti.

– Tavo tėvas yra Barmakidas, – atsakė Parvanė, gerokai pamąsčiusi. Ji kalbėjo garsiai, kad peršauktų kunkuliuojančius katilus. – Tai viena iš įtakingiausių kalifo Harūno ar Rašido šeimų. Jūsų giminės galva didysis viziris Džafaras yra galingiausias žmogus po valdovo. Visur, kur plevėsuoja juodos kalifo vėliavos, garbstomi ir Barmakidai. Būtų gerai, jei dažniau apie tai pagalvotum. Mama tau griežtai uždraudė šėlti ir dainuoti. Tavo kilmės mergaitė turėtų būti klusni ir kukli, tokia kaip tavo sesuo Latifa.

Ariba nuobodžiaudama žvilgsniu sekė pelę, kuri drįso išlįsti iš po lentynos ir nutvėrusi duonos trupinį šmurkštelėjo atgal. Tokie pamokslai jai – ne pirmiena.

– Mano katė dainuoja geriau už Latifą, – atkirto įžūliai, nes pasijuto užklupta nusikaltimo vietoje. Ji prisitraukė taburetę, kad galėtų stebėti, ko ieško Parvanė. Per virėjos pečius įžiūrėjo užrašus: šafranas, Indijos pipirai, kardamonas, džiovinti imbierai, kalendros. – Juk Teodora taip pat dainuoja, – pridūrė mergaitė.

– Teodora yra vergė dainininkė. Negali savęs lyginti su tokiu palaidu žmogumi. – Tamsoje kažkas sušnypštė, nuskardeno vienos virtuvės tarnaitės skausmo klyksmas, o netrukus virto pratisu staugimu. – Padorioms mergaitėms nėra reikalo raliuoti. Jei neklauso, jos negauna vyro ir per paskutinį teismą turi baisiai atgailauti. – Parvanė timptelėjo skarelę sau nuo kaktos ir galvos mostu pasivadino Aribą arčiau.

– Ar papasakoti, kas atsitiko vieno vyro iš Samarkando dukteriai? Ji dainavo nepaisydama tėvo draudimo. Vieną dieną iš dangaus į ją trenkė žaibas. Tebūnie tai tau perspėjimas!

– Šią istoriją visą laiką pasakodavo senoji Fatima, – perrėkė klykiančią tarnaitę Ariba. Kažkas užriko, ir dejonė nutilo. – Tada ji susirgo. Gydytojas mums patarė atvesti liutnininką, kad suderintų jos kūno skysčių tekėjimą. Ji atsisakė, nes manė, kad tai nepadoru, o dabar ji mirusi.

Ir vis dėlto Aribai buvo šiek tiek baisoka. O kas, jei toje istorijoje su žaibu yra dalelė tiesos?

Parvanei pavyko išvengti pokalbio šia tema. Pagaliau ji rado reikiamą indelį ir į kunkuliuojantį puodą įbėrė gerą šaukštą prieskonių.

– Leisk pauostyti! – paprašė Ariba ir vėl užsikorė ant taburetės. Parvanė kyštelėjo prieskonių mišinį, o mergaitė su pasitenkinimu įkvėpė gvazdikėlių, kmyninių kuminų ir cinamono kvapo.

– Štai taip, – tarė virėja ir užvožė prieskonių indą dangteliu. – Aš labai užsiėmusi. O tu būk klusni, kitaip nusiųsiu į lovą!

Ariba suraukė veidelį, bet nieko neatsakė. Ji pažvairavo į kampe užkištą žadeito skulptūrėlę: pilvotas vyras sėdėjo sukryžiavęs kojas ir šypsojosi. Ant kelių buvo padėtas šviežias gvazdiko žiedas.

– Kas tai?

Parvanė nieko neatsakė, tik paėmė ją už liemens ir pastatė ant grindų. Virtuvės gilumoje sukudakavo višta, pasigirdus dusliam bilstelėjimui, jos balsas nutilo.

– Visi mano protėviai garbino Budą, – paaiškino virėja kiek padelsusi. – Nebus nieko bloga, jei ir aš taip darysiu.