Агнес Имхоф - Silko kelio karaliene

– Jis čia, – atsakė Džauharas. Ariba gerai pažinojo galingo stoto eunuchą. Ji žinojo, kad nors turi keistenybių, juo galima pasikliauti. Todėl pasirūpino, kad tik jis, ir niekas kitas, aptarnautų ją šį vakarą.

Atsidususi ji dar daugiau praskleidė rožinio šilko užuolaidą.

– Kuris iš jų? – akys nuklydo ten, kur buvo rodoma pirštu, tačiau minioje neįžiūrėjo svetimšalio.

– Jaunuolis, vilkintis šviesius svečio drabužius, – uoliai paaiškino Džauharas.

Ariba pajuto eunucho žvilgsnį ant krūtų, kurių nedengė auksu atausto brokato palaidinė. Jai regėjosi, kad jis uodžia nuo jos kūno sklindantį rožių aromatą, likusį po maudynių hamame.

– Negi iš tikrųjų išdrįsite? – sušnabždėjo jis į ausį. Ramus Aribos žvilgsnis klaidžiojo po salę. Ji atpažino kalifą – stambių kaulų Baktrijos krovininį kupranugarį. Jam turėtų būti per keturiasdešimt, mąstė ji, dairydamasi svetimšalio. Bet vyno pilstytojas ir plevėsuojantys šokėjų sijonai užstojo vaizdą.

– Tas vyras tikra gyvatė, – dėstė Džauharas, – gražus, bet pavojingas. Ir jūs žinote, kad jis nori jus sunaikinti.

– Mane, sunaikinti! – sukikeno Ariba. Fleitininkas piktai pašnairavo, o ji, jau tyliau, tarė: – Jis nutuokia, kodėl aš čia. Mano planai jam nepatinka, ir jis mėgins juos sužlugdyti. Jei reikės, imsis jėgos. – Jos žvilgsnis sustojo ties kepto povo plunksnomis, o išgarbintos lūpos pašaipiai persikreipė. – Net pats išdidžiausias povas apipešiotas tampa tik išblyškusia višta. Pažįstu tokius vyrus. Truputis karšto oro iš mano išlavintos gerklės, ir iš labiausiai patyrusio kario pasidaro bevalis vergas. Gali būti ramus, netrukus iš jo liks šnipštas.

Džauharo smakras su elegantiška barzdele atvipo.

– Jūs, kuri suvirpinate sielas, kalbate apie tai šitaip šaltai?

Ariba neatsakė. Tik suspaudė neišvaizdų stiklinį amuletą ant kaklo. Neviltis buvo vienintelė prabanga, kurios ji sau leisti negalėjo.

– Ne tavo reikalas! – atkirto ir atmetė juodas kasas. Varpeliai ant kojų sužvango, pakilo debesis sunkių ambros kvepalų, maišytų geriausių miesto kvepalų pirklių. – Atsistok prie nepažįstamojo, noriu jį pamatyti!

Džauharas mindžikavo. Jis metė žvilgsnį į salę, kur vyrai ką tik pakilo, skanduodami Aribos vardą.

– Esu atsakingas už ceremonijas. Jums negalima pasirodyti... – Ariba nusišypsojo. – Tik nedarykite šito! Dainininkė turi būti už užuolaidos, jūsų ponas mane skaudžiai nubaus!

Mergina sužnybė eunuchui skruostą.

– Juk nemanai, kad žmonės čia susirinko paklausyti mano dainavimo iš už užuolaidos?

Džauharas nosine patapšnojo jį puošiantį randą ant juodos odos.

– Savo begėdiškumu jūs išspausite iš manęs paskutinius syvus.

Ariba sudirgusi atsistojo ir išsitiesė.

– Tu nė neįtari, kiek vyrų tau dėl to pavydi.

Džauharas apsidairė, ar niekas neklauso. Bet orkestro dėmesys buvo nukreiptas į pusračio vidurį, kur sahibas al muzika tambūrinu mušė ritmą.

– Regis, svetimšalis jus domina labiau nei kalifas, – sušnypštė Džauharas. – Bet jūs turite suvilioti Ibrahimą, o ne jį. Esate čia tam, kad padarytumėte galą tam sostų plėšikui, ar pamiršot?

Ariba vėl nusišypsojo.

– Ibrahimas vargu ar gardus kąsnelis. Vis tiek jis labiau domisi dainininkėmis nei savo tarnyba ir pajėgtų būti kalifu ne geriau nei jo puspadžiai. Nepamiršau, ką turiu padaryti, bet viskam savas laikas.

Jei nebūtų iššvaisčiusi pinigų, šiandien jos vergės lauktų jo hamame. Išmaudytų, išmasažuotų tinkamas vietas ir nuteiktų pažadėti bet kokiomis aplinkybėmis išpirkti jų šeimininkę.

Anapus, salėje, pakilo Ibrahimas. Raupų subjaurotas veidas buvo paraudęs nuo vyno, plačiai mostaguodamas jis kažką kalbėjo. Vyrai ėmė audringai ploti, o šokėjos suklupo prieš jį ant grindų. Kai kėlė taurę, juodos jo akys įsmigo į uždangą.

Ariba nusišypsojo. Vyras, pravardžiuojamas Drakonu, nekantriai jos laukė. Ji mirktelėjo eunuchui, stvėrė savo liutnią ir švelniai paglostė sidabru inkrustuotą paviršių. Tada davė ženklą sahibui al muzikai.

Būgnų ritmas pasikeitė. Šokėjos lengvais žingsneliais nusklendė už užuolaidos. Ta-tam-ta-tam-tam, niūniuodama pritarė dainininkė sunkiam masmudi ritmui. Jos balsas garsėjo. Geidulingi garsai nešė į tuos laikus, kai dainininkai bendravo su magiškomis milžiniškos galios jėgomis. Merginos kūnas susiliejo su pilvotu oudo kūnu. Tada ji uždainavo:

Duok taurę, nugirdyk mane,

Už sielvartą geriau glamonė,

Bailys, kurs nė karto neskendo, deja,

Vyno svaiguly ir bučinio vilionėj.

– Ahsanti, ja džamila! – sušuko vyriškas balsas. – Bravo! – Kiti jam pritarė.

Tada pasigirdo Ibrahimo žodžiai:

– Geriu į geidžiamiausios Rytų moters sveikatą!

Ariba linktelėjo orkestrui, nekreipdama dėmesio į akis įnirtingai vartantį Džauharą. Ji žengė prie šilkinio sitaro ir jį atitraukė.

Triukšmas nutilo. Pakelta Ibrahimo ranka su taure nusileido. Ant šilkinių jo marškinių ryškėjo tamsios prakaito dėmės. Visi, nuo kalifo iki eunucho, įsmeigė į merginą akis. Šypsodamasi ji pakėlė liutnią ir uždainavo gosliu balsu, vedančiu vyrus iš proto:

Todėl, mylimasis, dvejonę nuvyk,

Patirki džiaugsmus ant manų apvalumų.

Ir pagarsėsi kaip narsiausias karys,

Kurs nepabūgo meilės malonumų.

– Matyt, pats velnias įdeda į jos lūpas dainas, – išgirdo ji šnabždant kažkurį vyrą. O kitas išspaudė:

– Tik viena naktis su šia moterimi lovoje, ir aš melsiuos pačiam velniui!

Aribą pasigavo atriedanti geidulių banga ir nusinešė. Visą savo dėmesį ji skyrė tik Ibrahimui ibn al Mahdijui.

Muzika virto svaigiu šokiu. Tam-tatata-tam-tam-tam plakė šarki ritmas jos gyslomis ir kurtino jausmus kaip virpulį kelianti aistringo bučinio baimė. Ji numetė liutnią vienam iš vergų ir prisiartino prie kalifo. Kresnas jo kūnas įsitempė. Aštrūs kvepalai mušė į nosį, o juodoje barzdoje žybčiojo vyno lašeliai. Ariba pažinojo šį žvilgsnį, kurį dabar beveik fiziškai juto ant savo odos. Pirmą kartą jį pajuto prieš kelerius metus, pas Harūną ar Rašidą. Iš lėto uždėjo nuogą pėdą ant sukryžiuotų jo kojų.

Svečiai sulaikė kvapą. Ibrahimas nevalingai jai pakluso. Mergina buvo įsitikinusi, kad jis žino, kokiu tikslu ji čia. Bet tai nebebuvo svarbu. Po jos pėda pulsavo jo kraujas. Ji užčiuopė vietą tarp jo kojų ir nepastebimai šyptelėjo.

Ariba palinko į priekį. Ibrahimas nesipriešindamas spoksojo į jos krūtis. Mergina pastebėjo, kad kalifo kvėpavimas padažnėjo. Kaire ranka jis perbraukė jos čiurną, sužvango auksiniai kojos žiedai. Gerai pažįstami trūkčiojimai po chna dažytais kojos pirštais išdavė, kad tikslas pasiektas. Neturėjai būti aiškiaregys, kad suprastum, jog mintimis jis triumfuodamas jau įveikia ją aistrų mūšyje. Neatitraukdama žvilgsnio ji perbraukė savo aukai per žieduotus pirštus ir paėmė iš rankos taurę. Ji slydo aukštyn nuogu pilvu ir tarp krūtų, pagaliau mergina priglaudė ją prie lūpų.

Ibrahimas švokštė, stengdamasis susivaldyti. Ariba patraukė koją ir pasuko galvą ten, kur į svečių būrį prasispraudęs Džauharas sustojo prie vieno vyro.

Ariba pakėlė akis, jos žvilgsnis slystelėjo virš taurės ir susitiko su nepažįstamojo akimis.

Akimirksniu mergina išbalo kaip drobė. Vynas šliūkštelėjo ant drabužių, visas jos šaltakraujiškumas nupuolė kaip blogai pritvirtinta skraistė. Mergina mėšlungiškai suspaudė taurę. Krištolas skilo, šukės įsirėžė į odą. Kraujas sruvo pro pirštus, bet ji nieko nejuto. Tuo metu, kai Ibrahimas gosliai rijo ją akimis, Aribą užliejo seniai užmiršto švelnumo banga. Joje grūmėsi kvapą gniaužiantis troškimas ir baimė, tarsi ji vėl būtų ta apdriskusiais vyriškais drabužiais vilkinti mergaitė, o ten stovėtų jaunas riteris iš Frankų karalystės. Jis buvo toks svetimas ir bauginantis, ir kartu toks be galo artimas.