Агнес Имхоф - Silko kelio karaliene

Nesuvaldomas pasibaisėjimo klyksmas suskardėjo iš jos gerklės. Ji puolė iš savo slėptuvės, bet buvo pačiupta. Apimta pykčio ir nevilties, mergaitė plakė rankomis aplink save. Kažkas ją apkabino, ir skruostą palietė kažkas šalta. Teodoros gintaro karoliai.

Klykdama Ariba įsitvėrė kajinos. Ji norėjo nusigręžti nuo to, kas vyksta, bet negalėjo. Atmintyje kaip pats beširdiškiausias dalykas įsirėžė Haidaro šypsena.

Svečiai suspigę pašoko iš vietų, apimti panikos vergai pasklido į šalis. Anasas iš lėto sukniubo. Jis nuslydo Haidaro kūnu ir liko gulėti kraujo klane. Ariba vėl ketino išsivaduoti iš Teodoros glėbio, bet ši neleido.

– Leisk pas tėvą! – klykė nusiminusi Ariba. – Leisk mane, prakeikta verge! Paleisk mane! – šūkavo, tarsi kartojami šie žodžiai sustiprintų jos valią. Svečiai puolė prie išėjimo. Išgirdę šauksmus, atbėgo tėvo kariai. Ariba matė, kaip senasis Hušangas išbalo. Kriokdama spoksojo į jį. Kodėl jis nieko nedaro?

Afšino veidas švietė pašaipa, nuo kurios stingo kraujas gyslose. Jis vikriai išsisuko nuo Hušango puolimo ir sučiupo jo ranką su ginklu. Tada žaibo greitumu pakėlė savo kardą ir šiurpiai elegantišku judesiu įsmeigė į Hušango kūną iki pat rankenos. Kraujas trykštelėjo jam į veidą, senojo kario akys išsprogo. Afšinas abejingai ištraukė kardą ir šilkine skepeta nusišluostė lūpas. Nuo jo turbano lašėjo kraujas, jo rankos deglų šviesoje blizgėjo raudonai.

Prieš Aribos akis viskas ėmė plaukti. Ji vos atpažino išblyškusį brolio veidą.

– Ali! – sukliko, jos balsas persimainė. Bet pajuto niuksą į skruostą ir skausmas padėjo atsigauti.

– Užtilk, tu save pražudysi! – riktelėjo Teodora. Ji metė žvilgsnį į besiblaškančius žmones ir nutempė bebaimę mergaitę giliau į nišą. Aribos riksmas virto dejone. Jos lūpos drebėjo, rankos kojos neklausė. Mergaitė nejuto savo kūno.

Juodo afšino švarko krūtinė buvo permirkusi krauju, lygiai kaip ir kelnės kiaunių kailio apvadais. Tačiau kruvina ranka su pasitikėjimu spaudė kardo rankeną. Plienas atmušė plieną. Suktu judesiu jis atrėmė Ali puolimą. Brolio kardas nuskriejo per salę ir tarškėdamas trenkėsi į grindis. Nespėjo vaikinas jo pakelti, kai Haidaro kardas perskrodė orą. Šiltas, lipnus skystis trykštelėjo net iki Aribos.

Ji klykė kaip išprotėjusi. Teodoros rankos bejėgiškai nusviro. Salėje kilęs triukšmas atviliojo tėvo moteris, Aribos mama stovėjo tarpdury išbalusi kaip drobė. Ji buvo apsisiautusi tik izarą , po juo vilkėjo naktinius marškinius, baltus kaip įkapės.

– Modar! – sukriokė Ariba. – Mama! – Motina spėriai pasisuko. Haidaro akys sekė jos žvilgsnį ir susidūrė su Aribos akimis. Bejausmiu veidu jis žengė jos pusėn.

– Ne! – Aribos motina mėgino jam sukliudyti. Rankos judesiu jis davė ženklą vienam iš savo vyrų. Mergaitė matė nustebusį jauno kareivio žvilgsnį. Afšinas linktelėjo. Drebančiom rankom kareivis atlošė motinos galvą ir brūkštelėjo kardu per kaklą. Moters riksmą nustelbė gargaliavimas. Kraujas aptaškė kareivio veidą ir drabužius. Bet motina nesukniubo ant žemės, o gargaliuodama įsikibo į rankovę kareiviui. Šis sušukęs smogė jai, trūktelėjo už drabužių, ketindamas sulaužyti pirštus, kad išsivaduotų iš geležinių gniaužtų. Afšinas sodriai nusikeikė. Vienu šuoliu atsidūrė prie kareivio ir įgudusiu judesiu perrėžė Aribos motinai gerklę. Nenatūraliai loštelėjusi, galva nusviro.

Ariba taip drebėjo, kad net barškėjo dantys. Ji vėl suriko, kai Teodora mėgino ją nusitempti. Kaip patrakusi plakė rankomis, draskėsi ir kandžiojosi, bet kajina suspaudė jai rankas ir pakėlė mergaitę aukštyn. Beveik apakusi iš pasipiktinimo Ariba matė, kaip kareiviai nuvarė šventės svečius į tolimesnį salės kampą. Afšinas žengdamas per lavonus artėjo prie jų. Teodora sustojo. Vieną akimirką jų žvilgsniai susitiko. Jo veidas vos trūktelėjo.

Tą akimirką kajina nustūmė mergaitę už uždangos. Tik dabar Ariba pastebėjo lipdiniais išdabintoje sienoje slaptas duris. Teodora pastūmė duris ir nusitempė virpantį vaiką. Šaltis plūstelėjo mergaitei į veidą. Jas prarijo tamsūs nakties šešėliai.

Kitas rytas brėško skleisdamas tariamą ramybę. Dangus nusidažė šviesia, aukso dryžiais išmarginta žydryne. Tolyje stūksojo pliki Chorasano kalnai, o riedulių laukai papėdėje švietė rožine spalva. Padūmavusiame horizonte savo vagą iš apledėjusio Pamyro į tolimąją Aralo jūrą rėžė Amudarja. Dar nejudėjo vandens malūnų, pumpuojančių vandenį iš mažos Balcho upės į laukus, menturiai. Šiame slėnyje tarsi pasimetęs plytėjo kaimas. Aitrūs dūmai kilo iš židinių ir sklido po lygumą. Keletas avių ir dvikupriai Baktrijos kupranugariai ieškojo žolės. Aukščiau aptvaro stūksojo iš netašytų akmenų suręsta slėptuvė. Bet šiandien čia nuo laukinių žvėrių slėpėsi ne piemenys.

Ariba pabudo sukaustytais sąnariais. Nieko nesuvokdama žiūrėjo į negrabiai suręstą virš savęs stogą. Juto tik paralyžiuojantį šaltį. Aplink tvyrojo baugi tyla. Nebuvo girdėti vergų varstomų durų, vaisių pardavėjas gatvėje nesiūlė savo prekių. Tik vėjo gūsis praūžė pro mūrą, bet oras nekvepėjo šviežiai iškepta duona. Kažkas ėjo artyn. Ji pažino veidą, šviesius plaukus ir tamsius antakius. Teodora.

– Dievas gailestingas, tu pabudai! – prabilo kajina. – O aš jau bijojau, kad ir tavęs neteksiu, – ašaros tekėjo jos skruostais. Ji tylėdama apkabino Aribą ir panardino veidą jos plaukuose. – Žinau, ką jauti, – sušnabždėjo ji. – Tavo tėvas paėmė mane tada, kai mirė mano ponas. Jis buvo man geras. Aš taip pat visko netekau.

Ariba beveik nejuto prisilietimų. Ji bukai žvelgė prieš save ir klausėsi tarsi perlai riedančių žodžių. Mergaitė neprisiminė, kaip čia pateko, bet jai buvo vis tiek. Kiekvienam judesiui reikėjo didžiulių pastangų.

Kajina sugriebė ją už pečių ir atitraukusi nuo savęs pažvelgė į veidą.

– O dabar privalai atsistoti, Ariba. Čia negalime likti.

Ariba negirdėjo.

– Turi būti stipri, – įtikinėjo Teodora, – kitaip mirsim ir mudvi. – Ji plekštelėjo mergaitei per veidą, kad atkreiptų dėmesį. – Žinau, kaip tau sunku, bet mes privalom palikti Balcho apylinkes. Tuoj ateis berniukas, atneš šiek tiek maisto ir kitus drabužius. Haidaras nenurims, kol mus ras. Jei vilkėsim brangiais drabužiais, mus tuoj pažins, – jos balsas prikimo.

Aribos žvilgsnis pasidarė gyvesnis. Dažai aplink kajinos akis buvo nusitrynę. Juodi dryžiai nutįsę per skruostus, lyg būtų verkusi, raudonai dažytos lūpos išblukusios. Ariba pastebėjo, kad šviesios jos kasos išsipynusios. Pamažu prisiminė, kaip jiedvi bėgo per miestą. Buvo tamsu. Ji klupo. Teodora ją kėlė. Ji vėl klupo, ją kėlė. Klupo, kėlė.

Dainininkė ją lengvai papurtė.

– Karavanų kelias nebetoli. Tai pavojinga, bet neturim pasirinkimo. Privalome susirasti keliautojų būrelį, prie kurio galėtume prisigretinti, kitaip mes žuvusios, – ji nutilo, netrukus jos akys paplūdo ašaromis. – Pasakyk gi ką nors, Ariba! Tavo tėvai nužudyti, bet leisk išsigelbėti bent mums!

Mergaitė stebėjo Teodoros purvinu veidu tekančias ašaras. Jos skynėsi kelią per dažų likučius kaip maži kraujo upeliukai – kaip kraujas ant afšino veido.

– Tu meluoji! – iškošė Ariba. Ji ryžtingai išsivadavo iš Teodoros rankų. – Prakeikta vergė! – sušuko.

– Tyliau! – sušnabždėjo Teodora. Ji metė baikštų žvilgsnį per petį.

– Tu meluoji! – klykė Ariba. – Aš noriu pas tėvus! Mano tėvas nubaus tave... – ji švokšdama gaudė orą, pirštus sutraukė mėšlungis. Ji nevaldė kūno, norėjo šaukti, bet nejuto lūpų. Viskas prieš akis susiliejo. Pasidarė šalta. Teodoros žodžiai pasiekė kaip pro vatą, juos vos girdėjo. Staiga Ariba prisiminė vakarykštį vakarą. Vienas po kito vaizdai negailestingai rėžėsi atmintyje. Ji ėmė kūkčioti, visa virpėjo. Mergaitė prigludo prie Teodoros, pajuto šilumą ir apmiręs jos kūnas atsigavo.