Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Versta iš: Mingmei Yip

PEACH BLOSSOM PAVILION

Kensington Books

ISBN 9786090104088

Copyright © 2008 by Mingmei Yip, Ph. D.

All rights reserved

© Vertimas į lietuvių kalbą, Vytautas Petrukaitis, 2012

Viršelio fotografijos:

© Linqong | Dreamstime.com

© Bswei | Dreamstime.com

© Laozhang | Dreamstime.com

© Leidykla „Alma littera“, 2012

Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis

Redagavo Veronika Šidlauskaitė

Korektorės Giedrė Bulatovienė, Lina Kazlauskaitė

Viršelio dailininkė Asta Rastauskienė

Maketavo Albertas Rinkevičius

Skiriu Geoffrey’ui –

jis pasirūpina, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika.

Kai iš viršaus veikiama, o iš apačios su tuo sutinkama,

tai vadinama natūralia tvarka.

Kai vyras stumia iš viršaus, o moteris priima iš apačios,

tai vadinama pusiausvyra tarp dangaus ir žemės.

Dong Siuandzi (Tangų dinastija, 618–907 m. po Kr.)

PROLOGAS

Brangioji Orchidėja

Kalifornijos saulė lėtai prasiskverbia pro mano buto langą, paskui praslenka už bambuko, kiniškos vazos, kurioje auga žiedais aplipusi slyvaitė, pro smilkytuvą ir galiausiai pasiekia Bao Lan – Brangiąją Orchidėją – priešais mane gulinčią nuogutėlę moterį.

Man širdį nudiegia pavydas. Spoksau į kūną – jis rangosi tartum kirsti pasirengusi gyvatė. Ji guli ant raudono šilko užkloto, jame aukso siūlais išsiuvinėtos gėlės.

– Blogio jūros gėlė, – šitaip prisidengę burnas delnais kadaise Šanchajuje šnabždėdavo žmonės.

O aš dabar San Fransiske šnabždu jos vardą – Bao Lan – saldžiai, tarsi mėgaučiausi burnoje tirpstančiu saldainiu. Vaizduojuosi įkvepianti nepadorų aromatą, sklindantį iš saulės šildomo nuogo jos kūno.

Bao Lan – didelių žvilgančių akių, o jos lūpos – pilnos, goslios, išdažytos tamsiai raudonai – asocijuojasi man su rožių vainiklapiais baigiančiame pranykti sapne. Išlinkę į gundančią šypseną, tie vainiklapiai dar ir kužda meilius žodžius. Tos lūpos podraug su dailia ranka, grakščiai sulenkta po galva, primena man kinų posakį: „Nefrito rankos, ant kurių vietoj pagalvių miegojo tūkstantis svečių; dvi tamsiai raudonos lūpos – tas arbūzo riekeles ragavo dešimt tūkstančių vyrų.“

Dabar tos raudonos lūpos tarsi ragina:

– Prašom prieiti.

Aš linkteliu, ištiesiu ranką ir paliečiu tankius juodus plaukus, užkritusius ant nedidelių, apvalių jos krūtų. Jos it šilkas glotnios ir baltos kaip nefritas. Jas lietė daug kas: kariai, pirkliai, valdininkai, mokslininkai, menininkai, policininkai, gangsteriai, vienas katalikų kunigas ir vienas daosistų vienuolis.

Pajutusi, kad pasielgiau šventvagiškai, atitraukiu beveik šimtametę dėmių nusėtą, susiraukšlėjusią ranką. Nenustodama sūpuotis kėdėje stebiu Bao Lan, ši nieko nesakydama toliau žiūri į mane.

– Laikas lekia kaip strėlė, o saulė ir mėnuo pasirodo ir dingsta kaip šaudyklė! – primenu seną priežodį ir atsargiai gurkšteliu ženšenio arbatos.

– Senelyte, čia aukščiausios kokybės ženšenis, jis padės tau išlikti sveikai tokioje senatvėje, – anądien atnešusi šio augalo pasakė man produkraitė.

Praėjusią savaitę švenčiau devyniasdešimt aštuntą gimtadienį, ir nors jie niekada balsu to nesako, žinau: jie nori, kad baigčiau prisiminimus, kol pradėsiu kelionę į amžinybę. Sakydama „jie“ turiu galvoje savo produkraitę Nefrito Brangenybę ir jos sužadėtinį – amerikietį Leo Stenlį. Netrukus jie ateis manęs aplankyti ir pradės užrašinėti mano istoriją iš mano lūpų.

Iš mano lūpų! Gal juodu užmiršo, kad moku skaityti ir rašyti?! Jie elgiasi su manimi kaip su muziejaus eksponatu. Tariasi darą man didžiulę paslaugą – atseit iškasė mane iš gilaus požemio ir iškėlė į dienos šviesą. Kaip jie galėjo užmiršti, kad esu ne tik raštinga, bet ir daug pasiekusi visose meno srityse – literatūroje, muzikoje, tapyboje, kaligrafijoje ir poezijoje? Juk kaip tik dėl šios priežasties jie ir nori apie mane rašyti!

Dabar Bao Lan tarsi sako:

– Sene, būk gera, eik iš čia! Kodėl tu amžinai turi priminti man, kokia sena esi ir kokia tobula buvai?! Nejaugi negali palikti manęs ramybėje, kai esu tokia jauna ir graži?

– Tuoj, – sušnabždu panosėje jausdama mano lūpų kampučius traukiančias raukšles.

Bet ji toliau be žodžių spokso į mane akimis, primenančiomis subtilius rašalo lašelius, užtiškusius ant ryžių popieriaus. Ji keista, ta moteris, kuri gyvena viename name su manimi, o bendrauja vien skaisčiomis akimis ir gosliu kūnu.

Manęs nepykdo jos ekscentriškumas, nes ji – antra mano pusė, tik kur kas labiau pašėlusi ir jaunesnė. Tas trapus grožis prieš mane tėra išblukęs portretas, tapytas aliejumi prieš septyniasdešimt penkerius metus, kai buvau dvidešimt trejų.

Ir paskutinė Šanchajaus kurtizanė, o kartu poetė ir muzikė.

Štai kodėl jie spaudžia papasakoti – ar parduoti – savo istoriją: atstovauju paslaptingam kultūros reiškiniui – ming dzi .

Gerbiama prostitutė. Gerbiama prostitutė?! Šitaip mes buvome vadinamos anų laikų Kinijoje. Kinijai tapus respublika ši padermė išnyko taip pat kaip kinų imperatoriai. Kai kas vadina tai tragiška netektimi, kiti prieštarauja: kaip prostitučių išnykimas gali būti tragiškas?

Ant kavos stalelio subirbia belaidis telefonas. Pakeliu ragelį sustabarėjusia, artrito susukta ranka. Džeinė ir Leo jau prie lauko durų. Džeinė – angliškas Nefrito Brangenybės vardas. Man jis nepatinka, nes labai panašus į kinų kalbos žodį „keptuvė“. Kai šaukiu ją: „Džeine, Džeine“, man atrodo, kad užuodžiu verdančiame aliejuje spirgančią žuvį – Čirkš! Čirkš! Jaučiuosi tarsi kepčiau savo pačios kūną ir kraują!

Dabar tuodu jaunuoliai įsiveržia į mano butą privačiuose senelių namuose. Jie kvatoja, trykšta energija ir negražiai ilgos jų galūnės madaruoja į visas puses. Nefrito Brangenybė prišokusi pakšteli į skruostą mosuodama kraitele vaisių, ir man iškart apsisuka galva.

– Sveika, senelyte, šiandien gerai atrodai! Ženšenis sukelia tau euforiją?

– Nefrite, ar negalėtum parodyti bent krislelį pagarbos senutei, kuri, nė kiek neperdedant, regėjo visus šimtmečio džiaugsmus ir negandas? – atsakau stumdama nuo savęs kraitelę su vaisiais.

– Senelyte! – apsimeta pasipiktinusi Nefritė, trenkia kraitelę ir plumpteli ant sofos šalia manęs.

Dabar ateina Leo eilė pakštelėti man į skruostą. Paskui sklandžia kinų kalba klausia:

– Kaip šiandien jaučiatės, popo ?

Šis amerikietis vaikinas vadina mane popo – pagarbiu kinišku kreipiniu į senolę, o mano Nefrito Brangenybei labiau patinka vakarietiškas „senele“, tik ji dar prideda mažybinę priesagą. Nors aš visuomet šnairai žiūriu į laofan – barbarus, – Leo man beveik patinka. Jis malonus vaikinas, stambus, švelnių šviesių plaukų, baigęs žurnalistiką labai gerame universitete. Jis vadinamas Ge-lin-bi-ja? (taip man sakė Nefritė), labai gerai kalba kiniškai ir dirba redaktoriumi labai geroje A-ba Kol-lings? leidykloje (man tai irgi sakė Nefritė). Ir jis beprotiškai myli mano Nefrito Brangenybę.

Nefritė jau barškina dubenis ir lėkštes mano virtuvėlėje – ruošia užkandžius. Nuogos jos kojos vis šmėžuoja pusiau pravertose duryse, o neišsenkama energija be perstojo blaško tarp šaldytuvo, indaujos, kriauklės ir viryklės.

Po pusvalandžio, baigus užkandžiauti, Leo su Nefrite nukrausto ir nušluosto stalą, tada atsisėda šalia manęs ant sofos, rūpestingai išsitraukia magnetofoną, bloknotus ir rašiklius. Jų veidai švyti iš jaudulio ir dabar jie panašūs į kinų mokinukus, besistengiančius įtikti savo mokytojui. Susijaudinu matydama, kaip jų veido išraiška surimtėjo: tarsi jiems būtų užkrauta šventa atsakomybė neleisti brangiam paveldui nugrimzti į lakųjį smėlį.