Mingmei Yip: Persikų žiedų paviljonas

– Debesies ir lietaus paviljonas.

Paskui tarsi norėdamas mane nuraminti Vu Čiangas pridūrė:

– Čia yra… eee… turkio paviljonas.

– Kas…

– Kekšynas! – iškošė pro dantis Fang Rong.

Vu Čiangas stebėjo mus paslaptingai šypsodamas. Jo žmona garsiai nusikvatojo, paskui meiliai patraukė mane per dantį:

– Tu panaši į dailininką, piešiantį žmogaus vidurius.

Ji turėjo galvoje kinų posakį: jei tapydamas portretą pavaizduoji žmogaus vidurius, darai nereikalingą ir kvailą darbą.

Priblokšta ne iš karto pravapėjau:

– Bet argi mums nesakėte, kad šeimininkas yra pirklys, prekiaujantis su užsieniu?

Fang Rong nusijuokė – net didžiulės jos krūtys ir išvirtęs pilvas suliulėjo.

– Cha, cha! Tai tiesa. Kartais mes linksminame čia britų, prancūzų ir amerikiečių karius. Ar žinai, kad mes ką tik atvykome į naktinį Si Malu rajoną? Čia aukščiausios klasės skersgatvis, kur įsikūrusios visos knygų skaityklos!

Mane ėmė pykinti.

– Jūs norite pasakyti… mane pardavė į…

Man ausis persmelkė šaižus Fang Rong balsas:

– Kvaila mergiote, niekas tavęs nepardavė! Mums tave atidavė dovanų…

Ilgu mažojo piršto nagu krapštydamas iš tarpdančio mėsos kruopelę Vu Čiangas vogčiomis dirstelėjo į mane ir pridūrė:

– Mums net nereikėjo mokėti tavo motinai.

– Štai kodėl mes niekuomet neužmirštame aukoti Budai, gailestingumo deivei Guan In ir, – čia Fang Rong riebiu kaip dešra pirštu parodė į kardu užsimojusį raitą generolą, – dorajam, pinigus nešančiam Baltų Antakių dievui.

Fang Rong pamerkė akį, paskui įgnybo man į skruostą.

– Taigi pažiūrėk, mažoji gražuole, kaip jie mumis rūpinasi!

Tada, tarsi iš tikro būtų mano tėvas, Vu Čiangas švelniai pažvelgė į mane ir lipšniu balsu tarė:

– Nesijaudink, Siang Siang. Nuo šiol tau netrūks gerų valgių ir gražių drabužių. Pamatysi: mes rūpinsimės tavimi kaip savo dukra.

Tačiau jie nebuvo mano tėvai. Tą vakarą vieniša, bejėgė, pamesta ilgai verkiau, kol galiausiai užmigau mažame, tuščiame kambarėlyje, į kurį mane atvedė.

Turėjau vienintelę viltį: kad motina man parašys ir netrukus atvyks manęs aplankyti.

1 Pekino opera – tradicinė Kinijos teatro forma, jungianti muziką, dainas, šokius, pantomimą ir akrobatiką. (Čia ir toliau vertėjo pastabos.)

2

Šiaurės stotis

Per ateinančias dienas nustebau: pyktis, kad apgaule buvau įtaisyta į prostitucijos namus, pamažėle atslūgo. Gėdydamasi turėjau pripažinti, kad gyvenimas čia pasirodė visai neblogas. Fang Rong tesėjo pažadą mano motinai: buvau gerai maitinama ir rengiama. Negana to, man palengvėjo, kai manęs niekas nevertė ne tik lydėti klientų, bet ir dirbti juodų darbų – skalbti drabužių, plauti grindų, valyti spjaudyklių, išpilti naktipuodžių. Šie darbai buvo duodami tarnaitėms – merginoms, per daug negražioms, kad galėtų kada nors tarnauti „seserimis“.

Mano darbas, palyginti su jų, buvo lengvas: aptarnauti seseris ir jų klientus, kol jie žaisdavo madzongą 2; iš naujo pripildyti svečiams vandens pypkes ir nešti jiems arbatą ir tabaką; padėti virėjai virtuvėje; nešioti seserų žinutes; atlikti Fang Rong pasiuntinuko pareigas.

Nėra ko nė sakyti, man nepatiko patarnauti Fang Rong, bet kitos pareigos man buvo visai prie širdies. Ypač madzongas , mat žaidimui pasibaigus klientai visuomet nešykštėdavo arbatpinigių – juos slapčia įkišdavo man į delną.

Be to, kai pasibaigus žaidimui pobūvių kambaryje būdavo patiekiama vakarienė, visados atsirasdavo šuniukas ir godžiai rydavo svečių ir seserų numestus maisto gabalėlius. Jis buvo toks mielas, kad kaskart jį pamačiusi paimdavau ant rankų, smarkiai prisispausdavau ir veidu įsikniaubdavau į pūkuotą geltoną kailį. Keista, bet niekas taip ir nedavė jam vardo, šaukdavo tiesiog šuniuku. Kartą vienos sesers paklausiau, kodėl šunytis neturi vardo. Ji nusijuokė:

– Todėl, kad mums nerūpi. Kodėl tau jo nesugalvojus?

Ir aš sugalvojau. Taigi jis tapo Guigui – geru mažyliu. Jis mane jau pažindavo ir visur lydėdavo. Labiausiai jam patikdavo būti su manim virtuvėje, kai ateidavau ten padėti vyriausiajai virėjai A Ping.

A Ping, pusprotė kokių keturiasdešimties metų nebylė, visada paslapčiomis valgydindavo mane ir Guigui gardumynais. Kaip virėja, ji buvo neįprastai liesa. Aš visada spoksodavau į įdubusius jos skruostus ir stebėdavausi, kodėl ji, rodos, niekada neturi apetito ir kodėl leidžia tik kažkokius padrikus garsus, kurių niekas nesupranta.

Namų ruošos darbus dažniausiai atlikdavau laisvalaikiu. Mano pagrindinė pareiga paviljone buvo mokytis menų – dainuoti Pekino operos ir kunciui 3 partijas; groti pipa – į kriaušę panašia keturstyge liutnia; tapyti ir mokytis kaligrafijos.

Tapybos ir kaligrafijos mokė ponas Vu – į penktą dešimtį įkopęs senis. Aš jį be galo mylėjau – ne tik todėl, kad puikiai tapė, bet dar ir todėl, kad buvo labai geras mokytojas: niekados nesibardavo, tik švelniai nukreipdavo mano teptuką parodydamas, kaip padaryti potėpius dailesnius. Operos mokytojas – ponas Ma – buvo jaunesnis už poną Vu, bet irgi ganėtinai senas – trisdešimt aštuonerių. Jis man nepatiko, nes keistai į mane žiūrėdavo ir netyčia kliudydavo delnu man veidą, pilvą, o kartais net krūtinę (kai rodydavo, kaip nukreipti kvėpavimą iš krūtinės į dantian – cinoberio lauką).

Mokyti mane groti pipa buvo patikėta jaunai moteriai Perlei. Graži, žvilgančių juodų plaukų ir švytinčių baltų dantų Perlė buvo populiariausia sesuo paviljone. Nors be galo ją mylėjau, kažkodėl šalia jos jausdavausi nesmagiai. Sunkiai galėjau ją apibūdinti: kartais ji būdavo miela ir gyva kaip triušis, kitąsyk pasipūtusi ir bjauri kaip katė. Paprastai būdavo geros nuotaikos ir tiesiog trykšdavo linksmybe, bet kartais nuliūsdavo, tarsi prislėgta paslapčių, kurias jai uždrausta atskleisti.

Be nenuspėjamo Perlės būdo, turkio paviljone man būdavo nejauku dar ir dėl tų liūdnų akių, vogčiomis spoksančių į mane iš bambukų giraitės kaskart, kai eidavau per kiemą.

Šiaip ar taip, jaučiausi patenkinta ir net laiminga dėl tų meno pamokų ir gero maisto; Fang Rong ir jos vyras atrodė man tarsi tėvai, tad beveik neturėjau pagrindo skųstis.

Gyvenimas šiame turkio paviljone iš tikrųjų nebuvo toks siaubingas, kaip pasakodavo pašaliečiai.

Tačiau mane liūdino vienas dalykas: išgyvenau čia jau beveik keturias savaites, bet motina nė karto man neparašė ir manęs neaplankė, kaip buvo žadėjusi. Ant pirštų paskaičiavau, kad rytoj ji išvyks į Pekiną. Taigi nuėjau pas Fang Rong ir paprašiau leisti išeiti iš paviljono išlydėti motinos.

Nors ji šypsojosi, tas milžiniškas apgamas ant kaktos, rodės, tuoj šoks ant manęs.

– Ak, tu kvaišele! Nejaugi nežinai Persikų žiedų taisyklės?! Pro pagrindinius vartus gali išeiti tik trim atvejais: kai tave pasikviečia kokie nors labai svarbūs svečiai, bet taip bus tik tada, kai tapsi labai populiari ir tavęs pageidaus labai daug kas; kai išsivesiu tave su kokiais reikalais – pavyzdžiui, padaryti tau šukuosenos ar užsakyti pasiūti tau drabužius ir kai paviljonas išsiruoš į svarbius pokylius kur nors kitur.

– Ką turite galvoje? – paklausiau spoksodama į jos apgamą ir stengdamasi išvengti akių.

– Neuždavinėk per daug klausimų – mažai mergaitei nuo to būna tik blogiau, – jos balsas tapo labai piktas ir šiurkštus. – Šiaip ar taip, nei šįvakar, nei dar kada, kol aš tau to neliepsiu, aišku? O dabar eik padėti A Ping virtuvėje. Šįvakar turėsime linksminti policijos viršininką, bankininką, medvilnės pirklį ir daugybę kitų svarbių žmonių.