Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

– Fui – šventagaršvėmis ir paukščių lizdais! – sušunka Nefritė rimtai užsirašydama šias brangias gydomąsias priemones savo pigiame popieriuje. – Senelyte, proseneliui mirus tu tikriausiai vis dar buvai labai patraukli. Kodėl neištekėjai dar kartą?

– Gal juokus kreti, Nefrite?! Savo gyvenime turėjau šitiek vyrų – manai, man jų neužteko? Be to… – nutylu, nes mintimis grįžtu pas savo tyrąją meilę – jauną, gražų, kalne gyvenantį, ilgaamžiškumo eliksyrą verdantį, iš išmaldos mintantį (tiksliau, elgetaujantį gatvėje), kinu skambinantį daosistų vienuolį. – Nors ir labai trumpai, turėjau tikrąją savo gyvenimo meilę – Čing Dženą.

Neįmanomai jauna ir graži pora susišypso. Jaunatviška jųdviejų aistra kelia man kažkokį saldų liūdesį. Dabar mintyse kaip begarsio filmo kadrai šmėsčioja vaizdai, kuriuose matau save su Čing Dženu. Vis dar aiškiai prisimenu, kaip ilgi, žvilgantys jo plaukai mėnesienoje krinta jam ant veido; kaip jis liečia tomis paslaptingomis rankomis ir mane, bejausmę prostitutę, paverčia karšta meiluže; kaip jis dejuoja, klykia ir rangosi pasiekęs seksualinę nirvaną… Matau visa tai kuo gyviausiai, nors prabėgo septyniasdešimt šešeri metai!

Senovės išminčius sakė tiesą: viena kalne praleista diena prilygsta tūkstančiui metų, praleistų žemėje.

Kaip jau daugybę metų spėlioju, ar Čing Dženas tebėra gyvas. Jeigu taip, jam jau šimtas šešeri! Tokiu atveju jam išties pavyko tapti nemirtinguoju. Jeigu jis neišsikraustė iš proto gerdamas tą viralą su plūduriuojančiu nugaišusiu paukščiu, ar jis vis dar retkarčiais pagalvoja apie mane?

– Senelyte, gerai jautiesi?

– Gerai – kodėl klausi?

– Todėl, kad tu verki! – atsako Nefritė, ištraukia iš dėželės porą servetėlių ir nušluosto man veidą. Įsivaizduoju, kad ranka ne jos, o mano šimto šešerių metų mylimojo.

Kai mano ašaros nušluostytos, sėdime trise tylėdami – gurkšnojame arbatą ir kramtome užkandžius, Nefritės ir Leo atneštus iš mano mėgstamiausio restorano – „Imperatoriaus žarijų krosnelės“. Kaip kokia imperatorienė jaučiu didžiulį pasitenkinimą girdėdama gerai pažįstamus garsus: juoką, peštynes dėl niekų, lėkščių barškėjimą, lazdelių barkščiojimą, čepsėjimą ir šlerpimą siurbčiojant ilgaamžiškumo gėrimą.

Mano šeima susirinko vėl. Pagaliau.

Ak, kad Perlė būtų čia!

– Nefrite, apatiniame stalčiuje, – rodau į komodą šalia televizoriaus, – guli rudo popieriaus vokas. Gali jį man atnešti?

Ji nulekia, parlekia ir abiem rankomis – kaip nuolanki mylinti duktė kinė – paduoda voką.

– Ačiū, Nefrite, – sakau ištraukdama iš voko nuotrauką.

Joje užfiksuotas jaunuolis, stovintis įžūloka poza. Jis vilki baltu vakarietišku kostiumu, užsidėjęs skrybėlę ir akinius auksiniais rėmeliais (tik nuotrauka nespalvota, tad nepasakysi, kad jie auksiniai), avi juodais ir baltais odiniais batais. Kojos pražergtos viena priešais kitą; viena ranka įsisprendęs į šoną, kita liečia skrybėlės atbrailą. Pasileidusio dabišiaus vaizdą užbaigia cigaras tarp goslių lūpų.

– Oho – jėga! – susijaudinusi sušunka Nefritė. – Kas jis? Čia… Čing Dženas?

– Ne. Čing Dženas – vienuolis, jam niekad nerūpėdavo fotografuotis. Visi brangūs prisiminimai apie jį saugomi mano galvoje, – atsakau ir paglostau gražųjį jaunuolį nuotraukoje. – Čia Teng Siong.

– Rupūs miltai, turėjau atspėti! – suklykia Nefritė.

– Ji išties panaši į vyrą! – įsiterpia Leo.

Galvoju apie moterį, kuri mane taip karštai mylėjo, bet kuriai aš niekados negalėjau atsakyti tokia pat meile. Ji pabėgo norėdama gyventi savaip, ekscentriškai, bet ją sučiupo negailestingas jos vyras, mano tėvo žudikas Fungas. Ji norėjo mirti mėnesienoje apsikabinusi mane po varpu, bet galų gale ją nušovė sutuoktinis, kurio ji nekentė. Prisimenu, kaip mudviem išsiskiriant ji man sakė turinti viltį susitikti kitame gyvenime. Gal taip ir nutiks, kai aš galiausiai leisiuosi į nemirtingojo kelionę, o to laukti ilgai nebeteks; gal tada aš trokšiu tokios meilės kaip jos.

Mintyse atsidūstu, tada ištraukiu kitą nuotrauką. Tos in ir jang galvos palinksta arčiau, kad geriau matytų.

– Jėga! – sušunka Nefritė. – Kas ji – tokia graži kaip kino žvaigždė?

– Perlė, mano kraujo sesuo, – išdidžiai atsakau ašaromis pasruvusiomis akimis.

Perlė žiūri į mane; jos lūpos tobulo pusmėnulio formos, o akys šypsosi – tarsi pavydėtų man tokio ilgo gyvenimo, mano gražiosios Nefrito Brangenybės ir gražuolio Leo Stenlio, netrukus tapsiančio mano provaikaitės vyru. Taip, galbūt man pasisekė, kad vis dar valgau, miegu, juokiuosi, verkiu ir – laimė ar ne – nesimyliu jang pasaulyje. Tačiau netrukus aš prisidėsiu prie jos in pasaulyje. Keista, bet ši mintis manęs neliūdina.

Juk, beveik šimtmetį laukusi, aš galų gale atsidursiu šalia savo gražiosios, talentingosios kraujo sesės ming dzi .