Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Galiausiai radau idealią pozą: dešinę ranką užkišau už galvos, kairę uždėjau ant in , ir gaktos plaukai kyšojo tarp laibų mano pirštų. Mano krūtys styrojo tarsi geisdamos, kad jas glostytų, glamonėtų, bučiuotų.

Dziang Mou ilgai neatitraukdamas akių į mane žiūrėjo prieš pradėdamas škicuoti drobėje. Jis iškeldavo anglies pieštuką, „pamatuodavo“, paskui puldavo drobę plačiais judesiais, šaižiai skrebindamas anglimi.

Pirmą dieną jis tik škicavo, antrą dieną ėmė tapyti. Dziang Mou skubėjo, kad spėtų užfiksuoti pro langą sklindančios šviesos niuansus. Tarsi įsimylėję dailininką dažai lipo prie jo chalato, pirštų, veido ir plaukų. Nedrįsau išleisti nė garso baimindamasi, kad vos tik bent kiek išblaškysiu jo dėmesį, jis padarys nevykusį potėpį.

Retkarčiais jis sustodavo ir užsirašydavo pastabas apie naudotinas spalvas, šešėlių vietas, mano rankų ir kojų padėtį ir panašius dalykus. Taigi man grįžus į viešbutį jis dirbdavo toliau.

Trečios dienos popietę Dziang Mou pridėjo keletą smulkmenų ir ištaisė keletą nereikšmingų klaidelių. Galiausiai jau temstant jis padėjo teptukus ir apsuko molbertą, kad pirmą kartą galėčiau pažiūrėti į baigtą kūrinį.

Tai, ką pamačiau, mane sužavėjo. Dziang Mou pavyko suteikti mano akims šelmiško spindesio. Kiek pakelti lūpų kampučiai darė besiskleidžiančio lotoso įspūdį. Kontrastas tarp tamsių plaukų ir šviesios odos, rodės, byloja apie tai, kad jam pavyko pažvelgti į patį mano esybės vidų. O jau tos sodrios, gyvos aliejinių dažų spalvos!

Dabar, kai Dziang Mou padėjo teptukus, jo akys žvelgė į mane visai kitaip – aš atgijau kaip moteris.

Kai buvau besivelkanti chalatą, jis ranka mane sustabdė.

– Siang Siang, prašau – nesirenkite jo.

Įsmeigiau į jį akis ir paleidau chalatą. Jis nukrito ant grindų kaip rudens vėjo nuplėšti lapai.

Dabar nuogutėlė stovėjau priešais vyrą. Rodos, neverta net apie tai kalbėti – juk būdama suaugusi šitaip dariau bemaž kiekvieną dieną. Tik šįsyk tai buvo kitaip. Manyje rangėsi drakonas, besiveržiantis žūtbūt ištrūkti iš mano kūno gniaužtų. Dabar prisiminiau, kaip Perlė man pasakojo apie savo susižavėjimą Dziang Mou. Staiga pajutau nenumaldomą troškimą patirti tai, ką jautė Perlė. Man norėjosi atkurti tą naktį vaiduoklių sodo šventykloje, kai pirmą kartą pamačiau, kaip in derinamas su jang ir dangus susijungia su žeme – kai menininkas su prostitute atliko amžinąjį aistros aktą.

Aš norėjau išgyventi Perlės emocijas.

Norėjau būti Perle – bent jau kelias akimirkas.

Iš lėto priėjau prie Dziang Mou, buvusio Perlės meilužio, ir ištiesiau ranką jam prie veido. Jis bemat prispaudė lūpas man prie delno, ir aš pajutau, kaip šlapias jo liežuvis glosto jį ilgais judesiais. Prisispaudęs prie manęs jo nefrito kotas sukietėjo ir dailininkas išleido atodūsį – galėjai pamanyti, kad jam skauda.

Dziang Mou nunešė mane atgal ant sofos, ant kurios pozavau vos prieš kelias minutes, ir švelniai paguldė. Greitai nusiplėšė drabužius, paskui atsiklaupė šalia manęs ir ėmė čiulpti spenelius, laižyti bambą – tas mano kūno vietas, kurias ką tik taip subtiliai perteikė drobėje. Paskui lyg tigras šoko ant manęs. Išgirdau save dejuojant, kai jis pakišo rankas man po šlaunimis ir pakėlė, kad geriau su juo susiliečiau. Dabar buvome pernelyg įsijaudrinę, tad užuot radę pusiausvyrą tarp in ir jang , ją tik sutrikdėme. Siausdami lyg patrakę nusiritome nuo sofos ant grindų ir parvertėme staliuką. Į šalis išsilakstė teptukai ir dažų tūtelės; ąsotėlis nukrito, ištaškė aliejų ant mūsų kūnų ir nusliūkino į kampą. Dziang Mou nefrito kotas giliai, stipriai sulindo į mano auksinius vartus ir aš pratisai suklikau nelyginant skerdžiamas gyvulys. Jis ėmė kišti vis smarkiau. Laikiau suvariusi nagus giliai jam į nugarą, kol jis staiga suriko nežmogišku balsu ir suglebo ant mano kūno, kurį ką tik taip tobulai įamžino teptuku…

Gulėjau šalia Dziang Mou mieguista, neįstengdama galvoti. Paskui pamažėle ėmiau suvokti, kur esanti. Aš žinojau ir neabejojau jį irgi žinant, kad šitaip pametėme galvą pirmą ir paskutinį kartą. Buvau bemaž įsitikinusi, kad mudviem besimylint jis galvojo vien apie Perlę, kaip aš – apie savo vienintelę meilę Čing Dženą. Negali sakyti, kad Dziang Mou buvo bent kiek panašus į mano daosistų vienuolį – kaip ir aš į Perlę. Tiesiog mudu pasinaudojome vienas kitu tam, kad atgaivintume tas beviltiškai prarastas aistras.

Vis dėlto tai buvo bene didžiausią pasitenkinimą man sukėlęs meilės nuotykis – trumpa popietė, nesugadinta bergždžių pastovumo vilčių ir padovanojusi man gražų amžinai išliksiantį paveikslą.

Atsikėliau, apsirengiau, pasiėmiau Dziang Mou man susuktą paveikslą ir grįžau į kuklų viešbučio kambarėlį.

Mudu niekados daugiau nesimatėme.

36

Vienuolė ir prostitutė

Kitą dieną išlipau iš lovos tik vakarop. Trijų dienų su meilužiu tapytoju euforija dingo, ir aš likau išsekusi. Nedaug trūko, kad būčiau pasiekusi viso gyvenimo tikslą atkeršyti už tėvelį, bet Lao Dzi buvo teisus: daugiau dalykų sugadinama pabaigoje negu pradžioje. Blogiau buvo tai, kad pinigų beveik nebeturėjau, tad negalėjau ilgai gyventi viešbučiuose. Kilo mintis aplankyti Čing Dženą, bet buvo per daug gėda grįžti. Mintyse vis iškildavo motinos vaizdas, bet per vienuolystės metus ji nutraukė jausmų gijas, siejusias su manimi. Tiesa, motiniški jausmai trumpam grįžo besirūpinant manimi, kai nualpau kalne. Gal jie teberuseno, bet nežinojau, kaip juos įžiebti: juk negalėjau alpti kaskart, kai norėdavau patirti šiek tiek jos švelnumo. Vis dėlto dabar neturėjau kitos išeities, kaip grįžti į Tyrojo lotoso vienuolyną. Bent jau turėsiu stogą virš galvos ir ko valgyti – tik vargu ar tokių skanėstų, kokiais lepindavo mane tetulė A Ping. Žinoma, čia negalėsiu rodyti savo akį rėžiančių suknelių ir kosmetikos gudrybių, kurių mane išmokė Perlė.

Veikiausiai vienuolyne teks išbūti ilgai, tad neskubėjau jame užsidaryti – norėjau dar kelias dienas pasimėgauti Pekinu. Sąraše malonumų, kurie netrukus man bus uždrausti vienuolyne, pirmiausia buvo ištaiginga vakarienė.

Labai garsus buvo „Ilgo gyvenimo“ restoranas, ir aš nusprendžiau išleisti dalį sparčiai mažėjančių pinigų paskutinei prabangiai vakarienei jame. Restoranas buvo senas, apstatytas tamsiais baldais ir blausiai apšviestas. Užsisakiau keletą garsiausių jo patiekalų ir pasigardžiuodama ėmiau kirsti. Tada pažiūrėjau į kitą salės pusę ir visas malonumas akimirksniu dingo.

Sėdintis prie stalo pulkelis vyrų garsiai kalbėjosi, valgydami ant grindų mėtė kaulus ir be paliovos gėrė tostus vienas į kito sveikatą. Šioje prašmatnioje aplinkoje jie nuteikė nemaloniai, bet mane sutrikdė kitkas. Beveik neabejojau, kad du iš tų vyrų yra Fungo asmens sargybiniai! Matyt, jie manęs nepastebėjo, nes mano staliukas buvo blausiai apšviestoje nišoje. Tačiau tai menkai guodė. Ar tai, kad šie vyrai čia, rodo, jog Fungas irgi Pekine? Sunerimau supratusi, kad čia man ne kažin kiek saugiau kaip Šanchajuje. Praėjo noras baigti jūrų sraiges su austrių padažu ar pikantiškas žuvų lūpas. Tačiau ryklių pelekų sriubą susrėbiau iki galo, kad sustiprinčiau kaulus, tada paskubomis sumokėjau ir išėjau.

Grįžusi į viešbučio kambarėlį susmukau ant lovos ir pradėjau raudoti. Atrodė, kad man niekados nepavyks išsivaduoti iš Fungo blogio. Ak, kad būčiau įstengusi jį nužudyti, – dabar man negrėstų joks pavojus ir nejausčiau neapykantos už tai, kad leidau tėvo žudikui ir toliau gyventi toje pačioje žemėje kaip ir aš! Tačiau aš bent jau jį sužalojau – kulka nuplėšiau ausį. Jutau šiokį tokį pasitenkinimą įsivaizduodama, kaip jam tenka aiškinti, kur prarado ausį.