Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

– Vadinasi, tavo karma neleido tau užmušti Fungo? – klausia provaikaitė žiūrėdama man tiesiai į akis.

– Taip. O gal dėl motinos kalbų apie budistų atjautą mano pistoletas nusitaikė jam ne į širdį, bet į ausį.

– Popo , ar kada nors to gailėjotės? – klausia Leo.

– Iš pradžių gailėjausi, dabar – nebe.

Nefritė susiraukia.

– Bet kodėl? Senelyte, vis tiek manau, kad tau reikėjo jį nudėti.

– Mano didžioji princese, leisk kai ko tavęs paklausti. Ar nori pasmaugti savo katytę?

– Ne, žinoma, nenoriu!

– Tai kodėl manai, kad aš turėjau atimti gyvybę žmogui?

– Bet čia juk kas kita – jis buvo tavo priešas!

– Iš kur žinai, kad tavo katytė ankstesniame tavo gyvenime nebuvo tavo priešė?

– Senelyte!

Leo patapšnoja sužadėtinei per ranką.

– Na, – atsidūstu, – gal iš tikrųjų širdis neleido man jo nudėti. Nors gal jis apskritai neturėjo širdies. Ką gali žinoti? – Nutylu, paskui dėstau toliau: – Tačiau mano kulka nuplėšė jam ausį. Tokiam žmogui kaip Fungas gėda netekus ausies, ko gero, buvo baisesnė negu tuo atveju, jei būčiau jį nudėjusi.

Kol aš vėl ilgai tyliu, du mano jaunuoliai, papildantys vienas kitą kaip in ir jang , skuba žodžiais perteikti mano jausmus ir prisiminimus.

Tada Nefritė išpūtusi akis pasilenkia prie pat manęs.

– Senelyte, ar pabėgusi iš Šanchajaus vėl ėmeisi… na…

Kadangi ji atrodo per daug išsigandusi, kad galėtų baigti sakinį, padarau tai pati:

– Prostitutės amato?

Dvi galvos – viena tamsi, kita šviesi, ima judėti kaip baodingo rutuliai34.

Mintyse sukikenu. Kodėl padorius, nepaprastai išsilavinusius jaunus amerikiečius taip domina kekšės? Jie gauna šitiek sekso pamokų, prisiklauso šitiek kalbų apie seksualinę laisvę, tai kodėl jie trokšta išgirsti dar daugiau tų dalykų?!

Dabar Leo prabyla kinų kalba. Jos taip puikiai išmoko universitete, kuris vadinamas Ge-lin-bi-ja.

– Popo , prašom papasakoti, kaip jūs nusigavote į tokią tolybę, iki pat Jungtinių Valstijų. Mes norime sužinoti visas smulkmenas.

Artrito išsukinėta ranka mosteliu jiems abiem.

– Kantrybės, jaunuoliai! Aš juk prižadėjau jums nesileisti į nemirtingojo kelionę į Vakarų rojų, neišskristi paskui gerves, kol judu nesužinosite visos mano istorijos! Tai dar ne viskas. Man reikia sukaupti visas likusias jėgas, – greitai pereinu prie anglų kalbos, – dėl antros knygos, kad išreklamuočiau šituos prisiminimus.

Leo suglumsta, todėl atrodo dar gražesnis.

– Antros knygos? Popo , norite pasakyti, kad turite pakankamai medžiagos antrai prisiminimų knygai?

Nespėjus man atsakyti, Nefritė priekaištingai į jį žvilgteli.

– Leo! Senelytė turėjo omenyje „knygos aptarimą“. Kitą kartą klausykis atidžiau!

Dabar jau aš net ne priekaištingai, o piktai dėbteliu į Nefritę ir pasilenkusi sukuždu į ausį:

– Liaukis, Nefrite! Niekados nesišaipyk iš žmogaus, kurį myli ir kuris dar labiau myli tave, ir niekados jam nepriekaištauk! Tikrą meilę patiri tik kartą per visą inkarnaciją, supranti?

Ji mėgina nutaisyti mielą veiduką (turiu pripažinti, jai pavyksta), tada pašoka nuo sofos.

– Senelyte, išvirsiu dar puodelį ženšenio arbatos. Leo, nori, kad išvirčiau ir tau?

Dabar ji pasisuka į sužadėtinį ir meta žvilgsnį, nuo kurio jis turėtų kraustytis iš proto.

Papurtau galvą. Taip jauni žmonės ir netenka nuovokos, kai jų širdyse dega iliuziškos aistros liepsnos. Tada vos nepratrūkstu kvatoti, nes pamatau, kaip Nefritė nueina mėgdžiodama karpyto auksinio lotoso žingsnelius. Leo akimis seka nuogas jos kojas raudonai dažytais nagais kaip katinas, stebintis besisukantį siūlų kamuolį.

Nefritė bemat grįžta su gintarinio skysčio puodeliais. Vieną paduoda Leo, kitą prikiša man prie pat lūpų.

– Prašau išgerti, senelyte. Įdėjau labai daug medaus. Arbata padarys tavo odą glotnią ir suteiks begalę či .

Kam man, devyniasdešimt aštuonerių metų senei, reikia glotnios odos ir į valias či ? Kad suviliočiau kitą šimtametį, viena koja jau stovintį karste? Aišku: glotnios odos reikia mano interviu televizijoms (Nefritė apie juos jau galvoja), o či – daugybei varginančių knygos aptarimų!

Staiga nusprendžiu apsimesti maža mergaite, kad patenkinčiau motinišką Nefritės instinktą ir nepaminčiau gerų jos ketinimų. Klusniai išgeriu iki dugno karčiai saldžią arbatą – tarsi ryčiau tokią pat karčiai saldžią savo karmą. Tada kalbu:

– Daviau žodį sau pačiai negrįžti prie… patys žinot ko, ir ne…

Leo išpučia gražias, vos ne moteriškas akis.

– Popo , norite pasakyti, kad jūs netesėjote žodžio ir išties grįžote…

Skaudžiai sukandu lūpą, kad nepratrūkčiau juoku. Deja, man visiškai nepasiseka ir imu kvatoti lyg pamišėlė.

Nefritė tapšnoja man per nugarą ir masažuoja ranką; Leo atsisėda priešais mane – jis atrodo apstulbęs. Galiausiai prisiverčiu liautis. Nefritė lekia į virtuvę virti man daugiau ženšenio arbatos.

Kai parbėga ir paduoda puodelį, nuryju kelis gurkšnelius, paskui kreipiuosi į tuos du komiškus veidus:

– Na, gerai, apie ką kalbėjau, kai judu mėginote mane užspringdyti mano pačios juoku?

Nutaisau neperprantamą miną.

– A, taip, – buvau bepradedanti sakyti, kad nesulaužiau žodžio niekados nebesiimti patys žinot ko.

Porelė atsidūsta. Nesuprantu kodėl – iš palengvėjimo ar nusivylimo.

34 Kiniški masažo rutuliai, išpiešti in ir jang raštais.

35

Grįžtu į Pekiną

Išėjusi iš Persikų žiedų paviljono sustabdžiau rikšą ir paprašiau vežti mane tiesiai į viešbutį. Išsirengiau ir atsiguliau į vonią tikėdamasi, kad karštas vanduo nuplaus purvo pojūtį, likusį po paskutinių glamonių su vis dar gyvu Fungu, ir kraują, vis dar trykštantį mano galvoje. Dabar aiškiai žinojau viena: prostitutės amatu daugiau nesiversiu.

Tą naktį nesudėjau bluosto. Mintyse sukosi nepavykusios žmogžudystės vaizdai. Kodėl nepataikiau Fungui į širdį? – be perstojo klausiau savęs, bet vietoj atsakymo girdėjau tik savo raudą. Gūžiausi lyg sužeistas žvėrelis, laukdama, kol aušra nuvys tamsą.

Šanchajuje likti negalėjau, taigi prieglobstį teks rasti Pekine. Ten bent jau mano motina – ar abatė Nuostabioji Malonė. Arba apsistosiu kokiame viešbutuke, arba, jeigu ji sutiks, Tyrojo lotoso šventykloje. Tada suplanuosiu, ką darysiu toliau, nors kol kas nenumaniau, kas tai galėtų būti.

Kitą rytą atsibudau dar su tamsa ir taksi nuvažiavau į Šiaurės stotį. Dangus buvo skiesto rašalo spalvos; ore liūdnai kabojo šaltas, drėgnas rūkas. Nors buvo tik pusė šešių ryto, priešais įspūdingą stoties pastatą jau sukiojosi minia.

Gatvės prekiautojai saugojo savo krepšius ir visa gerkle plyšojo:

– Šviežios spurgos ir ryžių košė!

– Kiaulių kojos! Rūkytos žuvų galvos!

Vaikai laikėsi įsikibę motinų padurkų; vyrai ryžtingomis minomis tempė krepšius ir lagaminus. Jauna moteris šukavo dukrai plaukus. Šalia jų stovėjo du dideli rudi lagaminai – tarsi milžiniški šunys, saugantys savo šeimininkes. Iš rikšos iššoko jauna pora. Vyras įspraudė keletą variokų į pūslėtą vežiko delną, paskui vos ne stumte nustūmė moterį link įėjimo į stotį. Vežikas padūsavo, atsitūpė ant šaligatvio, išsitraukė ilgą pypkę ir ėmė laukti kito kliento. Pro perplėštą purvinų kelnių kišką pamačiau didžiulį nugaišusios kiaulės snukio spalvos randą. Jo pėdos panėšėjo į dvi dideles baržas, išmetusias inkarą dulkėto asfalto jūroje.