Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Kojų pirštais pakėliau drapanas ir pamačiau tai, apie ką svajojau, – Fungo pistoletą.

Mano širdis ėmė plakti greičiau it laikrodis sugedus mechanizmui. Įsivaizdavau garsų „pokšt!“, sudrebinantį vakaro tylą ir nutraukiantį mano kančią. Beveik įsivaizdavau Fungo kraują – kaip žalčius, grįžtančius į landas, – žaibiškai užpildantį visus kambario plyšius ir įtrūkimus. Dar įsivaizdavau jo akis. Ištiktos šoko, negalėdamos patikėti, jos išsprogo ant kaktos ir spoksojo į mane, tarsi būčiau jo dukters vėlė, prisikėlusi iš in pasaulio nusitempti atgal su savim jo sielos. Įsivaizdavau pergalingą paklaikusį savo juoką – jį išgirdę išsigąs visi, skaitantieji žibintuose surašytas mįsles…

Pasilenkiau ir pakėliau pistoletą. Pirmą kartą laikiau tokį ginklą rankoje. Dabar turėjau galią žudyti. Man ėmė drebėti ranka.

Už lango šlamantys lapai ragino: „Ša! Ša!“ – „Nudėk! Nudėk!“

Staiga pistoletas man pasirodė mažas ir nieko nevertas.

Ar šitoks mažas apgailėtinas daikčiukas gali atimti gyvybę?

Paėmiau jį abiem rankomis ir nutaikiau Fungui į galvą.

Vakaro dangų perskrodė garsus trenksmas. Garsiai sušukau. Kitą akimirką suvokiau, kad tai buvo tik fejerverkai, o persigandęs, bet gyvutėlis Fungas spokso į mane negalėdamas patikėti.

– Dangau, nežaisk su juo! Siang Siang, čia tau ne žaislas!

Nors man drebėjo rankos, jos vis dar tvirtai laikė žaisliuką, nutaikytą į Fungą.

– Siang Siang, kas tau pasidarė?! Sakau, mesk pistoletą. Jis užtaisytas. Gali netyčia mane nušauti!

– Tuomet gausite ko nusipelnęs, didysis pone Fungai!

– Ką čia tauški?!

– Aš jus nudėsiu.

Mano nuostabai, užuot išsigandęs jis pratrūko juoku.

– Cha, cha, cha! Kas tau darosi, Siang Siang?! Pasigėrei ar iš proto išsikraustei?! Eikš, pasimylėsime dar kartą. Nuoga tu tokia graži ir tokia panaši į mano dukrą.

Mane ėmė pykinti. Pirštai ant gaiduko įsitempė.

– Būkit prakeiktas jūs ir jūsų dukra!

Fungas kurį laiką žiūrėjo į mane tylėdamas, paskui jo išraiška pasikeitė: jis atrodė išsigandęs.

– Luktelk, Siang Siang, ką, po velnių…

– Didysis pone Fungai, laukiau šios akimirkos ištisus dešimt metų. Vos tik nuspausiu gaiduką, atsikratysiu visos patirtos gėdos!

– Ką čia, po velniais, paistai?!

Jo kaktą ėmė pilti prakaitas.

– Ar esate kada girdėjęs vardą Dundantis Griaustinis?

Jis nieko neatsakė.

– Tai buvo mano tėvas, – kalbėjau toliau. – Prieš dešimt metų per jus jis buvo nubaustas myriop už nusikaltimą, kurį padarėte jūs . Jūs sunaikinote mano šeimą ir todėl aš buvau atiduota į šį viešnamį. Dabar atėjo metas jums atsakyti už nedorus savo poelgius. Jūsų likimas lėmė, kad tapote mano didžiausio palankumo klientu, ir šįvakar aš turiu galimybę jus nužudyti.

Fungas vis dar atrodė pernelyg šokiruotas, kad galėtų ištarti bent žodį. Jis rangėsi lyg į narvą uždaryta gyvatė.

Stipriau sugniaužiau pistoletą.

– Aš jus nudėsiu. Tuoj pat!

– Siang Siang, maldauju – nedaryk to! Duosiu tau viską, ko tik norėsi.

– Ar galite sugrąžinti man tėvus?

Jis neteko amo.

Nuspaudžiau gaiduką. Paskui antrą kartą. Trečią. Ketvirtą. Kol suvokiau negalinti jo nuspausti tiek, kad pasigirstų „Pokšt!“

Mano nugara, pažastimis ir kakta žliaugė prakaitas. Burna degė, o kaulus ėmė smelkti šaltis. Atrodė, kad viskas aplink sustingo laike ir erdvėje.

Pamačius, kad negaliu iššauti, Fungo veide pasirodė palengvėjimas. Jis išlipo iš lovos ir pasuko prie manęs.

– Tučtuojau stokite, nes aš iš tikrųjų šausiu!

Nustebau, nes jis ėmė kaip paklaikęs kvatoti.

– Cha, cha, cha! Nagi, Siang Siang, aš noriu pamatyti, kaip mane nušausi! Ko lauki?! Šauk!

Tada jo balsas tapo nuožmus ir žiaurus.

– Ak, tu nedėkinga kale! Mėgini mane nužudyti, kai aš padariau tau tiek daug gera?!

Fungas prišoko prie manęs ir išplėšė ginklą iš rankų.

– Pisau tavo motinos smirdančią dziundzę! Ak, tu gyvate! Kai kitą kartą sumanysi ką nors nužudyti, pasiruošk! Pirma pasitreniruok šaudyti! Būk prakeikta tu ir visa tavo šeima!

Jis pasidygėjęs dėbtelėjo į mane.

– Ar žinai tokį posakį: „Yra tokių, kurie mieliau gertų bausmės, o ne pagarbos vyną“?

Nieko neatsakiau.

– Čia apie tave! – nusispjovė jis. – Aš gražiai su tavim elgiausi, pripirkau tau daugybę brangių dovanų ir mylėjau lyg tikrą savo dukrą, o tu mėginai mane nužudyti! Jūs, vulgarios, šunų perpistos kalės, mieliau sutinkate būti baudžiamos negu gerbiamos! Štai kodėl jūs visos esate šliundros!

Jis vėl nusispjovė, ir tas garsas nustelbė fejerverkus.

– Dvokianti pizė!

Staiga man buvo nė motais, kad Fungas nusiųs mane tiesiai į in pasaulį. Gal tokiu atveju aš vėl būčiau drauge su tėveliu, Perle ir net savo šunyčiu Guigui, kurį pasimėgaudama suvalgiau būdama trylikos.

Spjoviau ne mažiau įspūdingai negu jis.

– Tokie dvokiantys vyrai kaip jūs pavertėte mane šliundra! Aš turėjau tapti moterimi džuang juan !

Jis negalėdamas patikėti ilgiausiai į mane spoksojo, paskui pratrūko juoku.

– Tikrai?! Vadinasi, lemtis iškrėtė tau gražų pokštą, ką? Vadinasi, tavo tėvas tikėjosi, kad jo dukra kekšė taps džuang juan ? Cha! – Jis nutilo, pagalvojo, paskui kalbėjo toliau: – Taip, dabar jį prisimenu. Jis buvo luošys.

Drebėjau iš pykčio, bet negalėjau užginčyti to fakto, kad tėvelis buvo luošys, – juo tapo, kai susilaužė koją per tą lemtingą Pekino operos spektaklį.

– Įdomu, kaip luošio dukra galėjo tapti tokia gražuole? – balsu svarstė Fungas. – Tikriausiai turi būti dėkinga savo motinai.

Jis gašliai žvilgtelėjo į mane.

– Neabejoju, kad jinai reto grožio. Kur ji…

Apimta neregėto siaubo sušukau:

– Ne! Ji vienuolė!

– Vienuolė? Tada bus dar įdomiau!

Puoliau šį blogio įsikūnijimą. Fungas nutaikė pistoletą man į galvą.

– Gerai, Siang Siang, užteks visų tų nesąmonių! Jeigu neprimintum man dukros, jau būčiau suvaręs kulką tau į galvą. Dabar labai įdėmiai klausykis. Ne vėliau kaip per tris dienas turi išsinešdinti iš Šanchajaus. Jeigu aš ar kas nors iš mano žmonių praėjus tam laikui tave čia pamatys, tavęs laukia pokalbis su pragaro karaliumi.

Jis pistoleto vamzdžiu pakėlė mano smakrą.

– Siang Siang, nenoriu, kad man tektų nušauti savo dukrą antrą kartą, – jis nutilo ir trūktelėjo ranką – tarsi būtų paleidęs šūvį. – Pokšt! Štai kaip aš paleidau kulką savo ketvirtajai sugulovei tarp tų gražių akių. Cha, cha, cha! Gaila, kad ji nė kiek nepanėšėjo į mano dukrą – antraip būčiau pasigailėjęs jos kaip dabar tavęs.

– Jūs nužudėte Teng Siong!

Spjoviau Fungui tiesiai į veidą. Jis susigūžė.

Staiga prisiminiau tą naktį, kai jis turėjo perskelti mano arbūzą, – tada netyčia įspyriau jam į veidą.

Sukaupiau visas jėgas ir spyriau į šlykštųjį jo kotą.

– Oooooooi! – sukliko jis susiimdamas už tarpkojo; ginklas nukrito ant grindų. Pagriebiau jį ir nutaikiau jam į širdį.

Jis pakėlė akis ir nors kentė skausmą, pašaipiai tarė:

– Nagi, šauk! Nebūk bailė ir šį sykį!

Nuspaudžiau gaiduką.

„Pokšt!“ buvo toks garsus, kad aš pamaniau apkurtusi.

Tačiau nežmoniškas, kurtinantis Fungo šauksmas bemat grąžino mane į tikrovę.

Fungas nesusmuko ant grindų kaip mano tėvas, kai kulka pataikė jam į širdį. Kaip šmėkla, mėginanti grįžti iš pragaro, Fungas stovėjo prieš mane ir jam iš galvos šono tryško kraujas. Jis ištiesė ranką maldaudamas nešauti dar kartą, ir aš suvokiau, kad jis liko be ausies!