Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Užsimerkiau ir nuspaudžiau gaiduką, kad vėl pasigirstų tas kurtinantis „Pokšt!“

Kai atsimerkiau, neišvydau blogio įsikūnijimo, išleidžiančio paskutinį kvapą šioje žemėje, nei negyvėlio, susmukusio kaip paskerstas gyvulys. Fungo tiesiog nebuvo! Tik vingiuotas kraujo pėdsakas liudijo, kad šio nedorėlio būta šiame mirtimi dvelkiančiame kambaryje. Nepataikiau į nedorąją jo širdį antrą kartą – gal todėl, kad jis tiesiog jos neturėjo!

Susijaudinusi, tarsi mane būtų mušę per užkištą už kelnaičių katę, paskubomis apsirengiau, išlėkiau iš svečių priėmimo kambario ir pasileidau į virtuvę. Žinojau turinti kuo greičiau bėgti, bet turėjau paskutinį kartą pamatyti A Ping – dėl Perlės.

Kadangi turkio paviljone nebuvo nė gyvos dvasios, jis panėšėjo į istorijos muziejų. Vaiduoklišką tylą nutraukė už lango staiga driokstelėję fejerverkai.

Niekaip negalėjau išmesti iš galvos vaizdo – Fungas be ausies, krauju paplūdusiu veidu. Dangau, kodėl nenukreipei kulkos tiesiai jam į tarpuakį – kaip jis padarė Teng Siong?!

Tada vaizduotėje išvydau Teng Siong su didele skyle kaktoje. Ji atrodė pernelyg apstulbusi, kad miršta; jos lūpos krutėjo tarsi sakydamos: „Brangioji Orchidėja, prašau tavęs – mylėk mane šiame gyvenime! Bent jau akimirką!“

Bėgau – drebėdama, niurnėdama: „Ak, Teng Siong! Teng Siong!“

Galop nusigavau iki virtuvės. Vos stumtelėjus durys atsidarė ir pamačiau blausios mėnesienos užlietą kambarį.

Atsargiai judėjau į priekį kuždėdama:

– Tetule A Ping!?

Niekas neatsakė, tik už lango lapai ir toliau ragino: „Ša! Ša!“ – „Nudėk! Nudėk!“ Sušukau dar keletą kartų, bet veltui. Buvau beišeinanti ir tada tolimajame kampe pamačiau virš katilo palinkusią žmogystą.

Nuskubėjau į tą pusę ir suspigau:

– Tetule A Ping!

Žmogysta krūptelėjo, sumirksėjo, tarsi stengdamasi atsikratyti įkyraus sapno. Išsigandusiomis akimis ilgai spoksojo į mane, galop tarė:

– Tu – Siang Siang? Ką čia veiki?

Netekau žado. Argi A Ping ne nebylė ir pamišėlė?!

Visą amžinybę spoksojome viena į kitą lyg dvi išsigandusios katės. Galop prašnekau:

– Tetule A Ping, vadinasi, jūs nesate…

– Taip, aš nesu nebylė ir pamišėlė.

– O, dangau! Tetule A Ping, tai kodėl jūs…

Ji mostu liepė man užsičiaupti, paskui atsinešė švarų rankšluostį, dubenį vandens ir ėmė mazgoti man veidą. Baigusi paklausė:

– Siang Siang, ko staiga čia pasirodei?

Gaudydama kvapą viską jai papasakojau.

– O, varge! Siang Siang, maldauju: tuoj pat išeik! Didysis ponas Fungas pernelyg nedoras ir galingas! Jam teks visiems aiškinti, kaip neteko ausies. Kai jis tave sučiups, pasigailėjimo nelauk!

Ji staiga pakilo nuo kėdės ir pastatė mane ant kojų.

– Eikš man iš paskos ten, kur saugiai galėsi kurį laiką slėptis.

A Ping nusivedė mane į vaiduoklių sodą. Mudvi įėjome į apleistą šventyklą ir atsiklaupėme priešais altorių.

– Pasimelsime dviem mano dukroms in pasaulyje ir paprašysime, kad tave saugotų.

Mums baigus puoliau jai į glėbį ir sušukau: „Mama“ – nes Rubinė ir Perlė negalėjo to padaryti.

Ji paglostė man plaukus artrito išklaipytais pirštais.

– Žinau, kad judvi su Perle krauju prisiekėte būti seserys.

– Iš kur visa tai žinojote?

– Perlė viską man papasakojo.

– Bet aš maniau…

– Ji tikėjo, kad išprotėjau, bet buvo gera dukra, todėl ir toliau viską man pasakodavo, nors manė, jog nesuprasiu. Jai tai buvo mylinčios dukters ritualas.

– Tetule A Ping, labai užjaučiu dėl visko, kas jus ištiko.

– Gyvenimas – kančia. Taip visada buvo ir bus.

Žiūrėjau į sudiržusį jos veidą ir iš skausmo neįstengiau nieko atsakyti.

– Siang Siang, tau rūpi, kodėl aš apsimetinėjau, tiesa?

Linktelėjau.

– Kas nors visada atsitinka ar neatsitinka dėl vienos priežasties. Ji vadinama karma. Tikriausiai jau žinai: mano karma bloga, labai bloga. Kai kurie žmonės nustoja valgyti mėsą, kad atsikratytų blogos karmos, bet aš negaliu to daryti, nes esu virėja ir negaliu būti vegetarė. Mėginau tapti nebyle, bet man nepavyko, tada nusprendžiau nekalbėti ir šitaip sukaupti nuopelnų. Taigi žodžiai negali suteršti mano minčių, o jos iš prigimties yra tyros. Siang Siang, jei nustoji kalbėti, vadinasi, nustoji žudyti. Ne kas kita kaip žodžiai nužudė Perlę.

Vis dar negalėjau atitokti, kad ši trapi, negraži, dar neseniai kurčia ir pamišusi moteris dabar dėsto mintis šitaip logiškai ir iškalbingai.

Ji vėl prabilo, ir jos balsas dabar buvo įsakmus:

– Siang Siang, dabar greitai išvyk iš čia.

– Tetule A Ping, – atsakiau žiūrėdama jai tiesiai į akis, – prašau jūsų: važiuokime kartu į Pekiną!

– Negaliu. Turiu likti čia ir rūpintis dukrų dvasiomis. Be to, esu sena moteris, ateitis man menkai rūpi – tik praeitis.

Sode mudvi apsikabinome ir atsisveikinome. Amžiams.

Prie vartų atsisukau ir pažiūrėjau į ją. Į paslaptingą kaukę panašus jos veidas – kančių liudytojas ir podraug įsikūnijimas – dabar mėnesienoje atrodė šviesus ir skaistus.

– Prašau jūsų, tetule A Ping, – važiuokite su manim!

Ji papurtė galvą.

Supratau, kad beprasmiška mėginti ją perkalbėti.

– Tada labai žiūrėkite savęs.

Ji reikšmingai žvilgtelėjo ir mostelėjo ranka tarsi sakydama: „Tu irgi.“

Tada ji vėl atvirto į nebylę, nuėjo ir netrukus dingo už kampo.

33 Tuanjuan – paž . pilnas mėnulis – simbolizuoja šeimos vienovę, visos šeimos susibūrimą.

KETVIRTA DALIS

34

Ženšenio arbata

Ir Nefrito Brangenybės, ir Leo Stenlio rašikliai garsiai krebždina popierių, paversdami mano kančias ir košmarus svajonėmis, kurias galima parduoti.

Kai Nefritė pagaliau padeda rašiklį ir išjungia magnetofoną, sušunka:

– Oho! Senelyte, tai išties nuostabu!

– Nuostabu? – Priekaištingai žvilgteliu į ją. – Mano vargai ir kančios tau nuostabu?

Ji nutaiso melu apkaltinto vaiko išraišką.

– Juk žinai, ką turiu galvoje!

– Aišku, žinau: kad mano kančias galima paversti nuostabiomis istorijomis ir parduoti už nuostabią kainą.

– Na ką tu, senelyte!

Leo bemat puola gelbėti sužadėtinės.

– Popo , Nefritė nori pasakyti, kad esate nuostabus žmogus.

– Na, gerai, gerai, – kaip daugiau negu prieš septyniasdešimt metų kilsteliu lūpų kampučius, kad jos panėšėtų į žydintį lotosą. – Juk sakiau jums, kad mano gyvenimas kur kas panašesnis į muilo operą negu tie televizijos serialai.

– Senelyte, kaip tu galėjai nenudėti didžiojo pono Fungo? – klausia Nefritė.

Piktokai į ją dėbteliu.

– Nesu žudikė iš prigimties – štai kodėl! Ar pažįsti savo šeimoje bent vieną nusikaltėlį?

– Rodos, vienas jau buvo – tavo tėvas.

– Jis nebuvo nusikaltėlis. Juk sakiau jums: jis buvo nuteistas už nusikaltimą, kurio nepadarė.

– Atleisk, senelyte, žinoma, nebuvo, – Nefritė nutyla ir, rodos, giliai susimąsto, paskui vėl prašneka: – Bet tau tikrai nederėjo prašauti pro šalį – juk nužudyti tą kariauninką Fungą buvo visas tavo gyvenimo tikslas.

– Taip, bet gyvenime žmogus taip ir nepasiekia daugybės tikslų, tiesa?

Porelė klausiamai susižvalgo, tada Nefritė sako:

– Man atrodo, buvai baisiai išsigandusi, todėl ir nepataikei jam į širdį.

– Taip, buvau išsigandusi, labai išsigandusi, bet manau, kad tikroji priežastis buvo mano karma.