Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Atsistojau ir ėmiau vaikščioti po kambarį klausydamasi žudikiškus kėslus išduodančio kulnų kaukšėjimo, sutampančio su širdies dūžiais. Žvilgsnis nukrypo į šimtą rožių, kurias Fang Rong buvau liepusi nupirkti, – dabar jos tyliai mirko vazose, bet netrukus taps žiaurios žmogžudystės liudytojomis. Užsimerkiau ir įkvėpiau greit išnyksiančio jų aromato. Būsiu prostitutė paskutinį kartą – tik kol suvarysiu peilį Fungui į širdį ar paleisiu kulką jam į kaktą.

Nežinau, kiek laiko vaikštinėjau, kol galiausiai mane išgąsdino pašėlęs beldimas į duris. Laukiau šios akimirkos ištisus dešimt metų ir dabar pagaliau ji čia pat! Atidariau duris ir išvydau prieš save didįjį poną Fungą – savo didžiausio palankumo klientą ir pikčiausią priešą; šis nužiūrinėjo mane it žibintai švytinčiomis akimis. Jam už nugaros lyg du milžiniški kalnai niūrojo jo asmens sargybiniai.

Nutaisiau pačią maloniausią šypseną ir pro durų plyšį pasakiau:

– Ak, didysis pone Fungai, – galva mostelėjau į tuos raumenuočius, – nenoriu, kad jie būtų šalia mūsų. Nejaugi užmiršote, kad šįvakar mes po išsiskyrimo vėl būsim drauge?

Jis įgnybo man į skruostą.

– Bet man reikia, kad jie stebėtų, jei kartais…

– Ak, didysis pone Fungai, nesijaudinkite, – pamindžikavau ir pakraipiau užpakalį. – Šįvakar visi išeina pasižiūrėti į žibintus! Be to, aš juk nemačiau jūsų visą amžinybę…

– Gerai jau, gerai, mano mažoji gražuole. Tu mane įtikinai.

Jis jau buvo beduodąs ženklą apsaugininkams eiti, bet sulaikiau jį uždėdama delną jam ant rankos.

– Šis vakaras ypatingas, didysis pone Fungai. Būkit malonus, duokit jiems pinigų nusipirkti vyno ir atšvęsti.

– Siang Siang, – Fungas smalsiai į mane pažiūrėjo, – per tuos keletą metų, kai tavęs nemačiau, tapai nepaprastai rafinuota moterimi!

Asmens sargybiniams nuėjus, pakviečiau Fungą užeiti, tada spyriu uždariau duris ir puoliau į glėbį priešui, tarsi jis būtų buvęs mano didžiausioji meilė. Fungas aistringai mane pabučiavo ir įkišęs ranką po suknele suspaudė krūtį. Kai pagaliau pasileidome iš vienas kito glėbio, padėjau jam atsisėsti ant sofos, nusiauti batus, o paskui padaviau jam valgių – visai kaip kadaise.

Kol mudu valgėme, gėrėme ir šnekučiavomės, kaulėta jo ranka lyg kokio elgetaujančio vaikigalio vis mėgino mane grabinėti. Sekdama, kad jo vyno puodelis visą laiką būtų pilnas, be perstojo laidžiau į jį iš proto varančius žvilgsnius.

Jis paklausė manęs, kaip ir kodėl pabėgau bei ką nuo tada veikiau.

Išrinkau didžiausią krevetę ir padėjau jam į lėkštę.

– Didysis pone Fungai, prašau jūsų: neklausykit gandų, kuriuos skleidžia mama su tėčiu. Aš ne bėgau, bet išėjau. Nebuvau parduota į Persikų žiedus, todėl paviljonui nebuvau skolinga nė skatiko.

Jis kilstelėjo antakį.

– Tikrai? Siang Siang, tu niekados nepasakojai man apie savo praeitį. Kodėl nepadarius to dabar?

Mane nukrėtė šiurpas. Norėdama nusiraminti pakėliau savo puodelį ir ilgai siurbčiojau.

– Ak, didysis pone Fungai, šįvakar mes vėl drauge po ilgo išsiskyrimo, todėl mėgaukimės! Apie savo praeitį papasakosiu jums vėliau.

– Gerai jau, gerai.

Jis nutilo, paėmė krauju permirkusio dumblo spalvos anties kepenų gabalėlį ir įsidėjo į burną. Kurį laiką garsiai žiaumojo, paskui atsigręžė ir pažiūrėjo man tiesiai į akis.

– Siang Siang, ko čia grįžai?

Man vos nesustojo širdis. Išsitraukiau iš rankovės nosinę ir pamojavau ja priešais įraudusį Fungo veidą.

– Kas per klausimas, didysis pone Fungai?! Grįžau, nes niekaip negaliu nustoti apie jus galvoti!

Staiga man dingtelėjo: ar negalėčiau nosine dabar pat pasmaugti tos judančių raukšlių krūvos?

Apspangusiomis nuo svaigalų akimis jis paklausė:

– Ar tikrai, mano mažoji lapute?

Linktelėjau galva ir nukreipiau žvilgsnį į jį.

– Kodėl mama tavęs nenubaudė?

Sukikenau.

– Manot, juodu tokie kvaili, kad baustų mėgstamiausią jūsų seserį? Aš tik nieko neverta kekšė. Tačiau jie bijo jūsų, didysis pone Fungai.

Iš pradžių Fungas atrodė patenkintas, bet paskui susimąstė. Gurkštelėjo vyno, o kai vėl pažiūrėjo į mane, jo veidas buvo rimtas.

Man ko nesustojo širdis. Nejaugi jis nujaučia kažką negera?

Tačiau jis paklausė:

– Siang Siang, kodėl tau neištekėjus už manęs?

Taip nustebau išgirdusi šiuos žodžius, kad nesumojau, ką atsakyti.

– Siang Siang, ko čia dvejoti? Su manim tu gyvensi be rūpesčių. Aš tave myliu.

Tą akimirką mintyse išvydau Teng Siong. Gal jis ją sučiupo ir nužudė? Įsivaizdavau jos lavoną: draskomą laukinių šunų; bejėgiškai kabantį ant medžio šakos; plūduriuojantį upėje, nusidažiusioje raudonai nuo kraujo, trykštančio iš sumaitoto jos liemens.

Kad suimčiau save į rankas, gurkštelėjau vyno, įsimečiau į burną gabalėlį sojų pupelių varškės ir ėmiau mąslia mina kramtyti. Pripildžiau Fungo puodelį ir mečiau į senį tokį geidulingą žvilgsnį, kad jo širdis turėjo ištirpti, o kotas sukietėti.

– Didysis pone Fungai, iš kur aš galiu žinoti, kad tikrai mane mylite?

– Siang Siang, – jis išsitraukė iš kišenės aksomu dengtą dėželę, – atidaryk ją. Žiūrėk, ką atnešiau kaip įrodymą, kad myliu tave.

Atidariusi dėželę pamačiau drakoną. Nedidelį, bet labai rafinuotai padirbtą ir kupiną či . Man atrodė, kad jaučiu tą energiją, sklindančią iš raumeningo jo kūno, inkrustuoto šimtais deimančiukų. Drakonas auksiniais nagais ir elegantiškai išriesta uodega vietoj akių turėjo du rubinus.

Paėmiau segę ir pavarčiau rankoje, kad deimantų atspindžiai kristų ant veidrodžiais nukabinėtos sienos. Drakonas! Fungas prisiminė, kad gimiau drakono metais, ir atnešė man drakoną mūsų pasimatymo po ilgo išsiskyrimo proga.

Man akys pritvinko ašarų. Fungas negalėjo numanyti, kodėl ši dovana užgavo man širdį: ji priminė tėvelį aiškindavus, kad kiekvienas drakono metais gimęs kūdikis laikomas nepaprastai laimingu. Štai kodėl jis visuomet pranašavo, kad tapsiu pirmąja moterimi džuang juan ir pelnysiu garbę ir šlovę mūsų šeimai bei jos protėviams. „Feilong zaitian“ – drakonas, sklendžiantis dangumi – buvo mėgstami tėvelio žodžiai, kuriais jis pranašaudavo šviesią dukters ateitį.

Fungas savo nosine švelniai nušluostė ašaras, ištryškusias man iš akių.

– Neverk, Siang Siang, tavo kančios netrukus baigsis. Jei už manęs ištekėsi, ne tik turėsi geriausius visame pasaulyje drabužius, papuošalus ir valgius, – jis nutilo, paskui kalbėjo toliau aistros kupinu balsu, – aš popinsiu tave kaip tikrą dukrą.

Jo dukrą! Taip smarkiai sukandau lūpą, kad burnoje pajutau kraują. Pažiūrėjau į Fungą – šmėklą, grįžusią, kad persekiotų mane praeitimi. Žvelgėme vienas kitam į akis, kaip atrodė, ištisą amžinybę, tada jis staiga mane apglėbė.

– Ak, Siang Siang, Siang Siang… – be perstojo burkavo, tarsi dainuodamas lopšinę mirusiai dukrai.

Paskui labai švelniai pirštais nušluostė kraują man nuo lūpos ir ėmė aistringai bučiuoti. Ir aš leidausi. Apimtas ekstazės, jis nusinešė mane ant lovos, nurengė, nusirengė pats, prispaudė kūnu ir įkišo savo šlykštųjį kotą į mano brangiuosius vartus…

Kai pabudau, Fungas lovoje šalia manęs kietai miegojo – o gal tiesiog tysojo girtas kaip pėdas. Nuogutėlis kaip ir aš. Pažiūrėjau į pražiotą burną, sudribusią odą ir kotą – dabar jis buvo nebe iš nefrito, bet iš sojų varškės – ir pajutau kylantį pasidygėjimą. Jo drabužiai, it raukšlių krūva gulintys ant grindų, menkai tesiskyrė nuo jų savininko veido. Atsargiai išlipau iš lovos. Pirštų galiukais tipendama prie palaidinukės, kurioje paslėpiau peilį, pastebėjau kažką pūpsant po drabužių krūva.