Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Stojo ilga, iškalbinga tyla. Suzvimbė durų skambutis – mano padavėjas atnešė arbatos ir pyragaičių. Kaip visada daviau jam krūvą arbatpinigių; jis nusilenkė ir karštai padėkojo prieš išeidamas. Mama su tėčiu neslėpdami susidomėjimo stebėjo šią sceną.

– Prašom vaišintis, – paraginau ir visi ėmėme valgyti.

Kai tos keturios alkanosios vėlės prarijo paskutinį pyragaičio kąsnelį ir išgėrė paskutinį lašą arbatos, pasakiau:

– Dabar pasigrožėkime mano neseniai įsigytu meno kūriniu. Neabejoju, jis patiks ne mažiau, negu jums patinka apgaudinėti seseris.

Fang Rong ir Vu Čiangas susižvalgė – įtariai, bet podraug suglumę. Nusivedžiau juos į miegamąjį, kur buvau pasikabinusi pono Oujango ritinėlį.

Kai sutuoktiniai ėmė skaityti, jų išraiška pasikeitė nuo dvejonės į nuostabą, o galiausiai – į baimę, kaip aš ir tikėjausi. Vos tik jie pamatė Oujango parašą ir antspaudą, jiems atvipo žiauna. Jie pasisuko ir įsispitrijo į mane. Jų veidai buvo išbalę, akys lakstė į šalis kaip į spąstus įkliuvusios pelės.

– Mama ir tėti, jums neatrodo, kad šis kaligrafiškas tekstas vertas daugiau negu mano skola?

Stojo ilga vaiduokliška tyla, paskui jų veiduose pasirodė vergiškai nuolanki šypsena.

– Ak, Siang… – prašneko Fang Rong; jos balsas staiga tapo labai silpnas ir švelnus, – ne… ponia… ne, Oujang furen , kaip… kaip galime jums padėti?

Tėtis net negalėjo pakelti galvos ir pažiūrėti man į akis; jo balsas išdavė baimę.

– Taip, Oujang furen , kuo nuolankūs jūsų tarnai gali jums padėti?

Užuot atsakiusi, pirma išsitraukiau šilkinę nosinę ir ėmiau mosuoti ja grakščiais šokėjos judesiais. Pajutau neapsakomą malonumą matydama, kaip subtiliai keičiasi mamos ir tėtės veido spalva. Iki šios akimirkos aš menkai įsivaizdavau, kokį pasitenkinimą suteikia galia ir koks priklausomas nuo jos gali tapti žmogus!

Kurį laiką dar pažaidžiau su nosine, paskui ją padėjau ir prisikišau prie pat jų apgailėtinų veidų.

– Mama ir tėte… – nutilau, kad sukelčiau jiems įtampą.

– Taip, kuo mes galim padėti? – vienu balsu suspigo porelė.

– Noriu, kad surengtumėt man pasimatymą su didžiuoju ponu Fungu Persikų žieduose per žibintų šventę.

– Mielai, Oujang furen , – pasišovė tėtis. – Tai nesunku padaryti.

Mama atrodė kiek sutrikusi.

– O kas, jeigu didysis ponas Fungas tą dieną negalės ateiti?

Piktai į ją dėbtelėjau.

– Norit pasakyti, jis neras laiko net man ?

– Labai atsiprašau, Oujang furen , turėjau galvoje kitką…

– Man nė motais, ką turėjote galvoje. Aš tik noriu, kad itin kruopščiai išvalytumėte svečių priėmimo kambarį, papuoštumėte jį šimtu gėlių ir iškvėpintumėte brangiausiais kvepalais. Dar nupirkite naują raudoną lovos užtiesalą, paklodžių ir pagalvių užvalkalų. Be to, nepamirškite išvirti keletą Fungo mėgstamų patiekalų ir paruošti kelis butelius viskio ir šampano.

– Duodame jums žodį, – vėl kniauktelėjo porelė.

– Be to, noriu maloniai pasišnekučiuoti su savo senu didžiausio palankumo svečiu, todėl prašau, kad mudviem niekas netrukdytų. Prie kambario neturi būti jokių seserų, tarnaičių, kambarinių, tarnų, apsaugininkų – nieko. Ar viską supratote?

Dvi galvos ėmė šokinėti ore kaip jojo.

– Viskas bus padaryta, – atsakė mama. – Kadangi tą dieną vyks žibintų šventė, dauguma mūsų išeis linksmintis. Prižadu, kad judu būsite vieni visame Persikų žiedų paviljone.

– Puiku.

Stojo ilga tyla. Mama išspaudė šypseną.

– Oujang furen , bet aš maniau, kad jūs ištekėjusi…

– Fang Rong, – užuot kreipusis į ją „mama“, tyčia pavadinau visu vardu parodydama, kaip pasikeitė mūsų santykiai. Negana to, kad nebebuvau jai pavaldi, aš tapau viršesnė už ją – man net nestigo pasipūtimo vadinti ją vardu. – Man to reikia tik prisimenant senus laikus. Šiaip ar taip, – rūsčiai į ją žvilgtelėjau, – čia ne jūsų kekšiškas reikalas. Tik darykit, ką jums sakau, ir per daug neklausinėkit – taip judviem bus tik geriau, supratot?

– Taip, Oujang furen , – atsakė mama tokiu graudžiu balsu kaip šuns, iš kurio atėmė kaulą.

– Ir paskutinis dalykas. Niekados niekam nesakykite, kad matėte mane ar kaligrafijos ritinėlį.

Juodu suamsėjo it pasiklydę šunys staiga išvydę šeimininką.

Paskambinau telefonu ir išsikviečiau savo padavėją.

Kai jaunuolis juodu smokingu ir baltomis pirštinėmis išlydėjo tą niekdarių ketvertą pro duris, pakėliau ranką, nykščiu ir smiliumi pavaizdavau pistoletą, nusitaikiau į tolstančias nugaras ir paleidau keturis įsivaizduojamus šūvius iš anksto mėgaudamasi būsimu kraujo praliejimu.

33

Kerštas

Pirmo mėnulio kalendoriaus mėnesio penkioliktos dienos vakarą išsikviečiau taksi ir nuvažiavau į Persikų žiedų paviljoną. Kai pamačiau iki skausmo pažįstamą rausvą pastatą už šimto metrų, paprašiau vairuotoją mane išleisti, kad galėčiau likusį trumpą atstumą nueiti pėsčia.

– Panele, ar norite, kad grįžčiau ir parvežčiau jus namo tuanjuan33 vakarienės?

– Ne, ačiū, – nusišypsojau. – Manau, šįvakar turite anksti baigti darbą ir grįžti namo susitikti su savo artimaisiais.

Žiūrėjau, kol automobilis nuvažiavo, tada pasukau link paviljono.

Šią dieną pasirinkau todėl, kad mudu su Fungu būsime palikti vienudu, ir dar todėl, kad man atrodė labai tinkama nužudyti mano šeimą sugriovusį žmogų tą dieną, kai susirenka šeima.

„Parvežčiau jus namo tuanjuan vakarienės.“ Vairuotojo žodžiai be perstojo sukosi galvoje, kai pėdinau link namų, tiksliau, kalėjimo, į kurį buvau įgrūsta trylikos. Tik užuot grįžusi namo vakarienės, ėjau į „namus“ žudyti žmogaus! Įkišau ranką į užantį ir užčiuopiau peilį. Aštraus plieno pojūtis kėlė baimę, bet podraug žadino ryžtą. Peilį pasiėmiau tik tam atvejui, jei mano pagrindinis planas nenusiseks. Ketinau nugirdyti Fungą – tai padaryti man niekada nebuvo sunku, – tada paimti pistoletą, kurį jis visuomet nešiodavosi, ir nukreipti į jį.

Vienas kitas praeivis skubėjo gatve priešais Persikų žiedus – tikriausiai ėjo namo valgyti saldžių kukulių, simbolizuojančių tuanjuan – šeimos buvimą drauge. Paskui šeimos drauge išeis į parkus ar šventyklas grožėtis žibintais ir minti mįslių.

Vakaro tylą drumstė pokšintys fejerverkai ir tratantys būgnai – pasitinkant Naujuosius metus jie baidė piktąsias dvasias. Pasitryniau skruostus ir standžiau apsisukau krūtinę skraiste. Staiga prisiminiau Teng Siong. Kur ji dabar galėtų būti? Tikėjausi, kad ji nebuvo sučiupta, antraip ją tikrai kankins, o gal net nužudys.

– Teng Siong! – pasakiau balsu. Šaltame ore skambantis jos vardas įkvėpė man drąsos. Vyliausi, kad ji tebėra gyva, net jeigu šiuo metu gelbėdamasi bėgtų į tolimiausią žemės kampelį. Ėjau toliau, niūniuodama Pekino operos melodiją, kad nusiraminčiau. Visai prie pat horizonto patekėjo mėnulis. Jis atrodė bauginamai didelis – it koks dygliuotas geležies rutulys.

– Teisingumas triumfuos! – sukuždėjau paslaptingam, į kaukę panašiam jo veidui.

Du akmeniniai liūtai prie vartų atrodė besišypsą, tarsi sveikintų mane grįžusią namo. Ar jie žino, kad grįžau vien tam, kad sunaikinčiau tą didįjį seksualinės darmos sergėtoją?

Staiga priešais vartus išdygo Fang Rong. Su violetine palaidine ir kelnėmis ji panėšėjo į pernokusį baklažaną. Jai iš paskos ėjo Mažoji Raudonė su Mėnulio deivę vaizduojančiu žibintu rankose.