Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Apsistojusi viešbutyje pirmas kelias dienas nieko nedariau, tik valgiau ir ilsėjausi. Apsitaisydavau brangiomis suknelėmis ar formas išryškinančiais vakarietiškais apdarais, grakščiai nulipdavau juodo marmuro laiptais, neskubėdama pereidavau vestibiuliu grožėdamasi žvilgančiomis kolonomis ir raudonmedžio baldais, paskui pasikeldavau liftu į hiacintais iškvėpintą restoraną ant viešbučio stogo užkąsti. Gundomai padėjusi užpakalį ant auksuotos kėdės įsivaizduodavau esanti princesė, laukianti, kol ateis mano princas – smokingu ir baltomis pirštinėmis pasidabinęs jaunas, nepaprastai tvarkingas padavėjas – ir priims mano užsakymą. Gurkšnodama saldintą, pienu balintą arbatą spoksodavau į žvilgančius sietynus, paskui į paveikslus ant sienų. Apkerėta paslaptingų vaizdų, drąsių potėpių ir sodrių, gyvų spalvų, mintimis skriedavau į egzotiškus kraštus, kuriuos buvau regėjusi tik sapnuose.

Pasimėgavusi gražiais dalykais, imdavau mąstyti apie šlykščius – kerštą. Svarstydavau skirtingus planus ir mintys karštligiškai vydavo viena kitą. Ką panaudoti – peilį ar pistoletą? Gal gauti nuodų ar nusisamdyti profesionalų žudiką? O gal išsinuomoti automobilį, partrenkti kariauninką ir pabėgti iš įvykio vietos? Tada nužvelgdavau kitus lankytojus ir susimąstydavau: ar šiam žilam, impozantiškos išvaizdos ponui prie gretimo staliuko galėtų ateiti į galvą, kad elegantiškos kaimynės trapioje galvelėje dabar tykšta kraujai? Ar dėmesingasis padavėjas atspėtų, kad žavi jo klientė ruošiasi pyškinti į žmogų? Tuomet vos nenusijuokdavau balsu, o akimis lyg įsivaizduojamas kulkas laidydavau valiūkiškus žvilgsnius po puošnią salę.

Tačiau kartais mano euforija subliūkšdavo. Kas, jeigu man nepavyks nudėti Fungo ir žūsiu pati? Arba jį nudėsiu, bet nesugebėsiu pasprukti? Neturėjau jokių iliuzijų, kad įstatymų sargai parodytų man bent krislelį gailesčio. Vis dėlto pasiryžau: jeigu mane sučiups, mirsiu patenkinta. Ištvėrusi prostitutės dalią, suradau motiną ir atkeršijau už tėvą. Pasiekusi antrą tikslą niekados daugiau nekelsiu kojos į jokį turkio paviljoną. Bet kas bus toliau?

Imdavau šnekinti padavėją apie visokiausius dalykus: orą, jo darbą; negailėdavau kritikos restorano lankytojams – seniems barbarams. Be to, duodavau padavėjui keturis kartus daugiau arbatpinigių, negu reikėjo. Rezultatas buvo toks, kokio ir norėjau, – su manim elgėsi kaip su karališkosios šeimos nariu.

Kai nevalgydavau ir nemiegodavau, nusisamdydavau taksi, kad nuvežtų mane į judrų Nankino bulvarą. Ten vaikštinėdavau, apžiūrinėdavau vitrinas, stebėdavau madingiausiais drabužiais vilkinčius praeivius – jie sveikindavo vienas kitą linkėdami sėkmės ir laidė fejerverkus pasitikdami Naujuosius metus pagal Mėnulio kalendorių. Prieš imdamasi šlykščios, kruvinos žmogžudystės norėjau pasimėgauti linksmais dalykais.

Vieną dieną išėjusi pasivaikščioti stabtelėjau pasigrožėti prekėmis antikvariato vitrinoje. Apžiūrinėdama dailias vazas, juodus rašalo akmenis, raižytus raganosių ragus ir kitus vertingus daiktus, kai ką pamačiau ir net aiktelėjau. Vitrinos kampe beveik nepastebimas gulėjo žiedas su briliantu ir nefrito apyrankė. Bemat pažinau Perlės dovanas, dingusias su kinu ! Man pasidarė silpna. Tikriausiai kažkokie plėšikai rado papuošalus kine ir juos pardavė. Tačiau kiną aš pamečiau netoli Pekino, o ne čia, Šanchajuje.

Įsitvėriau parduotuvės durų rankenos, kol atgavau pusiausvyrą, tada įėjau į vidų. Pusamžis rausvo veido vyras retėjančiais plaukais prišoko su manim pasisveikinti.

– Ponia, gal ką nors išsirinkote iš mūsų vitrinos?

Parodžiau į du papuošalus.

Jis paragino mane sėstis, o pats priėjo prie vitrinos, be galo atsargiai paėmė papuošalus ir padėjo ant fetru dengto prekystalio kvadrato.

– Ponia, turite puikias akis – šie du dirbiniai yra aukščiausios kokybės.

Jis paėmė žiedą su briliantu ir pasukiojo pro langą krintančioje saulės šviesoje. Vienintelis žiedo akmuo nušvito daugybe vaivorykščių, tarsi žūtbūt stengdamasis papasakoti man kalne patirtus savo nuotykius. Tada vyriškis paėmė nefrito apyrankę ir pakreipė, kad ji atspindėtų saulės spindulius ir aš pamatyčiau, kokie nepriekaištingai skaidrūs brangakmeniai. Paskui užmovė žiedą man ant piršto, o apyrankę ant riešo. Briliantas taip žaižaravo, kad vos ne akino; nefritas ant odos kėlė vėsos pojūtį. Glosčiau glotnų akmens paviršių ir man atrodė, kad bekraštėje jo žalumoje jaučiu virpant Perlės dvasią.

Mano akys pritvinko ašarų ir aš vos susitvardžiau nepravirkusi. Pažiūrėjau į Rausvąjį Veidą.

– Kiek?

Vyras storais trumpais pirštais pastumdė skaitytuvo rutuliukus, paskui atsisuko į mane ir tarė:

– Ponia, kadangi kinų Naujųjų metų šventė dar nesibaigė, o jūs – pirma mūsų lankytoja šiandien, suteiksiu jums ypatingą nuolaidą – trisdešimt auksinių už abu.

– Aš juos paimsiu.

Žinojau, kad kaina gerokai per didelė, bet nesiderėjau, nes norėjau pagerbti Perlę.

Išrašydamas kvitą Rausvasis Veidas keletą kartų vogčiomis vertinamai į mane žvilgtelėjo.

Išsitraukiau pinigus ir abejingai paklausiau:

– Gal kartais pažįstate žmogų, pardavusį jums šiuos papuošalus?

Jis pažiūrėjo pro skaitymo akinių viršų.

– Daugumą geriausių papuošalų mes įsigyjame iš garsiausių Šanchajaus šeimų. Tačiau kartais žmonės tiesiog užeina ir parduoda dirbinius. Taip pasielgė ir šių dviejų papuošalų savininkas. Bet, ponia, mūsų taisyklės neleidžia atskleisti pardavėjų tapatybės. Atsiprašau, bet negaliu pasakyti, kam jie priklausė.

Veikiausiai jis puikiai žinojo, kad papuošalus pirko iš plėšikų, bet tikrai nesiruošė to pripažinti. Plėšikai dažnai parduodavo vogtus daiktus toli nuo nusikaltimo vietos, nes tada tikimybė įkliūti mažesnė.

– Nieko baisaus, – nusišypsojau. – Ar su šitais papuošalais buvo parduota ir kitų?

– Nebuvo. Bet, ponia, – jo veidas nušvito, – jei norite dar ko nors, mes turime kitų…

Pertraukiau jį rankos mostu.

– Aš labai patenkinta pirkiniais.

Sumokėjau, padėkojau ir jau buvau beišeinanti, bet staiga man ėmė sukti pilvą.

– Ar galiu užeiti į jūsų tualetą? – paklausiau Rausvojo Veido.

– Prašom, ponia, – atsakė jis ir nusivedė mane į parduotuvės galą.

Paaiškėjo, kad pilvas buvo niekuo dėtas – mane tik užvaldė jausmai. Įdėmiai nužvelgiau priblokštą savo veidą veidrodyje, paskui keletą kartų giliai įkvėpiau, kad nusiraminčiau. Muilas ir rankšluosčiai buvo sudėti už plačios kriauklės, ant kažkokios lentos. Ištiesusi ranką prie muilo pamačiau kažką netikėta – žvilgantį laką. Man ėmė tuksėti širdis. Pastūmiau į šalį muilą, krūvą rankšluosčių ir tualetinio popieriaus ritinėlį, tada pakėliau tai, ką palaikiau skalbimo lenta.

Skruostais pasipylė ašaros.

Žiūrėjau į stebuklingai surastas savo kino liekanas. Matyt, du papuošalai čia atsirado kartu su juo.

Kokia ironija: antikvaras Rausvasis Veidas buvo toks neišprusęs, kad nepažino Mingų dinastijos senienos! Paglosčiau vis dar lygų instrumento paviršių, paskendusi prisiminimuose apie Perlės pamokas ir mūsų bendravimą.

Tuomet išgirdau už durų sunerimusį Rausvojo Veido balsą:

– Ponia, jums ten nieko neatsitiko?

Plaštaka nusišluosčiau ašaras.

– Nieko. Viskas gerai, – atsakiau, atidariau duris ir išėjau.

Pardavėjas atrodė suglumęs, kai pamatė mano rankoje sutrūkinėjusį medį.

– Ar galite man jį parduoti? – paklausiau užbėgdama jam už akių.