Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Nuo tų minčių ir žvarbios pūgos purtė drebulys. Kvėpavimas darėsi šiurkštus, ėmė trūkti oro; atrodė, kad plaučius kas panardino į verdantį vandenį. Kliedėdama pakėliau akis į dangų ir išlemenau maldą:

– Dangau, leisk man prieš iškeliaujant į dausas paskutinį kartą pamatyti motiną. Jeigu turiu mirti – leisk mirti jos rankose, prašau tavęs!

Bet tas nepaprastai baltas ir tyras dangus, rodės, kurčias mano maldai. Nors pėdos atrodė virtusios ledokšniais, jos atkakliai mynė vieną pakopą po kitos, o mintys tuo metu blaškėsi beprotystės verpetuose…

Norėdama pakelti sau ūpą ėmiau dainuoti Pekino operos arijas ir kinui sukurtų melodijų tekstus.

Smarkus vėjas švilpė ir kaukė man akompanuodamas. Kurį laiką šitaip beprotiškai dainavusi staiga pajutau, kad po mano kojomis nebe pakopos, o lygi žemė. Sustojau ir ėmiau giliai kvėpuoti, kad nusiraminčiau ir susikaupčiau.

Apsidairiau aplink. Akis patraukė šiurpus reginys: moteris skusta galva, apsisiautusi liesą kūną skystučiu apdaru, meditavo lotoso poza. Už jos dunksojo maža, apgriuvusi šventykla.

Mane pakerėjo šiurpus reginio grožis. Viskas aplink buvo balta, išskyrus juodą vienuolės apdarą ir tamsiai raudoną šventyklos stogą. Akimirką man net dingtelėjo, ar tik matau ne akmeninę statulą ar beplaukę vėlę.

Bet, aišku, ten buvo ne statula ir ne vėlė, o moteris, anksčiau turėjusi Gražiosios Gardžiakvapės vardą – mano motina.

Mano širdis ėmė plazdėti kaip snaigės, krintančios ant nuvytusio lotoso. Nors visai neseniai griežiau ant jos apmaudą, dabar jutau vien sielvartą matydama bejausmį jos veidą ir tirtantį gležnutį kūną.

Ko ji kankinasi tame pasiutusiame šaltyje?

Apimta jausmų neturėjau kada galvoti.

– Mama, aš čia! – sušukau ir kiek kojos įkerta pasileidau prie tos varpo pavidalo žmogystos.

Negalėjau patikėti: vienuolė meditavo toliau, tarsi būtų ir kurčia, ir akla. O gal ji manė, kad jai tik vaidenasi, jog aš bėgu?

Bėgau šaukdama „Mama! Mama!“, kol paslydau ir pargriuvau…

29 1880–1942. Šis budistų vienuolis garsėjo dar ir kaip tapytojas, muzikas, dramaturgas, kaligrafijos meistras ir poetas.

31

Susitinkame vėl

Kai pabudau, pasijutau iš visų pusių apgaubta kažko švelnaus ir šilto. Pakėliau akis ir sugavau motinos žvilgsnį.

– Mama… – nesumojau, ką dar pasakyti. Bet dabar, kai buvau jos glėbyje, argi man reikėjo sakyti ką nors daugiau?

– Dar pailsėk, Siang Siang, – atsakė mano motina.

Ašaros pasipylė mano skruostais. Rodės, paskutinį kartą savo vardą girdėjau iš jos lūpų kažkokiame tolimame ankstesniame gyvenime. Mano pačios vardas skambėjo mano ausims be galo keistai – saldžiai, bet podraug karčiai. Jo garso užteko grąžinti mane į vaikystę, kai tėvas buvo gyvas ir gražus, motina – laiminga žmona ir mama, o aš – lepinama jų dukra.

Nors buvo be plaukų, o viršugalvį darkė randai, nors lygų veidą išvagojo plonytės raukšlės, o vardas iš Gražiosios Gardžiakvapės virto Nuostabiąja Malone, ji vis tiek buvo mano motina.

Pasijutusi keistai patogiai dar kartą ištariau „Mama…“

– Girdėjau tave, Siang Siang, – ramiu vienuolės balsu atsakė motina. Kai ji palietė man veidą, buvau priblokšta pamačiusi ant jos riešo virtinę nedidelių randų.

– Kas atsitiko, mama?

– Aš juos išdeginau.

– O kam?!

– Dėl tos pačios priežasties kaip viršugalvyje – aukodama Budai.

Įdėmiai pažiūrėjau jai į veidą.

– Tau turėjo labai skaudėti.

– Kai esi nušvitęs, neskauda.

Nušvitęs. Įdomu, koks tai pojūtis?

Mintyse atsidusau, paskui ėmiau mirksėti – kartą, antrą, trečią – po kiekvieno mirktelėjimo tikėdamasi, kad ji atvirs į motiną, kurią pažinojau, – jauną, gražią, lygaus veido, be randų.

Tačiau kad ir kiek mirksėjau, priešais mačiau vis tą pačią liesą randuotą, skustagalvę vienuolę, su kuria susidūriau Tyrojo lotoso šventykloje prieš kelias dienas – ar prieš ištisą inkarnaciją.

Man apsiblausė akys, mintys sumišo ir vėl užmigau.

Kai pabudau, mano ausis pasiekė puodų bildėjimas ir motinos balsas:

– Siang Siang, verdu paprastų vegetariškų valgių. Už minutės bus gatavi.

Pažiūrėjau pro langą. Dangus visiškai apsitraukė. Sniegą drebiantis vėjas vis dar staugė kaip maisto ieškančios alkanosios vėlės. Klausydamasi nuo stogų lašančio vandens, pagalvojau apie laikrodyje byrančias smėlio kruopeles, rodančias, kad gyventi lieka vis mažiau, ir pajutau neapsakomą liūdesį. Tačiau netrukus jį pakeitė nedidelis džiaugsmas, kai išgirdau vėją medžiuose žvaliai šaukiant mane vardu:

– Siang Siang! Siang Siang!

Šokau iš lovos ir išėjau iš kambario į nedidelę priemenę. Ji buvo tuščia, jei neminėsime altoriaus su medine Budos statula. Priešais Nušvitusįjį buvo padėti tebegaruojantys dubenėliai su ryžiais ir daržovėmis. Ant aukšto altoriaus degančios dvi žvakės užliejo keturias patalpos kertes šilta, jaukia šviesa.

Ši nuošali šventykla tikriausiai buvo apleista labai ilgą laiką, bet dabar grindys buvo išblizgintos lyg veidrodis. Dabar, kai gretimoje virtuvėje mačiau šmėžuojant motinos siluetą, girdėjau pažįstamus garsus jai dengiant stalą ir užuodžiau gardžius valgių kvapus, ši atkampi šventykla išties kėlė namų iliuziją. Namai! Kiek nedaug metų turėjau tikrus namus, į kuriuos galėdavau grįžti!

Mintyse šmėstelėjo didžiojo pono Fungo veidas. Tai tas šimtą kartų prakeiktas pabaisa išplėšė visą mūsų šeimą iš rojaus ir nubloškė į pragarą! Jutau, kad visa imu degti. „Ša!“ – Nudėsiu! – įniršusi sukuždėjau įsivaizduodama, kaip šaunu Fungui į galvą ir jis apsipila kraujais, arba kaip nukertu ją kapokle, ji nukrinta ant žemės ir nusirita tolyn.

Bet motina švelniai pašaukė mane vardu:

– Siang Siang, eikš, sėsk prie stalo, vakarienė jau gatava.

Atsisėdau priešais motiną. Pažiūrėjau į valgius ir širdyje pajutau džiaugsmą, sumišusį su skausmu. Mes vėl susiėjome ir vakarieniaujame kartu. Per kinų Naujuosius metus. Pagaliau!

– Mama, – paklausiau, – ar žinai, kad šiandien mūsų Naujieji metai?

– Mes, vienuolės, teikiam nedaug reikšmės pasaulietinėms šventėms.

Stebėjau rimtą motinos veidą ir prisiminiau, kaip mano tėvai, skirtingai nuo daugumos Konfucijaus sekėjų porų, liesdavo ir glostydavo vienas kitą man matant. Dauguma vyrų laikydavo moteris žemesnėmis už save ir nešvaraus kūno, todėl į jų kambarius eidavo nebent pasimylėti, bet tėvelis labai mielai padėdavo motinai gražintis ir rengtis.

Vėl pajutau visa liepsnojanti. Iš naivios mergaitės virtau klastinga ming dzi , mano motina iš patrauklios moters – belyte vienuole, tėvas iš garsaus aktoriaus ir smuikininko – klajojančia vėle. Ir dėl visko kaltas Fungas.

Nenujausdama, kokie jausmai manyje kunkuliuoja, motina ragino:

– Valgyk daugiau, Siang Siang, net jeigu vegetariškas maistas tau atrodo be skonio, – ir ėmė krauti man į dubenėlį.

– Mama, tu nuostabi virėja. Visi tavo patiekalai gardūs.

Didžiuliais kąsniais rijau valgius, gėriau vieną puodelį kvapnios arbatos po kito. Mano lazdelės lindo vis į kitas lėkštes ir be perstojo kimšo ryžius man į burną. Staiga pastebėjau, kad, užuot valgiusi, motina liūdnomis akimis stebi mane.

– Mama, – tariau padėdama lazdeles, – būk gera, valgyk ir tu.

Man pasirodė, kad matau jos akyse ašaras, bet nebuvau tuo įsitikinusi. Ta moteris be jokio plaukelio ant viršugalvio netardama nė žodžio paėmė kelis ryžių grūdelius, įsidėjo į burną ir ėmė lėtai kramtyti, tarsi atlikdama kokią valgymo meditaciją.