Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

– Tokiai merginai kaip jūs pernelyg pavojinga keliauti vienai po šį kalną. Jums pasisekė, kad nesusidūrėte su plėšikais – tikriausiai Buda jus saugo. O jeigu norite mokytis darmos ar meditacijos, mokytojų nestinga. Be to, net jeigu jums pavyks ją rasti, tai dar nereiškia, kad jinai sutiks jus mokyti. Mes, vienuoliai, glaudžiamės Tuščiojo Debesies kalne ieškodami vienatvės.

Jis nutilo, gurkštelėjo arbatos ir kalbėjo toliau:

– Gal ji nusivylė audringu gyvenimu didmiesčio vienuolyne. Tose didžiosiose šventyklose, užuot meditavę ir studijavę sutras, vienuoliai priversti maldauti pinigų iš turtuolių. Abatė Nuostabioji Malonė labai garsi, bet neabejoju ją žinant, kad visi žemiški nuopelnai yra laikini, – jis dėbtelėjo į mane. – Taigi, panele, manau, jums reikėtų palikti ją ramybėje. Tikriausiai ji nepaprastai išvargo stengdamasi pasiekti nušvitimą per Vandens ir žemės apeigas. Prašau jūsų netrikdyti jos darmos ramybės.

Jaunasis vienuolis priėjęs įpylė mums šviežios arbatos.

– Mokytojau, – neiškentęs įsiterpė jis – galėjai neabejoti, kad jis klausėsi mudviejų pokalbio, – girdėjau, kad per didžiąsias iškilmes į vidinio altoriaus menę pateko kažkokia gėlių mergina…

Neišsidaviau, bet buvau sukrėsta.

Senasis vienuolis piktai dirstelėjo į mokinį, paskui pasisuko į mane.

– Panele, manau, mudu su šiuo jaunu vienuoliu jau prišnekėjome daugiau, negu reikėjo.

Tada kreipėsi į jaunuolį:

– Nuvesk panelę į jos kambarį ir atnešk jai ko nors vakarienei. Tik prašau nevarginti jos ir nieko daugiau jai nepasakoti.

Kitą rytą, nors lyti nenustojo, nutariau tęsti paieškas.

Kai atsisveikinau su senuoju vienuoliu, jis sušuko:

– Panele, tikiuosi, išvykstate ne dėl to, ką jums pasakiau. Labai maloniai kviečiu jus pasilikti čia kiek tik norėsite.

– Mokytojau, – suglaudžiau delnus ir žemai nusilenkiau, – esu be galo dėkinga jums už dosnumą, bet aš noriu tęsti savo kelionę.

– Kodėl jums nepasilikus, kol oras visiškai išsigiedrys? Takai dabar labai slidūs, eiti nesaugu.

– Gyvenime dabar niekad nebūna visiškai saugu.

– Sutinku su jumis, – jis smalsiai žvilgtelėjo į mane. – Bet tai nereiškia, kad neturime būti atsargūs. Budizmas irgi moko mus žiūrėti savęs.

Pasakiau apgailestaujanti, kad turiu išvykti.

Abatas nebeprieštaravo.

– Tada leiskite man paprastai jus palaiminti prieš leidžiantis į kelią.

Iš palankino žiūrėdama į pliaupiantį lietų pagalvojau, ar nevertėjo paklausyti senojo abato ir baigti paieškas. Kelionė išsekino ne tik mano kūną, bet ir piniginę. Pernelyg daug monetų įmečiau į per daug aukų dėželių, o nešikams mokėjau kur kas dosniau, negu derėjo. Matyt, motina bėgo nuo manęs. Tai kodėl tiesiog negrįžus namo ir jos nepamiršus? Bet aš žinojau negalėsianti mirti ramia širdimi, jeigu nepamatysiu jos bent vieną – kad ir paskutinį – kartą.

Tikriausiai užmigau, nes kai atsimerkiau ir apsidairiau aplink, visur baltavo. Prisiminiau tėvelio plaukus – jie pabalo pernakt po to, kai buvo priimtas mirties nuosprendis. Tada mintyse išvydau garsiąją sceną iš romano „Sapnas apie raudonąjį kambarį“. Mirus moteriai, kurią tikrai mylėjo, jaunasis ponaitis Baoju apgaule prikalbinamas vesti netinkamą moterį. Jis nusprendžia nutraukti visus ryšius su žemiškais dalykais ir tapti vienuoliu. Išėjęs iš prabangaus savo dvaro rūmų ir pasukęs šventyklos link jis pamato, kad visą žemę nuklojo sniegas. „Koks baltas, bekraštis ir tyras!“ – sušuko jis, puolė į pūgą, ir niekas daugiau apie jį negirdėjo.

Staiga mano nešikai sustojo ir pažadino mane iš apmąstymų. Priešais mus dunksojo aukšti laiptai.

Nešikas man iš priekio atsigręžęs pažvelgė į mane; jo veidas buvo šlapias, plaukai balti nuo sniego.

– Panele, man rodos, pūga smarkėja.

Iš už palankino priėjo antras nešikas, kresnas vyras.

– Ir mes norim grįžti namo, – jis parodė gumbuotu pirštu į laiptus. – Viršuje turi būti šventykla, tad gal sumokėkite mums ir čia išlipkite?

Ištiesiau kaklą ir pažiūrėjau. Aukšti, siauri laiptai, rodės, siekia dangų. Šen ir ten virš jų linko kalno šlaite augančių medžių šakos – tarsi kažkas ezoteriniais simboliais mėgintų parodyti man kelią į nušvitimą.

Pasisukau į nešikus.

– Iš kur žinot, kad viršuj šventykla?

– Girdėjau apie ją, – gūžtelėjo pečiais džiūsna. – Šiaip ar taip, kuriems galams čia būtų laiptai?

– Bet atrodo, kad jau seniai čia niekieno neita.

– Panele, čia visos šventyklos šitaip atrodo, – jis nutilo ir nusišluostė drėgną veidą purvinu skuduru. – Dabar arba išleisim jus čia, o jūs užlipsit ir susirasit šventyklą pati, arba, jei norit, galim parnešti jus atgal.

Jis žvilgtelėjo į bičiulį.

– Mes grįžtam namo, kol pūga dar labiau neįsismarkavo.

Kreipiausi į du tamsius veidus:

– Žinot, judu laukite manęs čia valandą. Jeigu negrįšiu, galite eiti, o jeigu grįšiu, sumokėsiu dvigubai.

Juodu ėmė šūkalioti vienas kitam, akimis šaudydami aplink. Galop stambusis tarė:

– Mes lauksim pusę valandos, o jūs sumokėsit mums trigubai – antraip nelauksim.

– Gerai, – giliai įkvėpiau ir pridūriau: – Sutarta.

Laiptai išties siekė dangų. Skaičiavau pakopas: dešimt, dvidešimt, trisdešimt, penkiasdešimt, šimtas, šimtas dvidešimt, du šimtai, trys šimtai… kol galvoje regėjau vien neaiškią dėmę. Į ją susiliejo ir laiptai, mat sniegą drėbė vis tirščiau. Pavargusi, uždususi lipau labai atsargiai, kad nepaslysčiau ir nenugarmėčiau į apačią. Burna perdžiūvo, lūpos suskeldėjo. Pilvas nenumaldomai gurgė – kaip nepaliaujanti skųstis sena žmona. Išsitraukiau bandelę ir atsikandau; atrodė, kad valgau sūdytą akmenį.

Tarsi to dar būtų maža, sniegas ėmė kiaurai merkti drabužius. Susidėjau rankas ant krūtinės, bet nuo to nenustojau drebėti kūnu ir kalenti dantimis. Iš nuovargio, akinama sniego, viską mačiau lyg pro miglą. Išsitraukiau ir išskleidžiau skėtį, bet vėjas bemat išplėšė jį man iš rankų.

– Velnias! – nusispjoviau.

Nors dabar nemačiau nei laiptų viršaus, nei apačios, kažkaip įstengiau nesustoti. Odiniais batais apautos kojos ir toliau tempė mane į viršų, ir man ėmė neduoti ramybės klausimas: o kas, jeigu ten, kur laiptai baigiasi, nieko nėra? Apimta panikos pasisukau ir sukaupusi visas jėgas sušukau nešikams apačioje, bet neišgirdau nieko – vien duslų savo pačios balso aidą, atsimušusį nuo stačių uolų. Laiptais žemyn šniokštė toks stiprus vėjas, kad norėdama atgauti kvapą atsišliejau sienos. Dar kartą surikau nešikams, bet vėjas bemat užgniaužė man burną.

Jokio atsako. Tikriausiai jie manęs nelaukė ir grįžo!

Įkvėptas oras stingo krūtinėje. Mane apėmė jausmas, tarsi plūduriuočiau erdvėje. Pro sniego šydą pasaulis atrodė mažas, bet podraug bekraštis. Gilios mano pėdos spoksojo į mane it netikroviškai didelės akys. Skruostais nusirito ašaros ir akimirką mėgavausi šilumos pojūčiu odoje.

Dabar jau bemaž neabejojau, kad laiptų viršuje nieko nėra. Ši mintis sukosi galvoje tokiu pat greičiu, kaip aplink mane sūkuriavo sniegas. Į galvą lindo šiurpios mintys: pūgai nurimus, kas nors – vienuolis, vienuolė, maldininkas ar plėšikas – aptiks ant šių laiptų lavoną. Sumaitotas kūnas atrodys tarsi pakibęs tarp dangaus ir žemės. Akys plačiai atmerktos, tarsi nelaimėlė vis dar būtų priešinusis tempiama į pragarą, nes žemiški jos norai taip ir liko neišpildyti. Vienuoliai ir vienuolės, kurių klausinėjau apie motiną, atpažins mano veidą, bet mano tapatybė amžinai liks galvosūkis. Vietos bulvariniai laikraščiai stengsis žūtbūt išsiaiškinti, kas aš. Kai nepavyks, pateiks skaitytojams fantastiškiausią istoriją: turtingų tėvų dukra pabėgo iš namų; lipdama į kalną pasimatyti su slaptu mylimuoju buvo užpulta plėšikų, išžaginta ir žvėriškai nužudyta…