Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Vos nesusijuokiau, kai ji paminėjo muses, tarakonus ir bakterijas. Kam gali rūpėti laiminti šiuos nieko nevertus gyvius, kai šitiek žmonių miršta badu? Bet kai susimąsčiau, be galo susijaudinau. Budistai užjaučia net šiuos niekingus padarus!

Paskui Begalinė Tuštuma man papasakojo, kad apeigos vienu metu vyksta vidinėje ir išorinėje menėje. Kadangi ponas Oujangas – labai svarbus darmos sergėtojas, mes eisime į vidinę; į ją bus įleista tik saujelė išrinktųjų.

Išorinė menė tiesiog šurmuliavo. Šmižinėjo juodai apsitaisę pasauliečiai; kai kurie jų vogčiomis smalsiai dirsčiojo į mano veidą, kuriam gražinti nepagailėjau kosmetikos, ir į brangius kailinius. Vienuoliai ir vienuolės deklamavo sutras ir pritardami daužė medines žuvis ir bronzinius veidrodžius. Visi tie garsai susiliejo į akustinę mandalą, kuri, rodės, apgaubė didžiulę menę šventa atmosfera, saugančia mus nuo visų blogybių. Specialiai šia proga buvo prikabinėta didelių paveikslų, vaizduojančių visus vandens ir sausumos gyvūnus, taip pat dievus, bodisatvas ir budas. Nuo aukštų lubų kabojo spalvingos vėliavos, išsiuvinėtos laimę nešančiais ženklais. Jos nežymiai siūbavo į šalis ir priminė sveikinamai mojančias milžiniškas rankas.

Galop atsidūrėme vidinėje menėje. Suglaudusios prieš save delnus prie mūsų prisiartino dvi pusamžės vienuolės.

– O Mitto Fo .

Šlovė amžinai gyvam Budai.

Ponas Oujangas ir aš taip pat suglaudėme delnus ir atsakydami į pasveikinimą nusilenkėme.

Viena iš vienuolių, suraukusi kaktą virš dviejų siaurų antakių smalsiai į mane dėbtelėjo tarsi klausdama: „Kas ta baisiai išsidažiusi, neskoningai apsitaisiusi moteris?“

Man užkaito skruostai. Žinojau: jei šalia manęs nebūtų stovėjęs Pekino įgulos vadas, nieku gyvu nebūčiau buvusi čia įleista. Neturėjau bemaž jokios visuomeninės padėties – buvau menkesnė net už septintą ar aštuntą Oujango sugulovę. Jeigu apskritai turėjau kokią nors padėtį, ji buvo visiškai priklausoma nuo šio įtakingo žmogaus įgeidžių. Žinojau, kad jis atsivedė mane čia ne tiek iš meilės, kiek iš įsitikinimo, jog nešu jam sėkmę.

Vienuolė nustojo įdėmiai mane tyrinėti ir pagarbiai kreipėsi į mano didžiausio palankumo klientą:

– Pone Oujangai, valymo apeigos tuoj pat prasidės, prašom sekti paskui mus prie savo šeimos.

– Sese Begaline Tuštuma, – Oujangas tarė jaunajai vienuolei – ši vyresnių seserų akivaizdoje visą laiką pagarbiai tylėjo, – prašyčiau nuvesti panelę Svajonių Perlę į kitą pusę.

Žinojau, kad man nebus leista sėdėti prie pono Oujango per oficialią apeigų dalį, bet išgirdusi šiuos žodžius pasijutau įskaudinta. Vis dėlto būdama jo išlaikytinė jam paklusau ir nusekiau paskui vienuolę. Garsiai kaukšintys mano kulnai įžūlokai užgožė vienuolės audeklo šlepečių šiurenimą. Tada pastebėjau tuščią kampe sėdinčios perkarusios kokių penkiasdešimties metų moters žvilgsnį. Už jos sėdėjo trys jaunos, visos apsirengusios vienodais haičing – juodais budisčių pasauliečių chalatais, – visos vienodomis surūgusiomis minomis. Supratau, kad čia tikriausiai Oujango pačios. Įdėmiai nužvelgiau nepadažytus veidus. Dvi vyresnės moterys – tikriausiai netoli keturiasdešimties – kadaise, ko gero, buvo gražuolės. Bet dabar jų kūnai buvo apdribę, o veidai panašūs į tuščius ryžių maišus. Jauniausioji buvo nepatraukli, nors ir išvaizdi. Blyškių, nervingai lakstančių į šalis akių ji priminė išsigandusią pelytę ar paukštį, beviltiškai striksintį ankštame narvelyje. Už moterų sėdėjo Oujango vaikai. Jų buvo apie dešimtį, mažiausieji dar tik buvo bepradedą vaikščioti, vyriausieji – paaugliai, visi kaip ir moterys nuo galvos iki kojų apsitaisę juodai. Mažiausieji nenustygo vietoje, dvi moterys, be abejonės, tarnaitės, iš paskutiniųjų stengėsi juos sutramdyti.

Visų moterų akys dabar buvo įsmigusios į mane – bendrą jų priešę. Jeigu pirmosios žmonos rankos nebūtų tingiai narsčiusios rožinio karoliukų, dėl to pelenų spalvos veido ir nugaišusios žuvies akių būčiau palaikiusi ją neprižiūrima statula. Jauniausioji baikščių akių sugulovė iš padilbų laidė į mane smalsius žvilgsnius. Dvi vyresnės tais tuščius ryžių maišus primenančiais veidais nužiūrinėjo mane nuo galvos iki kojų, paskui nuo kojų iki galvos, nepaliaudamos karštai šnekėtis prislopintu šnabždesiu. Iš pavydžių minų supratau jas atspėjus, kas esu. Mintyse nusišypsojau: pavydėti turėjau aš – teisėtos pirmosios žmonos ir sugulovių padėties ir to, kad visuomenė laiko jas padoriomis moterimis, globojamomis turtingo, įtakingo vyro.

Bet aš joms nepavydėjau.

Kas jos tokios, kad galėtų niekinti kitą moterį?! Na ir kas, kad esu prostitutė?! Ar jos bent kiek už mane pranašesnės? Tarkim, esu vyrų vergė, bet juk mes visos tokios esame. Skirtumas tik tas, kad man buvo atsilyginama pinigais, joms – visuomenine padėtimi.

Nutaisiau koketišką šypseną visiems tiems nelaimingiems veidams, paskui karpyto auksinio lotoso žingsneliais nusekiau paskui jaunąją vienuolę į savo vietą kampe, nepaliaudama kraipyti kailiniais pridengto užpakalio. Atsisėdusi gosliu judesiu nusitraukiau kailinius parodydama akį rėžiančiais raštais išsiuvinėtą aksomo suknelę.

Menėje stojo tyla, mat stora senyva vienuolė įsivedė pro duris penkias jaunesnes. Kiekviena laikė rankoje ąsotėlį, kitoje – karklo šakelę. Nelėtindami žingsnio tie plikagalviai, belyčiai padarai vis įmerkdavo šakelę į ąsotėlį ir pašlakstydavo vandeniu orą.

Begalinė Tuštuma pasilenkė prie manęs.

– Mūsų sesės šitaip valo menę savo stebuklingu darmos vandeniu. Joms baigus, čia bus skaistuma.

Skaistuma! Šis žodis purtyte mane nupurtė. Niekas iš čia esančiųjų negalėjo žinoti, kad savo širdyje aš irgi saugau skaistumos lopinėlį – savo kiną . Nors ta mano skaistuma dabar pradingo, tvirtai tikėjau, kad vieną dieną ji grįš pas mane.

Po valymo ritualo Begalinė Tuštuma man pranešė, kad vienuolės dabar pakvies visas nežemiškas būtybes – budas, bodisatvas, dangiškąsias dievybes ir šešių viešpatijų28 vėles – nusileisti į menę ir dalyvauti Vandens ir žemės apeigose.

Klausydamasi giedančių ir gluminančius užkeikimus niurnančių vienuolių spėliojau, ar Perlė, Rubinė ir mano tėvas yra tarp tų vėlių, kurios peržengs ribą, skiriančią jų in viešpatiją nuo gyvųjų pasaulio jang . Man kūnas ėjo pagaugais nuo menę užtvindžiusių šiurpių giesmių garsų.

Vyresnioji vienuolė iškėlė vėliavą – ženklą, kad apeigos oficialiai pradedamos…

28 Šešiomis viešpatijomis budizme apibūdinamas pavidalas būties, kurioje atgimsta gyvi padarai. Tai: 1. Deva-gati – dievų ir dangiškųjų būtybių viešpatija. 2. Asura-gati – titanų viešpatija. 3. Preta-gati – alkanųjų vėlių viešpatija. 4. Naraka-gati – pragaro būtybių viešpatija. 5. Tirjagjoni-gati – gyvulių viešpatija. 6. Manusja-gati – žmonių viešpatija.

30

Bėgimas į dangų

Kitą rytą, norėdama išsisukti nuo Vandens ir žemės apeigų tęsinio, apsimečiau, neva man prasidėjo moteriškos bėdos. Man įgriso tie nesibaigiantys ritualai, be to, pavargau nuo piktų Oujango žmonų ir smerkiančių vienuolių žvilgsnių. Tačiau Oujangas prisispyrė, kad dalyvaučiau baigiamajame rituale paskutinę apeigų dieną, nes liksiu be dievų prielankumo.

– Paklojau krūvą pinigų už tavo sėkmę, taigi žiūrėk, kad jie nenueitų vėjais! – priekaištingai tarė jis.

Man kur kas labiau apsimokėjo iškęsti dar kelias varginančių apeigų valandas, negu supykdyti savo didžiausio palankumo klientą, tad iškart sutikau eiti.