Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Norėdama parodyti, kad Oujango žmonos ir vienuolės manęs nebaugina, itin kruopščiai dažiausi ir rengiausi. Tačiau šventykloje nuobodulys mane pjovė nė kiek ne mažiau kaip aną kartą, tad vis susigriebdavau arba svajojanti, arba snūduriuojanti, kol minia aplink subruzdo, mat buvo pranešta:

– Abatė Nuostabioji Malonė atliks ritualą, kad dievybės grįžtų į dangų, o vėlės – į in pasaulį.

Išgirdusi šį dramatišką pranešimą atsisėdau tiesiai; visi miegai bemat išsilakstė. Akys nukrypo į langus – gan abejingai svarsčiau, ar kokios nors namo grįžtančios vėlės keliaus pro juos. Paskui atsigręžiau atgal ir pamačiau liesą kokių keturiasdešimties metų vienuolę. Ji įėjo pro vartus ir lėtais, vienodais žingsniais pasuko link milžiniško Budos priešais šventyklos duris. Jai iš paskos turseno jaunų vienuolių palyda; vienos mušė medines žuvis, kitos deklamavo sutras. Vyresniosios vienuolės veido nemačiau, bet iš nepriekaištingo krokų spalvos apdaro ir grakščios eisenos supratau, kad čia abatė Nuostabioji Malonė.

Skustagalvės palydovės nusilenkė paauksuotam Budai, paskui išsitiesė prieš jį kniūbsčios, atsistojusios vėl užgiedojo ir patraukė ratu aplink menę. Kai pasuko į mane, pamačiau, kad abatės veidas gana gražus, nors pažiūrėti kiek susenęs nuo vėjo ir saulės. Kai priėjo arčiau, pakėliau akis ir sugavau jos žvilgsnį. Nustebau, nes abatė ilgai tyrinėjo mano veidą – tarsi būtų pamačiusi kokias purvo dėmes ar randus. Tada ramus, bejausmis jos veidas persimainė. Sunku apibūdinti kaip – tiesiog atrodė, tarsi tai, ką ji pamatė, didžiai ją sutrikdė, tik ji stengėsi žūtbūt neišsiduoti. Pamaniau, kad ją išmušė iš vėžių visa ta gausiai panaudota kosmetika ant mano veido, siuvinėta geltono šilko suknelė (vilktis juodą apdarą atsisakiau) ir plaukai, lyg gyvatė surangyti ant viršugalvio. Gal ji jau atspėjo, kad esu ne padori moteris, o vėjo ir mėnulio viešpatijos gyventoja, atnešusi paleistuvystės purvo į jos skaistumą.

Bet tuo viskas nesibaigė. Abatė ir toliau įdėmiai į mane spoksojo, kol staiga – tarsi trenkus žaibui – suvokiau, ko ji šitaip spokso. Ta plika, pažiūrėti bejausmė moteris tokiomis apsmukusiomis drapanomis, kad į jas žiūrint darėsi slogu, buvo mano motina!

Pasijutau lyg įmesta į tamsų sielvarto ir gėdos šulinį.

Širdis daužėsi skaudžiai kaip botagas į nuogą kūną. Kai pagaliau sukaupiau išblaškytą či ir buvau besikreipianti į vienuolę, ši didžiai mane nustebino: rūsčiai, iškalbingai žvilgtelėdama ir vos pastebimai papurtydama galvą paliepė man tylėti. Tada ji nusisuko ir lyg niekur nieko tęsė ritualą!

Nebeįstengiau sekti apeigų, kol galiausiai su besiskirstančia minia išėjau iš šventyklos. Bijojau, kad pamatęs, kokia esu sumišusi, Oujangas apibers klausimais, į kuriuos nebuvau pasirengusi atsakyti. Laimė, lydėdamas žmoną, suguloves ir vaikus pro duris, jis tik linktelėjo man. Lengviau atsidusau, kai pamačiau prie pat durų manęs laukiantį jo atsiųstą automobilį. Nieko nelaukdama įlipau ir užtraukiau užuolaidėles.

Tą naktį varčiausi lovoje kaip žuvis keptuvėje. Visus tuos metus motina buvo gyva, bet nė karto nesiteikė man parašyti! Ji net nepanoro parodyti mane pažįstanti – nors aš vienintelis žmogus pasaulyje, turintis jos kūno ir kraujo! Šiandien ji nepaprastai klestinčio Pekino vienuolyno viršininkė, bet tokia beširdė! Svarsčiau, ko iš tikrųjų moko budizmas: atjautos ar abejingumo? Ar nušvitimą pasiekusi būtybė būtų bijojusi pasisveikinti su dukra prostitute? Visus tuos metus gyvenau vildamasi vėl susitikti motiną. Dabar, kai pagaliau ją radau, pamačiau, kad ji… gėdijasi manęs!

Mane dar suglumino, kad motina taip pasikeitė nuo to vakaro prieš dešimtį metų, kai įlipo į tą traukinį. Tada jos akys spindėjo, dabar jos buvo virtusios dviem blausiais karoliukais. Skruostai dabar įkritę, kakta raukšlėta. Kaip ir kitų vienuolių, jos viršugalvį ženklino dvylika randų. Ar mano motina išties tapo šia asketiška abate – o gal ji tebuvo dar vienas vaiduoklis, kaip tas, kurį sapnavau gyvendama kalne?

Kitą rytą atsikėliau šeštą ir apsivilkau šiurkščias namų darbo drapanas ir Čing Dženo man nupirktą dėvėtą chalatą, kurio neišdrįsau išmesti. Paburkęs veidas veidrodyje mane nuliūdino, bet tik akimirką sugaišau mėgindama pagražinti jį pudra. Tada nusisamdžiau rikšą ir nuvažiavau tiesiai į Tyrojo lotoso šventyklą.

– Greičiau, nagi greičiau! – be perstojo šaukiau vežikui, matydama vien į griaučius panašią jo nugarą, dengiamą plonos, daug kartų lopytos palaidinės. Klausiausi jo stenėjimo, nustelbiančio eismo garsus. Motinos prisiminimai iš vaikystės susimaišė su vakar matytos sulysusios vienuolės skusta galva vaizdais. Vieni ir kiti įsikibo į mano smegenis it alkanosios vėlės.

Gal mano motina paaiškės esanti panaši į legendinį vienuolį Hong I29? Sulaukęs trisdešimt devynerių, jis užsidarė nuo išorinio pasaulio. Jam tapus vienuoliu, jauna žmona netrukus atsinešė į šventyklą du mažus jų vaikus, kad šie pamatytų tėvą. Pasiryžęs įveikti prisirišimą prie šeimos, jis liepė juos išvyti.

Gal mano motina nepanoro parodyti mane pažįstanti dėl tos pačios priežasties?

Artindamasi prie šventyklos bijojau ir pamatyti motiną, ir jos nepamatyti. Ar ji rūsčiai mane bars už mano gyvenseną, ar tik už akį rėžiančius apdarus, kuriais apsitaisiau eidama į šventyklą? Tačiau nors labai norėjau pamatyti motiną, baisiai nenorėjau sukelti jai skausmo. Vis dar prisiminiau kančios kupiną jos išraišką, kai mane pažino. Ar jai būtų geriau, jei niekados daugiau nepamatytų savo dukters prostitutės?

Iš vėsaus ryto miglos gaubiamos šventyklos nesklido nė menkiausias garsas. Kieme neklegėjo išsikvėpinusios lankytojos. Vakar čia siautė didžiausias šurmulys, šiandien tvyrojo melancholiška ramybė. Tolumoje kelios vienuolės meditavo švarindamosi. Sniego pusnys, panašios į suviliotas ir pamestas moteris, susimaišė su vakarykštėmis šiukšlėmis ir dar labiau gilino nykumos pojūtį.

Greitai žingsniuodama link pagrindinio pastato pamačiau į mano pusę gūžinančią labai jauną vienuolę. Ant giliai į pečius įsirėžusios bambuko karties galų šokinėjo po kibirą. Vanduo be perstojo teliuškavosi ir tiško ant audeklo šlepetėmis apautų kojų.

Sudėjau prieš save delnus, nusišypsojau ir pagarbiai tariau:

– Labas rytas, sese.

Mergina paleido kartį, ir kibirai dunkstelėjo ant žemės. Išsiliejo dar daugiau vandens. Ji palygino savo apdarą, paskui mažu delnu nusišluostė kaktą.

– Labas rytas, panele, – nusišypsojo jinai man parodydama panašius į arbūzo sėklas dantukus.

– Sese, ieškau abatės Nuostabiosios Malonės. Ar galėtumėte pasakyti, kur ji?

Jaunoji vienuolė susiraukė.

– Kodėl jos ieškote?

Svarsčiau, ką jai atsakyti. Kaip ji reaguotų, jei prisipažinčiau esanti vienuolyno viršininkės dukra? Taigi pamelavau.

– Pati abatė Nuostabioji Malonė prašė, kad šiandien ją aplankyčiau.

Mergina, rodės, dar labiau suglumo.

– Tikrai? Negali būti!

Pajutau, kaip rausta skruostai. Motina išties elgiasi kaip Hong I! Tikriausiai ji davė nurodymus neleisti man su ja pasimatyti. Gindamasi nuo šalčio standžiau susiveržiau paltą.

– Kodėl?

– Todėl, kad ji jau išvyko iš vienuolyno.

Mano širdis sutvinksėjo.

– Kada?

– Apie pusę šešių, baigusi giedoti rytinę sutrą.

– Bet kodėl?

– Niekas gerai to nežino.

– Keista, – draugiškai nusišypsojau merginai, – nes vakar ji tikrai prašė, kad pas ją užeičiau. Tai kas nutiko?