Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Kartą grįžęs iš kelionės į Nankiną Oujangas tarė:

– Svajonių Perle, ši kelionė buvo itin sėkminga, tad nusprendžiau padėkoti Budai už jo palaiminimą. Todėl, likus dviem savaitėms iki Naujųjų metų pagal Mėnulio kalendorių, aš ištaisysiu didžiules Vandens ir žemės apeigas Tyrojo lotoso šventykloje.

Jis nutilo, sugavo mano žvilgsnį, tada kalbėjo toliau:

– Kadangi tu irgi atnešei man sėkmę, noriu, kad eitum su manimi.

Nustebau ir apsidžiaugiau tai išgirdusi.

– O jūsų žmonos – argi jūs neturite jų vestis?

– Žinoma, turiu.

– Bet joms gali…

– Manai, jos nežino, kas yra šeimos galva?

Akimirką pamąsčiau.

– O vienuolės…

– Svajonių Perle, – vėl pertarė jis, – manau, joms nerūpi sužinoti apie mano žmonas ir meilužes. Vargu ar jos vienas nuo kitų atskiria. Be to, – sukikeno jis, – jos budistės, todėl neturi nė vienoms teikti pirmenybės, tiesa?

Ištisas savaites klausiausi apie pasirengimą Vandens ir žemės apeigoms, todėl netvėriau džiaugsmu, kai pagaliau jų diena atėjo. Dvi valandas gražinausi, šukavau plaukus ir dariausi šukuoseną. Paskui išsitraukiau geriausiąją savo suknelę – purpurinio aksomo, rausvais ir šviesiai oranžiniais siūlais siuvinėta aukšta apykakle, rankovėmis ir padurkais. Virš ausies prisisegiau oranžinį bijūną. Nors mano kūnas iš prigimties gardžiai kvepėjo, nešykštėdama apsišlaksčiau pono Oujango man dovanotais prancūziškais kvepalais.

Pusę septynių ryto mudu su Oujangu atvažiavome prie Tyrojo lotoso šventyklos jo dideliu juodu sedanu. Nustebau, nes šventykla dunksojo ne ant aukšto kalno viršūnės, bet triukšmingoje sankryžoje Pekino viduryje, į pietvakarius nuo Siuanvu miesto vartų.

Šaltu oru mudviem einant link šventyklos paklausiau savo didžiausio palankumo kliento:

– Pone Oujangai, argi didelė šventykla turėtų stovėti ne kalnuose, kur ramu ir tyra, toli nuo miesto dūmų ir dulkių?

Jis pamerkė man akį.

– Šiais laikais vienuoliai ir vienuolės savo šventyklas mieliau statydinasi pačioje raudonųjų dulkių tirštynėje – ten, kur dosniausi jų rėmėjai.

– Tikrai? – paklausiau peržengdama slenkstį.

Ryto ūkanos gaubiamas vienuolynas atrodė tingus, mieguistas. Iš baltos ūkanos it drovus mergaitės veidas žvelgė geltonų čerpių stogas ir krokų spalvos sienos. Švelnus žiemos vėjelis atnešė malonių kvapų – vegetariškų valgių ir santalo smilkalų. Kad tikrai esu vienuolyne, pajutau tik pamačiusi kieme zujančias moteris skustomis galvomis ir pilkais apdarais.

Pasisukau į didįjį mano seksualinės darmos sergėtoją:

– Pone Oujangai, kodėl apeigoms pasirinkote šią šventyklą?

– Pasirinkau ne aš, o mano pirmoji žmona. Ji reguliariai ateina čia aukoti, todėl gerai pažįsta vienuoles, ypač abatę. Ji svarbiausioji Pekino vienuolė, nuolatos rengianti dideles iškilmes ir gaunanti milžiniškas tikinčiųjų aukas.

Mintyse kažkodėl pamačiau ne abatę, bet liesą senyvą liūdnos išvaizdos moterį – juan pei – pono Oujango pirmąją žmoną. Šis personažas dažnai vaizduojamas romanuose ir operose. Šios nepermaldaujamai bėgančio laiko aukos iš jaunų, gražių, linksmų merginų virsta storomis (arba priešingai – perkarusiomis), raukšlėtomis, niurzgiomis senomis raganomis. Kai kurios tampa bjauraus būdo; vienintelis likęs joms malonumas – lieti pagiežą ant savo tarnaičių ir marčių. Kitos virsta nekalbiomis paniurėlėmis ir stumia dienas patyliukais, neturėdamos nė menkiausios gražesnio gyvenimo vilties. Dažna, nebeturėdama ko tikėtis raudonosiose dulkėse, tampa vegetare ir slepiasi nuo tikrovės sutrų pasaulyje.

Įsivaizdavau, kaip ši juan pei iš prašmatnių savo apartamentų pasitraukia į altoriaus kambarį ir draugiją jai atstoja Budos ir Guan In statulos. Būti tarp žmonių jai šlykštu; ji nė girdėti nenori paskalų ar rietenų tarp vyro sugulovių ir marčių. Vieninteliai jos ausiai mieli garsai yra tik monotoniškas jos medinės žuvies dunksėjimas, panosėje bambamos maldos ir tarp panašių į vanago pirštų sugniaužtų rožinio karoliukų dzingsėjimas. Man dingtelėjo: ar retkarčiais prie šlaunies prisiliečiantys rožinio kutai nepažadina jos geidulių ir prisiminimų apie laimingesnį gyvenimą, kai dar būta kūniškos meilės?

Staiga mane persmelkė užuojauta tai moteriai, kurios niekada nebuvau sutikusi. Iš to, kad dažnai ateidavo į vienuolyną, spėjau, kad ji iš tų paniurėlių pirmųjų žmonų, kurios mėgina pabėgti nuo savo sielvarto slėpdamosi nuo altoriaus sklindančiuose tirštuose dūmuose. Žinojau, kad apraudu liūdną visų moterų – tarp jų ir savo pačios – dalią. Jeigu man pasisektų ir susitikčiau žmogų, kuris mane pamiltų ir vestų, kokia būtų jo meilė po dešimties ar dvidešimties metų? Net jeigu man labai pasisektų ir jis manęs nemestų, galų gale, ko gero, tapčiau tokia, kokią įsivaizdavau pono Oujango juan pei . Tačiau, kad ir kokia vargana buvo jos dalia, juan pei vis dėlto pasisekė: ji ne tik sulaukė didžiulės garbės būti tituluojama namų ponia – šis titulas suteikė jai tokių privilegijų, kokių įgyti jokia sugulovė negalėjo nė svajoti.

Neiškentusi paklausiau Oujango:

– O kaip jūsų pirmoji žmona?

Tada staiga suvokiau, kad esu viena iš tos moters skausmo priežasčių.

Jis smalsiai į mane dirstelėjo.

– Ji niekados nekelia triukšmo, jeigu tik už viską sumoku. Ji menko išsilavinimo, bet žino, kada reikia palikti vyrą ramybėje, – tarsi kalbėdamas su savimi, jis pridūrė: – Aš duodu viską, ko jai reikia.

Taip, išskyrus meilę, knietėjo man pasakyti, bet prikandau liežuvį.

Mes artinomės prie Didžiųjų didvyriškų brangenybių menės. Pro pinučiais dengtus langus iš po įspūdingo geltono stogo sklido skambios giesmės ir smilkalų dūmų kamuoliai. Matydama gausybę aplink besisukiojančių vienuolių ir pasauliečių juodais apdarais, neabejojau, kad šioje šventykloje be perstojo dega aibė smilkalų. Atokiau pamačiau Budos statulą; ant jos straksėjo balandis ir snapu kapsėjo Nušvitusiajam akis.

Tada prie mūsų pribėgo jauna vienuolė ir žemai, pagarbiai nusilenkė.

– Prašom čionai, pone Oujangai. Jūsų žmonos jau laukia prie vidinio altoriaus.

Oujangas linktelėjo ir davė man ženklą sekti paskui vienuolę. Jeigu jo žmona ir sugulovės čia, kur man reikės dėtis?

Pasijutusi absurdiškai įdėmiai pažvelgiau Oujangui į veidą.

– Pone Oujangai, manau, kad man tikrai nederėjo čia ateiti.

Jis išsišiepė; švelnioje rytmečio šviesoje rudas, platus jo veidas atrodė išraudęs.

– Nesijaudink, Begalinė Tuštuma tau viską parodys ir nuves į tavo vietą.

Man einant jam iš paskos link Didžiosios menės, jaunoji vienuolė ėmė man aiškinti apie apeigas. Prašmatnios iškilmės truks septynias dienas. Pamokomu tonu, lenkdama vieną pirštą po kito, ji išvardijo penkis apeigų tikslus: mokyti budizmo doktrinos; aukoti Budai; dalyti išmaldą abiejų lyčių vienuoliams; atgailauti dėl nuodėmių; o svarbiausia – palaiminti visas jaučiančias būtybes, tiek gyvas, tiek mirusias.

Vogčia nužiūrėjau vienuolę. Nors buvo jauna, jau kiek pakumpusi ir tokio veido, kad pamatęs kitą akimirką jau nebeprisiminsi. Ko gero, tėvai įtaisė ją į vienuolyną manydami, kad ji neturi jokių galimybių ištekėti. Rimta išraiška ji aiškino man toliau. Apeigos vadinamos vandens ir žemės, nes laiminamos skraidančios būtybės: paukščiai, drugeliai, uodai, musės; žemės padarai: žmonės, žvėrys, skruzdėlės, vorai, tarakonai, net bakterijos; upių ir jūrų gyviai: žuvys, krevetės, vėžliai, krabai ir jūrų sraigės.