Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

– O, dangau! Bet iš kur tu žinai, kad tuos žmones atsiuntė didysis ponas Fungas?

– O kas dar?

Abi ilgai tylėjome. Paskui Teng Siong vėl prakalbo:

– Brangioji Orchidėja, norėjau viską papasakoti tau anksčiau, bet neužteko drąsos, – ji atsiduso. – Dabar turiu išeiti iš operos trupės ir palikti tave, kol dar ne vėlu.

– Teng Siong, aš tave lydėsiu.

– Ne! – Ji atrodė taip ryžtingai nusiteikusi, kad net susigraudinau. – Kai tie žmonės išsiaiškins, kas esu iš tikrųjų, man grės siaubingas pavojus. Nenoriu, kad jis grėstų ir tau. Nėra nieko, ko Fungas nepadarytų, – ji metė į mane skvarbų žvilgsnį. – Prieš tapdamas verslininku, jis buvo kariauninkas.

Išgirdus tą žodį, mane nukrėtė šiurpas.

– Kariauninkas? Niekada man to nesakei.

Nuleidusi mano žodžius negirdomis ji kalbėjo toliau:

– Negana to, kad jis žudė nekaltus civilius, jis net nušovė savo dukrą.

– Mano tėvą irgi nužudė kariauninkas! – bemat pertariau ją.

– Tavo tėvą? Kaip?

– Na, tas kariauninkas pats jo nežudė, bet jis per teismą pasiuntė jį myriop.

Leidau Teng Siong su manimi daryti viską, ir ji tirdavo mano kūną kaip nuotykių ieškotojas, įžengęs į naują teritoriją, bet prisimindama atsisveikinant motinos duotą įspėjimą niekada jai nepasakojau tėvelio mirties aplinkybių.

Iki šiol. Dabar išklojau viską apie savo praeitį.

Man baigus, Teng Siong veidas buvo baltas kaip jos maigomas apklotas.

– O, varge, – manau, kad Fungas ir buvo tas žmogus, kuris pasiuntė tavo tėvą myriop!

Ne iš karto suvokiau jos žodžių reikšmę, o kai suvokiau, širdis ėmė daužytis kaip kruša į langą.

– Tu įsitikinusi?

– Taip, nes tą vakarą ten buvau. Savo akimis mačiau visą incidentą.

Ji tankiai sumirksėjo, tartum šitaip galėtų ištrinti iš atminties tuos siaubingus vaizdus.

– Reginys buvo klaikus. Trijulė susikibo, kiekvienas stengėsi pačiupti pistoletą. Galiausiai merginai pavyko išplėšti jį Fungui iš rankos. Smuikininkas – tavo tėvas! – mėgino ištraukti ginklą iš jos, bet jinai spyrė jam į paslėpsnį, tada Fungas vėl jį pačiupo. Jo dukra, rodės, pamišo. Ji šoko ant tėvo, ėmė jį draskyti ir kandžioti. Smuikininkas bandė juodu perskirti. Tada pistoletas Fungo rankoje iššovė, kulka pataikė merginai tiesiai į tarpuakį…

Teng Siong parodė sau į kaktą; jos akys atrodė pasibaisėjusios, tartum kulka būtų pataikiusi į ją.

Atitraukiau jos delną nuo veido ir laikiau savo rankose.

– Vadinasi, mergina nenusišovė – ją nušovė Fungas?

Nespėjus Teng Siong atsakyti, pasakiau jai, ką žmonės manė buvus tiesa – kad kariauninkas pasigėrė ir išžagino dukrą. Pažeminta mergina čiupo tėvo pistoletą ir nusišovė. Kol ji su tėvu grūmėsi dėl ginklo, visi stovėjo sukaustyti siaubo, o mano tėvas – tas smuikininkas – nesėkmingai mėgino juos perskirti ir pagriebti ginklą.

– Ne, mergina nenusišovė, – be jokių abejonių pareiškė Teng Siong. – Fungas nušovė savo paties dukrą.

Pasijutau, lyg galvoje būtų nugriaudėjęs sprogimas. Rodės, matau, kaip mano balsas pašoka į orą ir krauju ištykšta ant sienos.

– Jis nužudė ir mano tėvą!

Stojo ilga tyla. Buvau tokia pritrenkta, kad negalėjau ištarti nė žodžio. Man buvo nesuvokiama: svečias, kuriam rodžiau didžiausią palankumą – didysis ponas Fungas, kuris paaiškėjo esąs Teng Siong vyras, buvo dar ir kariauninkas, pasiuntęs myriop mano tėvą! Nusigavau į tokią tolybę vien tam, kad sužinočiau, jog žmogus, kurio ieškau, visus tuos metus buvo mano panosėje! Aš daugybę kartų gulėjau su savo tėvo žudiku!

Man perdžiūvo burna, rankos ėmė drebėti, lūpos be perstojo niurnėjo:

– O, varge!

Teng Siong mane apkabino.

– Prašau nurimti, Brangioji Orchidėja.

Paskui ji paleido mane iš glėbio, paėmė arbatinį ir įpylė mudviem arbatos.

Iš lėto gurkšnojau nė nejausdama, kad skystis degina burną.

– Visiškai nenumaniau… visus tuos metus jis buvo mano klientas, bet niekada nieko nepasakojo apie save ar savo šeimą.

Stojo ilga tyla. Galop Teng Siong reikšmingai pažiūrėjo į mane.

– Ar jis gražiai su tavim elgdavosi?

– Tam tikra prasme taip. Jis dosniai pirkdavo man dovanas.

Teng Siong nužvelgė mano veidą.

– Žinai, kodėl jis gražiai su tavim elgdavosi? – Nelaukdama mano atsakymo paaiškino: – Todėl, kad tu priminei jam dukrą. Šypsantis jos skruostuose, kaip ir tavo, pasirodydavo duobutės. Tik jos buvo kur kas gilesnės – tokios gilios, kad beveik panėšėjo į dvi ją kaustančių geležinių pančių lankelius. Bet, – atsiduso Teng Siong, – tikrasis jos kalėjimas buvo tėvo manija. Fungas mylėjo dukrą per daug – ne kaip tėvas.

– O paskui ją išžagino?

– Nė kiek tuo neabejoju. Kartais pagalvoju, kad jis galėjo nužudyti ją tyčia.

Tie žodžiai mane pritrenkė.

– Bet kodėl?

– Todėl, kad labiau subrendusi ji galėjo atskleisti, ką jis jai padarė.

Abi patylėjome; paskui ištiesiau ranką norėdama ją paliesti.

Teng Siong sugavo mano delną ir pabučiavo.

– Atsidūrusi Fungo namuose, nuo pirmos dienos galvojau bėgti, o kai pamačiau, kaip jis nušauna dukrą, supratau turinti taip pasielgti. Mes žinojome: jis nudės kiekvieną, kuris bent žodeliu prasitars apie tai, kas nutiko iš tikrųjų.

Ji patylėjo, paskui kalbėjo toliau:

– Po dukters mirties jis ėmė sparčiai nykti.

– Kodėl jis neturi jokių nemalonumų?

– Todėl, kad tebėra labai turtingas. Nelengva susidoroti su žmogumi, kurio seifuose prigrūsta tiek aukso, kad žmogų apakina.

Teng Siong įdėmiai pažvelgė man į veidą.

– Brangioji Orchidėja, tavo tėvas buvo drąsus žmogus. Ta drąsa jam tik pakenkė.

Mintyse mačiau, kaip tėvelis užrištomis akimis, storomis grandinėmis sukaustytomis rankomis ir kojomis, yra vedamas į mirties bausmės vykdymo vietą. Jis vos vilko kojas, bet ne iš baimės, o todėl, kad sunkios grandinės įsirėžė giliai į kūną. Kraujas ir pūliai sunkėsi iš kulkšnių, ir užuodžiau iš jų sklindantį pūvančios mėsos dvoką. Pragaro karalius nekantraudamas laukė jo ištiesęs letenas aštriais nagais. Tačiau tėvelio veidas buvo ramus, net išdidus, nes jo sąžinė buvo švari. Jis nusižengė tik tuo, kad padarė gera – nieku gyvu nesutiko susitepti širdies purvais.

Bausmės vykdytojai pakėlė šautuvus ir nusitaikė į tėvelį. Jiems jis tebuvo dar vienas kasdienių šaudymo pratybų taikinys. Dar viena auka tarp pusės milijardo kinų. Tėčio akys po skuduru, kuriuo buvo užrištos, sumirksėjo, lūpos sukrutėjo, bet niekas nežinojo, ką jis mąsto ar mėgina pasakyti paskutinę akimirką raudonosiose dulkėse.

– Pokšt!

Salvė ištrynė tą pasididžiavimo išraišką tėvelio veide ir nutraukė jo kančias.

Kraujas it kokie raudoni driežai pasipylė iš smilkinio, nutekėjo skruostu ir pliūptelėjo ant žemės.

Niekas nebeužstojo sienos už jo nugaros, ir tėvelis susmuko ant žemės…

Tas vaizdas sukėlė man siaubą, bet tada prisiminiau žodžius: „Žmogui nevalia gyventi toje pačioje žemėje kaip jo tėvo žudikas.“ Dabar žinojau, ką turiu daryti toliau.

– Teng Siong, mudvi vis tiek turime išsiskirti, nes aš grįžtu į Šanchajų – į Persikų žiedų paviljoną.

Ji stvėrė mane už rankų.

– Brangioji Orchidėja, gal išprotėjai?!

– Likau gyva ne tam, kad būčiau kekšė. Slėpiau priežastį, dėl kurios gyvenu, – atkeršyti už tėvą. Jau buvau beprarandanti viltį rasti tą kariauninką. Tikriausiai dangaus valia tu pasakei man, kas jis.