Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

– Apie nieką, – dirbtinai nusišypsojau stengdamasi paslėpti, kad man širdį drasko skausmas.

Apglėbusi per juosmenį Teng ėmė sukioti mane į visas puses. Prisiminiau, kaip vaikystėje man patikdavo, kai tėvas aukštai išsupdavo mane sūpuoklėmis, kad geriau pamatyčiau pasaulį. Dabar, kai paragavau gyvenimo negandų, norėjau tik vieno: rasti ką nors tvirta, į ką galėčiau įsitverti.

Prisiglaudžiau prie liekno Teng Siong kūno kaip vaikas, įsikibęs į motinos suknelės padurkus.

Meilužė pabučiavo mane į kaktą.

– Ar dabar esi laiminga?

– Taip, – atsakiau, bet mintyse pridūriau: – Ir ne.

Kitą dieną viešbučio kambaryje bučiniais mane pažadino Teng Siong.

– Labas rytas, – suniurnėjo ji. Jos žvilgsnis buvo švelnus, veidas paraudęs. Rankos ėmė čiuopti mano kūną.

Prisiminiau sau duotą pažadą: jeigu mums bus lemta dar kartą susitikti šiame gyvenime, stengsiuosi padaryti ją laimingiausia lesbiete pasaulyje. Atsiliepdami į smegenų nurodymus, mano rankos, lūpos ir liežuvis griebėsi erotikos meno siekdami provokuoti ir kelti malonumą.

Teng Siong vakare turėjo vaidinti, todėl nusivedė mane į „Dvigubos laimės“ arbatinę pasižiūrėti „Auksinio fenikso“ operos trupės. Arbatinė irgi buvo Čianmenio rajone. Kai išlipome iš rikšos, Teng Siong pasuko pro šonines duris tiesiai į užkulisius. Kai kurios moterys šnekučiavosi, kitos kartojo savo tekstus, dar kitos dažėsi antakius mažyčiais teptukais.

Nespėjus man geriau apsidairyti, ovalaus veido, budrių akių mergina prišoko prie Teng Siong ir žaismingai įgnybo į ranką.

– Mano valdove, jūs vėluojate!

Teng pasisuko į mane ir nusišypsojo.

– Brangioji Orchidėja, čia Melodingoji Dūdelė. Šįvakar ji scenoje bus mano nuotaka.

Tada pristatė merginai mane:

– Čia Brangioji Orchidėja, mano… draugė.

Teng Siong žodžiai mane nuliūdino. Ta sulūžusi dūdelė – jos „nuotaka“, o aš, jos meilužė, rodos, staiga tapau tik drauge?! Ėmiau įdėmiai apžiūrinėti merginą ir akimirksniu mane apėmė įtarimas. Kalbant jos akys koketiškai šaudė į šalis, tobulo ovalo veide nušvisdavo plati šypsena, pirštai be perstojo lietė mano mylimosios ranką. Bet neturėjau kada apie tai galvoti, nes Teng jau tempė mane į šalį pristatyti kitoms aktorėms. Nors ne visos buvo jaunos ir gražios, jos tryško entuziazmu galėdamos vaidinti. Paskui, man nebaigus kalbėtis su pusamže aktore, vaidinančia laodan – senas damas, – išgirdau laibą Melodingosios Dūdelės balsą:

– Prašom pasirengti, iki pasirodymo liko nedaug laiko!

Tada Teng Siong priėjo prie manęs ir rodydama ranka į jaunutę merginą, baukščiai stovinčią šalia, tarė:

– Brangioji Orchidėja, netrukus prasidės vaidinimas, tad tegul Mažoji Katė parodo tau vietą salėje. Tikiuosi, spektaklis tau patiks.

Prieš man nueinant ji vogčiomis pakštelėjo man į skruostą. Kai išsitiesiau, pamačiau, kad Melodingoji Dūdelė neatitraukia nuo mūsų akių.

Mažoji Katė nusivedė mane iš užkulisių ir parodė kėdę prie staliuko arbatinės priekyje. Man atsisėdus mergina bemat nuėjo ir grįžo nudžiugindama mane karštu rankšluosčiu, valgiais ir arbata. Pamačiusi, kad kišu ranką į piniginę, tarė:

– Oi, ne. Panelė Teng jau sumokėjo man.

Ir dingo užkulisiuose.

Papūčiau į puodelį su karšta arbata ir apsidairiau aplink. Arbatinė buvo beveik sausakimša. Lankytojai vis dar plūdo į vidų, o prekiautojai triukšmingai vaikščiojo tarp staliukų siūlydami arbatą, cigaretes ir užkrimstukus: pyragaičius su sezamo sėklomis, cukruotus imbierus, džiovintas slyvas ir skrudintas arbūzų sėklas. Pastebėjau kelias prašmatniai apsitaisiusias tai tai , atėjusias su tarnaitėmis; viena švelniai ramino kūdikį, klykiantį taip isteriškai, kad net veidukas išraudo. Vaikinas su mergina tyliai kalbėjosi taip prisikišę, kad panėšėjo į besibučiuojančias žuvis. Būrelis pusamžių moterų liežuvavo gurkšnodamos arbatą, gliaudydamos arbūzų sėklas ir spjaudydamos lukštus ant grindų. Žmonės atrodė laimingi ir susijaudinę – gal kai kurie pirmą kartą matys spektaklį, kuriame vaidins vien moterys.

Netrukus pakilo uždanga ir nedidelę arbatinę bemat užliejo šaiži dvistygių smuikų aimana, vis pertraukiama pašėlusiai dundančių būgnų ir gongų. Nors Teng Siong buvo man pasakojusi, kaip dainavo operoje prieš tapdama Fungo sugulove, dabar pirmą kartą žinosiu, kad scenoje jinai. Šįsyk ji atliks jauno, gražaus mokslininko vaidmenį.

Šį vakarą buvo rodomas kunciui spektaklio „Bijūnų paviljonas“ Pekino operos pastatymas. Tai buvo meilės istorija apie vyriškį, įsimylėjusį gražią vėlę; savo meilės galia jis galiausiai prikėlė ją iš in pasaulio.

Du Liniang – jaunąją merginą ir vėlę – vaidino Melodingoji Dūdelė. Nors pati mergina man nepatiko, turėjau pripažinti, kad vaidina ji tiesiog stebuklingai. Visus žiūrovus iki ašarų sugraudino gailus, į maniją panašus jos ilgesys mokslininkui, kurį buvo sutikusi tik sapne. Kai ilgiausiai kentėjusi ji pagaliau scenoje mirė iš beviltiškos meilės, aplink girdėjau vien atodūsius. Šalia manęs sėdinti storulė vis purtė galvą, nosine šluostydamasi akių kampučius. Mergina už dviejų staliukų nuo manęs balsu raudojo.

Kitame paveiksle, vaizduojančiame Melodingosios Dūdelės vaidinamos veikėjos laidotuves, man ėmė daužytis širdis, nes žinojau, kad tuoj į sceną išeis Teng Siong. Staiga garsiai sutratėjo būgnai, bet pirma iš užkulisių kyštelėjo tik karklo šakelė. Ji kabojo ore kankinamai ilgai – kelias akimirkas, – kol galiausiai pasirodė ir tas, kuris ją laikė, – jaunas mokslininkas baltai grimuotu veidu.

Teng Siong vaidino nepriekaištingai – jos judesiai buvo stilizuoti, bet sklandūs ir idealiai suderinti su muzika. Net iš surištų į kuodelį plaukų kabantis kaspinas ir vėduoklė rankoje, rodės, išraiškingai perteikia sukilusius mokslininko Liu Mengmėjaus jausmus. Kai Liu širdingu, tyru Teng Siong balsu prisiekė iki mirties mylėsiąs vėlę, mano akys pritvinko ašarų. Šluostant akis rankšluosčiu, širdį man sopėjo iš pavydo Melodingajai Dūdelei. Ak, kad galėčiau išmainyti tikrą gyvenimą į gyvenimą scenoje ir būčiau ta laiminga dūdelė, o Teng Siong – tikras vyras ir tikras mano sutuoktinis!

Mano meilužė tiek kartų persikūnijo, kad buvau suintriguota. Išvakarėse ji buvo plevėsa vakarietišku kostiumu, šiandien – paprastas kinų mokslininkas, deklamuojantis eiles savo vaiduokliškai mylimajai. Bet abu šie vaidmenys buvo vyro. Kaip ji atrodė būdama brangakmeniais pasidabinusi Fungo sugulovė?

Gyvenimas didmiestyje su turtinga, nuo vyro pabėgusia sugulove-operos primadona kaip diena ir naktis skyrėsi nuo gyvenimo kalne su beskatikiu daosistų vienuoliu. Kai Teng Siong nereikėdavo vaidinti, ji vesdavosi mane į prašmatnius restoranus ragauti brangių patiekalų: Pekino anties, kiaulių žarnų, ryklių pelekų ar jūrų sraigių. Pilnais, šiltais pilvais mudvi važinėdavome rikša ir mėgaudavomės naktiniu miesto gyvenimu. Kartais ji liepdavo vežikui išleisti mus prie kokios arbatinės ir mudvi nueidavome mėgautis karšta arbata ir laibais balsais dainuojančiomis, koketiškai besišypsančiomis ir grakščiai gestikuliuojančiomis merginomis.

Tačiau aš nuolat jutau, kad man kažko stinga. Dažnai prisimindavau Tangų dinastijos kurtizanės Ju Siuandzi žodžius: „Lengviau rasti neįkainojamus turtus negu mylintį vyrą.“ Būdama šalia Čing Dženo turėjau mylintį vyrą, bet neturėjau neįkainojamų turtų. Gyvendama su Teng Siong turėjau neįkainojamus turtus, bet neturėjau vyro. Ko gero, teisus buvo Buda: troškimams nėra galo.