Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Akys pritvinko ašarų, kai toliau vaikštinėjau koridoriais, po mažesnes šventyklas ir kiemus. Staiga ašarų temdomos akys pamatė mažą mergaitę. Ji buvo trejų ar ketverių, visa apsitaisiusi raudonai. Raudoni, spindintys skruostai gražiai derėjo prie suknelės ir batukų. Jos akys buvo didelės ir apvalios, tartum miniatiūriniai veidrodžiai, atspindintys du lakstančius į šalis juodus stiklo rutuliukus. Jai striksint ir sukiojantis storos kasos šokinėjo ant pečių lyg storos valgymo lazdelės.

Susigraudinau: kaip gyva nebuvau mačiusi tokios žavios mergaitės.

Mergytė ėmė tampyti mamai už rankovės.

– Mama, mama, – žiūrėk! – tarė ji saldžiu balseliu, striuku, storu pirštuku rodydama į gatvės prekiautojo vežimėlį. – Pudingas!

Jauna motina – turtinga, elegantiškai apsitaisiusi tai tai , pasilenkė ir paglostė jai galvelę.

– Tu jo nori?

Mergaitė sulinksėjo.

Vos tik mažylė pasičiupo cukrumi apibarstytą pudingą, po akimirkos juo išsiterliojo visą burną.

Sukikenau matydama šį vaizdą ir ištiesiau ranką patapšnoti mergytei galvą. Mano nuostabai, mergaitė į šį draugišką mano gestą neatsakė šypsena: baimė iškreipė mažą apvalų veiduką, jis išbalo kaip pudingas rankoje.

– Mamyte! Mamyte! – ji paleido pudingą iš rankos ir ėmė tampyti motinai už suknelės padurko.

Turtuolė pasisuko į mane, ir mūsų žvilgsniai susitiko. Jos akys spindėjo įtarumu ir panieka. Paskui ji mane tiesiog apstulbino ir šokiravo: nusispjovė, tarsi norėdama nuvyti šalin piktąsias dvasias, ir nuėjo nusitempdama dukrytę.

Žiūrėjau, kaip jos dingsta minioje, tokia sutrikusi, kad net drebėjau visu kūnu. Staiga susigriebiau, kad jau daug mėnesių nemačiau savęs veidrodyje. Plaukai netepti pomada, veidas nematęs kosmetikos, nepasikvėpinusi, su prastais apdarais ir tamsiai įrudusiu veidu, bylojančiu, kad plušu lauke kaip kokia juodadarbė, – nenuostabu, kad tai tai nusispjovė mane pamačiusi. Jiedvi tikriausiai palaikė mane elgeta ar tarnaite, šeimininkų išvyta todėl, kad susigriebė kokią baisią ligą. Gal motina net pamanė, kad galiu pagrobti jos dukrelę! Mane pykino, smilkiniuose ėmė tuksėti. Nieko nuostabaus, kad mergytė šitaip išsigando, o jos motina taip pasidygėjo!

Dar neseniai žmonės manimi žavėjosi kaip itin kultūringa ir rafinuota ming dzi . Bet dabar atrodė, kad pati užuodžiu savo plaukų ir drabužių skleidžiamą smarvę. Pasibaisėjusi prišokau prie vežimėlio, numečiau keletą variokų, pastvėriau iš prekeivio pudingo gabalą ir kaip patrakusi ėmiau laižyti.

– O vaaaarge… – pratisai atsidusau. Ištampytus mano nervus laikinai apramino saldus pudingas.

Galvoje šmėstelėjo prisiminimas, kaip mama vedėsi mane, Pavasario Mėnesieną ir Nefrito Vazą į kirpyklą, o paskui nupirko mums ledų; vaikigalis išplėšė juos man iš rankų ir vos nepakliuvo po automobilio ratais. Dabar tikriausiai atrodžiau visai kaip jis – kaip elgeta!

Kol savęs gailėjausi, mintyse iškilo kitas vaizdas – mėlynakis ponas Andersonas. Praėjo devyneri metai nuo tada, kai mano žvilgsnis pirmą kartą susidūrė su šio barbaro žvilgsniu. Paskui mudu susitikome dar kartą, kai jis atėjo į Persikų žiedus su savo partneriu ponu Ho. Bet jie nustojo lankęsi paviljone. Retkarčiais aš vis dar pagalvodavau, kur jis, ką veikia. Iš paskutiniųjų stengiausi prisiminti jo veidą, bet mintyse regėjau vien tas gerumu spindinčias mėlynas akis.

Dar kartą atsidusau – mėgaudamasi pudingu ir galvodama apie tai, kokių netikėtumų pasitaiko gyvenime. Vaikščiodama po šį didžiulį šventyklos kompleksą jaučiausi lyg kokia pašalaitė, iš tolo stebinti pasaulio įvykius. Tai mane liūdino. Kada aš rasiu galimybę tapti tokia kaip visi, turėti bent ką pastovaus savo gyvenime? Čing Dženas turi savo nemirtingumo eliksyrą, o ką turiu aš?!

Su tokiomis mintimis įėjau į vieną iš šventyklos pastatų, sumokėjau už ryšulėlį smilkalų ir uždegiau juos bronziniame smilkytuve. Atsiklaupusi šalia kitų dievams aukojančių moterų, ėmiau panosėje melstis už tėtį, Perlę, Rubinę, mamą, Čing Dženą ir Teng Siong. Paskui, kiek apsiraminusi, vaikščiojau toliau, kol visai pamečiau laiko nuovoką. Tuomet išgirdau mušant būgnus ir gongus.

Ištempusi ausis nuskubėjau į garsų pusę ir galop pamačiau teatrą po atviru dangumi; vyko vaidinimas. Žmonių buvo sausakimša. Negavusieji sėdimos vietos stovėjo visur, kur tik galėjo įsisprausti: iš šonų, tarpueiliuose, gale. Keli berniukai net įsikorė į medį, kad geriau matytų. Nusipirkau iš šalimais stovinčio prekystalio puodelį karštos arbatos su bandele ir prasispraudžiau į aikštės šoną. Priešais mane šmėžavo tiek galvų, kad man teko nuolat sukiotis, kad bent akių kampučiu matyčiau sceną.

Buvo rodoma opera „Sudie, mano sugulove“ – populiarus kūrinys, vaizduojantis imperatoriaus Siang Ju pralaimėjimą garsiajame mūšyje tarp Hanų ir Ču.

Scenoje sugulovė Ju su prašmatniu galvos apdangalu perlų kutais ir siuvinėta, blizgučiais puošta suknia atėjo atsisveikinti su savo valdovu imperatoriumi Siangu. Paskutinę akimirką su vyru, kurį mylėjo ir kurį ištikimai lydėjo visą savo gyvenimą, ji nusprendė atlikti atsisveikinimo šokį su kardais.

Pasirodymas buvo nuostabus. Du kardai žvilgėjo ir švysčiojo ore; kartais jie panėšėjo į du blykčiojančius žaibus, kitąsyk – į du besiplaikstančius kaspinus. Smuikas leido aukštus, skausmingą raudą primenančius garsus, būgnai ir gongai riaumojo it tigrai.

– Hao! Hao!

Nuostabu! Žiūrovai pratrūko garsiais plojimais.

Apsidairiau aplink. Žiūrovų minioje miestiečiai buvo sumišę su kaimiečiais. Pasidavę dramos kūrinio iliuzijai, laikinoje scenoje stebėdami mėgdžiojamą gyvenimą, jie atrodė laimingi, bent akimirkai pamiršę savo rūpesčius.

Vėl pasisukau į sceną. Joje imperatorius Siangas dabar dainavo:

Mano sugulove, daugybę metų stovėjai šalia manęs per niekada nesibaigiančius mūšius. Šiandien turėsime pasukti skirtingais keliais.

Tada Siangas paprašė sugulovės Ju atnešti vyno. Ši įpylė du pilnus puodelius ir mostelėjo baltai išgrimuota ranka tardama:

Prašom, mano valdove.

Siango išraiška tapo jausminga; jis uždainavo:

Mano sugulove, dabar iš visų keturių pusių girdžiu vien Ču karių dainas. Liu Bangas tikriausiai jau užkariavo mano žemes. Mano širdis baigia išsekti, mano či taip pat!

Sugulovė apsipylė ašaromis. Liaunais, panašiais į orchidėją pirštais ji pašlakstė vyną į tolį. Krištolinis jos balsas nuskriejo vakarą vaizduojančių tamsių dekoracijų link.

Hanų kariai atsitraukė, visur sklinda Ču dainos.

Jeigu mano viešpaties dienos suskaičiuotos, tai ir tavo niekingai sugulovei ateina galas.

Sulig tais žodžiais Ju išsitraukė kardą, kurį imperatorius Siangas buvo užsikišęs už diržo, ir susivarė į pilvą.

– Oi, ne! – pasibaisėjusiais veidais sukliko kai kurie žiūrovai.

Mano dėmesį patraukė ne mergina, vaidinanti sugulovę Ju, bet imperatoriaus Siango vaidmens atlikėjas. Nemačiau, ar jis gražus: jo veidas buvo nugrimuotas juodai ir baltai, jį dengė priklijuota ilga barzda, bet mane pakerėjo jo balsas. Kaip gyva nebuvau girdėjusi kito tokio skaidraus ir jausmingo, bet podraug tokio galingo, kad žiūrovai čia pritariamai riaumodavo, čia bemat užsičiaupdavo, kai būdavo bepradedą šnekučiuotis. Vyro balsas buvo net gražesnis už Čing Dženo; vienintelis trūkumas buvo tas, kad nebuvo toks skambus ir tokio plataus diapazono. Įdėmiai spoksojau į aktorių, stengdamasi įsivaizduoti, kaip jo veidas atrodytų be grimo ir barzdos.