Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Apsiverkiau.

Čing Dženas nieko neatsakė, paskui švelniai uždėjo ranką man ant peties.

– Atleisk, Brangioji Orchidėja. Nežinojau, kad jautiesi tokia nelaiminga gyvendama čia su manimi.

Nenustodama raudoti įsikniaubiau jam į krūtinę.

– Nesakau, kad esu nelaiminga. Tiesiog… neturiu draugių ir negaunu jokių žinių apie motiną.

Jis paglostė man galvą švelniai tardamas:

– Rytoj per mugę šventykloje pamatysi daugybę žmonių. Ten mes ir paklausinėsime apie tavo motiną.

27

Netikėtas susitikimas

Dangiškojo debesies šventykla buvo įsikūrusi už kokių dvidešimties kilometrų nuo mūsų trobelės. Taupydamas pinigus Čing Dženas pasiūlė pusę kelio eiti pėsčiomis, o paskui nusisamdyti palankinus.

Kai pagaliau vidurdienį nusigavome į šventyklą, prie jos vartų jau būriavosi šansinai – dorybingi tikintieji, dar vadinami siangke – kvapniaisiais lankytojais, mat aukodami dievams jie be perstojo degina smilkalus. Bet man kilo mintis: ar mainais už išleistus pinigus jie gavo ką nors daugiau negu pelenus?

Mums teko spraustis ir brautis kaip unguriams, besirangantiems gentainių knibždančiame tvenkinyje. Bet aš nė kiek nepykau; po teisybei, man be galo patiko būti stumdomai žmonių. Aš net stabtelėjau paglostyti galvą mažam berniukui ir pauostyti kvepalų, sklindančių nuo išsičiustijusios tai tai .

Šventykla darė įspūdį savo amžiumi. Saulė žvilgėjo geltonose banguotų stogų čerpėse, žali drakonai šoko auksiniuose debesyse. Dekoratyvinės vėliavos plazdėjo vėjuje, tarsi motų maldininkų miniai ragindamos aukoti mainais už palaiminimus. Tolumoje dunksojo balta pagoda, panaši į barzdotą išminčių, dalijantį savo žinias ir paslaptis.

Kai įžengėme į šventyklą, mus pasitiko paveikslai ir statulos, vaizduojantys visus įmanomus dievus.

Kumštelėjau Čing Dženui į alkūnę.

– Kas jie?

Jis parodė į virtinę paveikslų, vaizduojančių barzdočius įmantriais chalatais.

– Šitie – aukščiausieji iš visų dievų. Jie buvo žemėje, vos tik atsirado visata.

Paskui parodė į šarvais apsitaisiusius vyrus, raitus ant nuožmių žvėrių.

– O čia – karvedžiai, vadovavę demonams, kad šie išvytų piktąsias dvasias ir suvaldytų pabaisas.

– Jų tiek daug!

– Štai kodėl dievų užtenka visiems mūsų, mirtingųjų, poreikiams, – žaismingai šyptelėjo jis.

Kodėl tada nėra romantikos deivės, kuri išspręstų mano bėdą dėl Čing Dženo? – pamaniau.

Tuomet pastebėjau baltai apsitaisiusią deivę, rankose laikančią kūdikį – Guan In, atsiunčiančią sūnų. Priešais statulą meldėsi ne itin jauna ir ne itin graži moteris – išsitiesusi kniūbsčia, ji skaudžiai daužė galvą į akmenines grindis.

Parodžiau ją Čing Dženui.

– Tiki, kad tai padeda?

– Nelygu kaip nuoširdžiai meldiesi.

Čing Dženo žodžiai privertė mane susimąstyti, bet nusprendžiau, kad nuoširdumas čia niekuo dėtas – viską lemia likimas. Moterys panašios į laukus – kai kurios vaisingos, kitos bevaisės. Mintyse atsidusau. Net ši Guan In negali atnešti man Čing Dženo sūnaus, jeigu jis ir toliau kreips sėklą atgal į savo smegenis.

Mudu stabtelėjome pasigrožėti akmens kolona, išraižyta drakonais ir feniksais – darnios santuokos simboliais. Mano akys vedžiojo grakščias formas, ranka braukė per vėsius paviršius, o širdyje tuo metu pajutau liūdesį. Kaip tie paukščiai toje aukštoje kolonoje, buvau įkliuvusi į spąstus ir negalėjau išskristi.

Tačiau niūrios mintys netruko praeiti. Šventyklą greitai pildė triukšminga minia. Visi atrodė pasidabinę geriausiais drabužiais. Nors apdarai Šanchajaus matais neatrodė madingi, žiūrėti į juos po tiek vienatvės mėnesių buvo be galo džiugu. Moterys sukiojosi apsirengusios spalvingomis siuvinėtomis palaidinėmis; pomada suteptus plaukus buvo pasipuošusios ką tik nuskintomis gėlėmis, tulžių plunksnomis ar brangakmeniais puoštais segtukais. Kai kurie vyrai vilkėjo ilgais kiniškais chalatais, kiti puikavosi vakarietiškais kostiumais ir fetrinėmis skrybėlėmis. Nors tie žmonės atkako iš uhu sihai – penkių ežerų ir keturių jūrų25, – visi susirinko tuo pačiu tikslu: nuvyti piktąsias dvasias, pasimelsti sėkmės ir gauti palaiminimą.

Tolumoje šalia aukštos pakylos pamačiau susibūrusius daosistų vienuolius įmantriai siuvinėtais margaspalviais chalatais. Kalbėdami jie plačiai gestikuliavo; sulig kiekvienu judesiu sužvilgdavo auksiniai ir sidabriniai chalatų siūlai, sukeldami į vandenyną neriančių ir iš jo išneriančių žuvų įspūdį.

Pastebėjęs kitus vienuolius Čing Dženas pasivėdėjo mane į šalį.

– Brangioji Orchidėja, dabar turiu eiti prie jų prisidėti ir rengtis iškilmėms, – jis apsidairė aplink, paskui prašneko vėl: – Noriu, kad prasiblaškytum. Apeigos prasidės tik po dviejų valandų, tad gal pasivaikščiok aplink? Ši šventykla milžiniška, iš daugybės atskirų statinių, tad rasi į ką paganyti akis.

Jis įdėmiai pažvelgė į mane; kampuotas jo veidas atrodė tiesiog skausmingai gražus ir paslaptingas švelnioje šventyklos šviesoje.

– Būtinai grįžk stebėti apeigų, bet jei kartais nepamatysi manęs, apeigoms pasibaigus susitikime prie pietinių šio pastato vartų, gerai?

Linktelėjau ir kiek galėdama ilgiau žiūrėjau jam į akis.

Jis spustelėjo man ranką ir nuėjo. Vos po keleto žingsnių grįžo.

– Brangioji Orchidėja, gaila, kad negaliu palaikyti tau draugijos. Tu įsitikinusi, kad apsieisi be manęs?

Dar kartą linktelėjau ir patapšnojau sau per kišenę.

– Turiu tavo duotus pinigus.

Jis nusišypsojo.

– Tai gerai, eik pasilinksmink. Ir neužmiršk: susitiksime prie pietinių vartų.

– Neužmiršiu.

Jis nuskubėjo į šalį ir netrukus dingo minioje.

Lėtai vaikštinėjau mėgaudamasi, kai aplinkui trynėsi ir mane stumdė kiti žmonės. Sklido vešlios augmenijos, smilkalų, kvepalų, keptų valgių kvapai, sumišę su prakaito smarve. Traukiau juos giliai į save ir dūsavau iš malonumo. Po kojomis traškėjo šiukšlės; pavasario ore aidėjo raminantys tolimų varpų garsai. Retkarčiais net nusišypsodavau gražiems nepažįstamiems vyriškiams, rodydama turinti gerą skonį ir sugebanti įvertinti jų išvaizdą.

Pakėlusi akis pamačiau mėlyną kaip jūra ir švarų kaip ryžių popieriaus lapas dangų. Oras buvo vėsus ir toks vaiskus, kad, rodės, girdžiu, kai žmonės mosuoja rankomis ar net mirksi.

Antrą kartą apėmė tikras laisvės pojūtis. Pirmą – kai su Teng Siong pabėgau iš Persikų žiedų. Dabar tas artimas, bet podraug svetimas vardas skausmu varstė širdį ir kėlė kaltės pojūtį. Per daugybę mėnesių, kai pasinėriau į užmarštį gyvendama su Čing Dženu, retai galvodavau apie savo meilužę Teng Siong. Kol liežuvis krutėjo tardamas šiuos du žodžius, mintyse regėjau ją – elegantišką, moterišką. Nenumaniau, nei kur ji, nei ką veikia. Ar galiu drįsti tikėtis, jog ji negriežia ant manęs danties už tai, kad taip staigiai išėjau? Bet prabėgo beveik metai. Kas, jeigu ji jau pamilo kitą ir visiškai mane pamiršo? Ši mintis mane liūdino. Tačiau pati ją palikau, tad galėjau kaltinti tik save. Ji, tokia turtinga ir apsukri, galėjo keliauti kur tik nori ir daryti ką tik užsigeis. Štai kur tikroji laisvė! Kaip aš norėjau būti tokia kaip jinai! Jeigu nebūčiau praradusi pinigų ir brangenybių, mano padėtis dabar būtų buvusi geresnė, kur kas geresnė. Būčiau galėjusi nusipirkti didelį, gražų namą ir galbūt įtikinusi Čing Dženą sulaužyti vienuolio įžadus ir gyventi kartu. Gal susilaukčiau kūdikio. Neabejojau, kad mažylis būtų labai mielas. Juk jis išvystų pasaulį iš apsišvietusio vienuolio sėklos, įmestos į ming dzi dirvą! Ranka instinktyviai nuslinko link pilvo, bet nepajuto smarkiai spardantis, tik užčiuopė plokščią, nejudantį paviršių.