Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Nors daosistų vienuolis jaučia pasitenkinimą gyvendamas kalne, ant kurio auga sėkmę nešančios pušys ir medžiai su gydomaisiais lingdži grybais, aš – moteris ir buvusi ming dzi – ilgėjausi draugių, vakarėlių ir įmantriai siuvinėtų šilko suknelių. Tikėjausi paprastesnio gyvenimo, tik ne kasdienės monotonijos.

Vieną dieną, kai dangus pasidarė panašus į šviesų rašalą ir oras geriausiai tiko bendrauti su dvasiomis, Čing Dženas man pasakė padarysiąs keturis talismanus: vieną – kad mane apsaugotų, antrą – kad rasčiau motiną, trečią – padėti mano tėvui in pasaulyje, ir ketvirtą – kad atimtų galią iš to kariauninko.

Kai Čing Dženas labai susikaupdavo, jis atrodydavo pasikeitęs – virtęs sian – nemirtinguoju. Į jį žiūrėdama jusdavau jame esančią tyrą žemę, toli nuo visų šio netobulo pasaulio dūmų ir dulkių. Mylėsiu šį vyrą ir būsiu jam gera iki savo gyvenimo galo, sakiau mintyse. Pažiūrėjusi pro langą pamačiau švelnią naujų lapų žalumą – mano pažado liudininkę.

Kad ir kokia dėkinga jaučiausi Čing Dženui už rūpestį, su kuriuo jis darė talismanus, kalne nesijaučiau laiminga. Pasak legendos, kol nemirtingojo oloje praslenka viena diena, išoriniame pasaulyje būna prabėgę tūkstantis metų. Bet dabar man atrodė priešingai: viena diena kalne panėšėjo į tūkstantmetį. Prisiminiau garsios Tangų dinastijos poetės Ju Siuandzi žodžius: „Neįkainojamas brangenybes rasti lengviau negu mylintį žmogų.“ Dabar mano bėda buvo ta, kad mylintį vyrą radau, bet man vis tiek reikėjo neįkainojamų brangenybių!

Paskui vieną dieną Čing Dženas man pasakė, kad po savaitės Dangiškojo debesies šventykloje įvyks daosistų pasninko ir aukojimo šventė Džai Čiao . Šimtai susirinks melstis, aukoti gausiems daosistų dievams ir valgyti. Tarp linksmybių bus operos, liaudies muzika, lėlių teatro spektakliai, magų pasirodymai, visokiausi valgiai ir žaidimai…

Išpūtusi akis, paraudusiais skruostais klausiausi Čing Dženo pasakojimo. Baisiausiai nekantravau išeiti iš namų, linksmintis ir būti tarp žmonių!

Bet paskui Čing Dženas tarė:

– Brangioji Orchidėja, į Dangiškojo debesies šventyklą eisime kartu, bet joje negalėsiu būti šalia tavęs.

– Kodėl?

– Todėl, kad esu vienuolis ir ten mane visi pažįsta.

Pasijutau tokia įskaudinta, kad negalėjau ištarti žodžio.

Jis atrodė susigėdęs.

– Brangioji Orchidėja, prašau suprasti…

Man buvo be galo liūdna kaip tik todėl, kad supratau. Kokia pora galėjo būti sensacingesnė ir labiau smerktina negu iš viešnamio pabėgusi prostitutė ir įsimylėjęs vienuolis?! Nelabai senais laikais, jeigu mūsų santykiai būtų iškilę į aikštę, mudu būtų išrengę nuogai, surišę ir žiopliai būtų apmėtę mus akmenimis. Paskui, jeigu mums būtų „pasisekę“ ir būtume likę gyvi, mus būtų nuvedę prie ežero, pririšę prie kaklo ir kojų didelius akmenis ir įmetę į ledinį vandenį.

Mėginau užmiršti nuoskaudą.

– Nesijaudink, kai įeisime į šventyklą, apsimesiu tavęs nepažįstanti. O linksmintis viena moku.

Man labai knietėjo susivaidyti – vien tam, kad tarp mūsų atsirastų šiokia tokia įtampa. Tačiau pamačiusi liūdną jo išraišką nutylėjau, nors mano širdis be garso sudužo.

Kitą dieną atsibudusi baisiai susijaudinau: Čing Dženas buvo dingęs, tačiau paliko raštelį ant altoriaus:

Brangioji Orchidėja, išvykstu su reikalais dienai ar dviem, bet ne ilgiau kaip trim. Nesijaudink dėl manęs. Parnešiu tau gerą žinią.

Kokią gerą žinią? Kad jis išstos iš vienuolyno, ves mane ir mudu sulauksime vaikų? Kuo gi mes misime, – tuo nugaišusiu paukščiu šlykščiomis plunksnomis, plūduriuojančiu jo eliksyre?!

Kaip žadėjęs, Čing Dženas po trijų dienų grįžo. Vos pamačius švytintį jo veidą ir išgirdus jo balsą, šaukiantį mane, pagieža pranyko.

– Brangioji Orchidėja, – jis švelniai mėgino sugauti akimis mano žvilgsnį, – žiūrėk, ką tau parnešiau!

Mano entuziazmą bemat ataušino tai, ką pamačiau: neskoningas, šiurkštaus audeklo palaidinę ir kelnes bei šiaudinę skrybėlę. Persikų žieduose šitaip rengdavosi žemiausio rango tarnaitės. Širdis paplūdo krauju, bet apsimečiau nudžiugusi. Nutaisiau oriausią, plačiausią šypseną ir padovanojau ją Čing Dženui.

Jis atrodė neapsakomai laimingas. Kaip vaikas, norintis pasipuikuoti prieš tėvus padeklamuodamas jiems eilėraštį, Čing Dženas rodė man lauktuves: marinuotas daržoves, skarą, nedidelę rankinę ir šiek tiek pinigų.

– Čing Dženai, – įtariai nužvelgiau jo veidą, – iš kur gavai pinigų visa tai nupirkti?

– Uždirbau.

– Dirbai? Kur?

– Gatvėje.

– Pardavinėjai savo eliksyrą?

– Brangioji Orchidėja, juk žinai, kad veikiau mirčiau, negu šitaip pasielgčiau.

– Atleisk, – supratau paniekinusi jam šventus dalykus.

Jis patylėjo, paskui tarė:

– Prašiau išmaldos.

Tie paprasti žodžiai staiga nugriaudėjo kaip perkūnas man virš galvos. Kartą Čing Dženas man sakė anksčiau užsidirbdavęs pinigų atlikdamas apeigas per gimtadienius, laidotuves, ką nors laimindamas ar vydamas piktąsias dvasias. Bet dabar, kai gyveno kaip vienuolis atsiskyrėlis, progų šitaip užsidirbti, taigi ir pajamų, gerokai sumažėjo. Gyvenant kaip atsiskyrėliui – ypač po to, kai prie jo prisidėjau, – prasimanyti pinigų buvo sunku.

Bet vis tiek negalėjau patikėti, kad jis tapo elgeta!

Pasijutau tokia pažeminta, kad net negalėjau pažiūrėti į jį. Galop neatitraukdama akių nuo jo katilo, kuris dabar man panėšėjo į pragare degantį kapą, paklausiau:

– Sakai, elgetavai?

– Taip, – atsakė jis be menkiausios gėdos balse.

Stengiausi neišsiduoti pykstanti.

– Tau ne gėda elgetauti viešumoje?

– Daosistai vadina tai išmaldos prašymu, aukų priėmimu ar ryšio su gera karma mezgimu. Dėl to nėra ko gėdytis.

Nėra ko nė sakyti: mačiau skarmaluotus vienuolius ir vienuoles, prašančius išmaldos Šanchajaus gatvėse, bet tikrieji – šventykloms priklausantys – vienuoliai į juos žiūrėjo iš aukšto. Motina man aiškino, kad vienuoliai atsiskyrėliai turi mažai pajamų šaltinių, todėl elgetavimas tapo jiems pagrindine pragyvenimo priemone. Kartais aš pati numesdavau jiems keletą variokų, kad sulaukčiau geros karmos. Bet niekada neįsivaizdavau būsianti tokia skurdė, kad gyvensiu iš išmaldos.

Spoksojau į Čing Dženą, jo lauktuves, išelgetautus pinigus ir pajutau, kaip manyje pakyla pyktis. Nebesivaldydama sušukau:

– Kaip tau ne gėda, Čing Dženai?!

Jis atrodė apstulbęs.

– Brangioji Orchidėja, tu niekados šitaip su manim nekalbėjai!

– Todėl, kad taiksčiausi su tavim, nes niekada neįsivaizdavau, kad tapsi elgeta!

Pamačiau, kaip jo smilkiniuose tvinksi venos.

– Taiksteisi su manimi?! – piktai paklausė jis. – Nejaugi tu manęs nemyli?! Argi aš ne gražiai su tavim elgiausi?!

– Gražiai? Visą laiką nieko daugiau neveiki, tik šokinėji aplink tą nugaišusį paukštį savo eliksyre!

– Toks mano pašaukimas!

– Taip, tau terūpi tavo pašaukimas, – padaužiau sau į krūtinę. – O kaip mano pašaukimas?

Bemat pasigailėjau tai pasakiusi. Kas, jeigu Čing Dženas lieps man vėl imtis prostitucijos? Paskui pajutau didžiulį palengvėjimą: niekada jam nesakiau tiesos – kad buvau ne tarnaitė, o prostitutė.

Jis pažvelgė į mane liūdesio aptrauktomis akimis.

– Čia tu esi laisva.

– Laisva?! Nekenčiu šito kalno! Jis – mano kalėjimas! – sušukau. – Tu turi savo talismanus, savo eliksyrą ir ilgaamžiškumo pratimus, o ką turiu aš?! Nieko!