Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Laikui einant ėmiau niūriau mąstyti apie gyvenimą. Negana to, kad negalėsiu turėti vaikų nuo Čing Dženo, aš net negalėsiu pasirodyti su juo viešumoje. Žinia, jokių vakarėlių ar kitokių sambūrių kalne nevykdavo, bet jis visada bijojo, kad turės nemalonumų, jeigu kas nors pamatys jį su manimi. Taigi iš prostitutės virtau išlaikoma moterimi, tik šį kartą mano „didžiausio palankumo statusą“ turintis klientas buvo ne turtingas pirklys, įtakingas politikas ar nusikaltėlių gaujos vadeiva, o beskatikis daosistų vienuolis. Prisiminiau Perlę pasakojus, kokias išeitis turi prostitutė; dabar aš radau dar vieną, neatėjusią į galvą jai: sumesti skudurus su vienuoliu!

Žiemai tęsiantis vis dažniau mane apnikdavo slogios mintys. Supratau pabėgusi iš aukso dulkėmis nuberto pragaro į baltomis dulkėmis nubertą žiemos kalno pragarą. Tik šįsyk net negalėjau pabėgti, nes neturėjau pinigų ir nebuvo kur bėgti. Matyt, Čing Dženas nujautė mano neviltį, nes kartą mane apkabino ir švelniai tarė:

– Kantrybės, Brangioji Orchidėja. Atėjus pavasariui viskas bus gerai.

Praėjus dar keliems kančių mėnesiams, žiema pagaliau pasidavė. Po dviejų savaičių, kai padvelkė šiluma ir oras pakvipo nauja augmenija, pasiūliau Čing Dženui pasiimti kiną , nueiti prie upės ir paskambinti po atviru dangumi. Pagaliau išsivadavusi iš tokios žvarbios žiemos, buvau labai linksmai nusiteikusi. Susikryžiavau kojas po indiškojo lapainio medžiu, pasidėjau aštuonių šimtų metų kiną ant kelių ir sugrojau visas mėgstamiausias melodijas.

Čing Dženas susižavėjęs stebėjo mano lakstančius pirštus.

– Brangioji Orchidėja, – man baigus tarė jis, – tu skambini be galo ramiai ir nuostabiai perteiki visus niuansus.

– Užtat man patinka tavo energingas ir aistringas stilius, – koketiškai žvilgtelėjau į jį. – Dabar tavo eilė.

Čing Dženas pagrojo Gaošan – Aukštąjį kalną – ir Liušui – Srauniąją upę. Mano pirštai klajojo stygomis kaip vėjo nešami debesys, jo panėšėjo į vandenyne riaumojančius drakonus.

Atitraukęs pirštus nuo instrumento jis tarė:

– Aukštasis kalnas – tai jang energija, o sraunioji upė – in energija, taigi vienas po kito sugroti tuodu kūriniai sudaro deramą pusiausvyrą tarp vyriškojo ir moteriškojo prado.

Mums sėdint prie sraunaus upokšnio, jis papasakojo man gerai žinomą istoriją apie garsų kino muzikantą Boja ir jo draugą medkirtį Dziči.

Kad ir kokią melodiją būtų grojęs Boja, neraštingas Dziči tuoj pat suprasdavo, kas norima ja perteikti.

Kartą Boja skambinant „Aukštąjį kalną“, Dziči sušuko:

– Ak, kaip nuostabu – aukštas kalnas!

Paskui, Boja užgrojus „Srauniąją upę“, Dziči atsiduso:

– Ak, kaip įspūdinga – srauni upė!

Boja apstulbo: Dziči ne tik buvo kaimo stuobrys, bet dar ir niekada nebuvo girdėjęs šių melodijų anksčiau. Iš kur jis galėjo žinoti, kad viena vaizdavo aukštą kalną, kita – sraunią upę?!

– Ar man kada nors pavyks apgauti tave savo melodijomis?! – sušuko Boja ir pagyrė draugą medkirtį – girdi, jis džiinas – žmogus, suprantantis garsą.

Todėl, Dziči mirus, Boja, suvokęs, kad niekas daugiau nesupras jo muzikos taip gerai kaip draugas, sudaužė kiną prie Dziči kapo ir atsiduso:

– Kam groti kinu , kai nebeliko džiinų , suprantančių muziką?!

Nuo to laiko žodžiu džiin imta vadinti giminingas sielas.

– Brangioji Orchidėja, – tarė Čing Dženas įdėmiai žiūrėdamas į mane. Jam už nugaros bekraščiame danguje mačiau sklandantį vienišą paukštį, – ar suvoki, kaip mums pasisekė? Didžiuma žmonių visą gyvenimą ieško giminingos sielos, bet taip ir neranda. Mudu ne tik meilužiai – mudu dar ir džiin .

Buvau įpratusi prie vyrų komplimentų ir paprastai rimtai į juos nežiūrėdavau, bet šie Čing Dženo žodžiai suvirpino šilkines mano širdies stygas.

Atėjus pavasariui tikėjausi, kad kančia, kamavusi mane gyvenant kalne, ištirps kaip sniegas. Klydau. Laikėsi geri orai, tad Čing Dženas bemaž kasdien išeidavo rinkti žolelių. Retkarčiais pasiimdavo ir mane, bet dažniausiai palikdavo vieną. Tūnodama toje trobelėje negalėjau nesijusti vieniša. Ištisas valandas skambindavau kinu . Mėgstamiausiu mano kūriniu tapo Sungų dinastijos poetės Li Čingdžao „Grojant fleita fenikso terasoje“:

Atvėsta smilkalai aukso dėželėje.

Mano paklodė kilnojasi raudonomis bangomis.

Nesikeldama iš lovos tingiai šukuojuosi plaukus,

Dulkės sėda ant mano skaistalų dėželės.

Žiūriu, kol saulė pakyla iki užuolaidos krašto,

Ir jaučiu išsiskyrimo kartėlį.

Norėjau išsakyti tiek daug dalykų, bet niekada jų neišsakiau.

Išsiskyrimas driekiasi tūkstančius mylių…

Prie Jang Guan perėjos nesugebėjau prikalbinti tavęs likti…

Kai kinas man pabosdavo, dainuodavau operų arijas arba deklamuodavau eiles. Be to, ruošdavausi po namus ir virdavau valgyti, nors vieno ir kito baisiausiai nemėgau – kad šiaip taip prastumčiau laiką ir išvaduočiau Čing Dženą nuo šitų darbų. Neseniai Persikų žieduose nieko daugiau nedarydavau, tik įpildavau vyno, uždegdavau pypkę su opijumi ar žaisdavau madzongą . Išalkus tetulė A Ping paruošdavo gardžios mėsos ar žuvų, o Mažoji Dulksna man atnešdavo.

Persikų žiedų prisiminimai kėlė man begalinį ilgesį. Man baisiausiai nepatiko vergauti mamai ir tėčiui, tačiau ilgėjausi A Ping, Pavasario Mėnesienos ir savo papūgos Slyvos Žiedo. Paskui prisiminiau Teng Siong. Ką ji dabar išgyvena?

Mama kartą man sakė, esą, budistų įsitikinimu, vyras ir moteris turi tobulėti tūkstantį metų, tik tada juodu sudarys karmą, leidžiančią padėti galvas ant tos pačios pagalvės. Taigi, vadovaujantis ta pačia logika, mudu su Čing Dženu kartu tobulėjome daugybę praeitų gyvenimų. Tuomet kaip su tais klientais, kurių nekenčiau, bet su kuriais buvau verčiama dalytis pagalve?! O kaip tada su Teng Siong – nors mudvi abi moterys, nejaugi mudvi kartu siekėme tobulybės tūkstantį metų ankstesnėse reinkarnacijose?

Kartą slapčia paėmiau Čing Dženo popieriaus skiautę ir pamėginau nutapyti ją iš atminties, tokią, kokia ji mėgo pasirodyti – su vakarietišku kostiumu, – ir kaip ilgaplaukę moterį su puošnia suknele. Kai tą rytą atsibudo kukliame šventyklos kambaryje, jai turėjo plyšti širdis. Tikriausiai tikėjosi trinti su manimi veidrodžius, bet pamatė, kad kitoje lovos pusėje tuščia. Ar mūsų karma leis mums dar kartą susitikti šiame pasaulyje? Jei taip, pasistengsiu padaryti ją laimingiausia lesbiete žemėje.

Dažnai prisiminimai neduodavo man ramybės; galvodavau ne tik apie Teng Siong, bet ir apie savo motiną. Ne taip kaip Perlė, jos tebebuvo jang pasaulyje, bet aš nenumaniau, kaip jas rasti. Kai Čing Dženo nebuvo namie, kelis kartus išėjau ieškoti šventyklų, bet jokie vienuoliai ir vienuolės nebuvo girdėję apie mano motiną. Kai kurie net spėjo, kad ji jau paliko vienuolyną ir vėl tapo pasauliete arba persikėlė į kitą kalną, o gal net paniro į nirvaną. Visos šios spėlionės ir mintys mane slėgė, bet atėjus nakčiai, kai žiūrėdavau į gražų, susikaupusį Čing Dženo veidą virš manojo, jusdama energingus jo judesius apačioje, visi šio besimainančio pasaulio rūpesčiai pranykdavo kaip dūmas. Jutau be galo stiprią meilę, nustelbiančią visą mano nepasitenkinimą.

Kai kalnai ir medžiai aplinkui pasipuošė skaisčia žaluma, suvokiau gyvenanti su Čing Dženu jau daugiau kaip devynis mėnesius. Dar supratau, kad meilė padarė mane pašalaite, iš tolo stebinčia aplinkinį pasaulį. Ko gero, Čing Dženas juto mano nusivylimą, nes dažnai stengdavosi man įsiteikti: atnešdavo laukinių gėlių puokščių ar vesdavosi į mišką iškylauti, arba surengdavo prašmatnų kino muzikos vakarą, nors jame dalyvaudavome tik mudu. Jis net pasiuvo man du drabužių komplektus – visi vienuoliai išmoksta siūti, nes neturi moterų, kurios jiems tai darytų.