Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

23 Senovės Kinijos filosofas, laikomas daosizmo pradininku.

24 Kelias ( kin . Dao) yra pagrindinė filosofinė daosizmo sąvoka.

25

Ši moteris – ne mano vyras

Kai kitą rytą pabudau, saulė tiško man ant kojų. Pasirąžiau ir pakrutinau kojų pirštus, mėgaudamasi šilta saule ir glamonių prisiminimais. Tada pamačiau, kad Čing Dženas rimtu veidu stebi mane stovėdamas prie kino stalo.

– Kas nors negerai? – atsisėdau ir antklode užsidengiau savo nuogybę. Tada dingtelėjo: ko man, prostitutei, drovėtis vyro akivaizdoje? Bet aš drovėjausi, nes jis buvo ne šiaip koks vyras, o vyras, kurį pamilau.

– Ne, – jis kiek pašaipiai nusišypsojo. – Žiūrėjau į tave miegančią.

Nusišypsojau jam ir pasitryniau akis.

– Brangioji Orchidėja, geriau paskubėkime.

– Kodėl?

– Mes jau praradome daug laiko – mums reikia ieškoti tavo draugės.

Sukandau lūpas, kol pajutau aitrų kraujo skonį. Šis vienuolis taip mane pakerėjo, kad aš pamiršau Teng Siong! Kaip galėjau būti tokia savanaudė ir beširdė?!

Po pusvalandžio vėl tęsėme paiešką miške. Nors graužiama sąžinės garsiai šaukiau „Teng Siong! Teng Siong!“, galvojau vien apie savo meilužį vienuolį, o ne meilužę lesbietę. Protas man sakė, kad turiu sukaupti visą dėmesį į Teng Siong paieškas, bet mano akys visur matė Čing Dženą. Šakos visų medžių, pro kuriuos ėjau, virto raumeningomis jo rankomis, norinčiomis mane apkabinti, kiekvienas vėjo atodūsis – galingu jo balsu, šaukiančiu mano vardą, kiekvienas mano pėdų sukeltas šiugždesys – jo dejone, kai mudu derinome in su jang .

Dar po pusvalandžio Čing Dženas staiga sušuko:

– Žiūrėk, už tų kiparisų – budistų šventykla!

Jis čiupo mane už rankos ir nusitempė iš paskos.

– Eime!

Duris atidarė novicijus. Papasakojau jam apie Teng Siong ir varpą.

Jo veidas nušvito.

– Užeikite! – tarė jis, apsisuko ir suriko kiek išneša berniukiška gerklė: – Atėjo panelė Brangioji Orchidėja, ieško pono Teng Siongo!

Netrukus prie mūsų atskubėjo storas kokių penkiasdešimties metų vienuolis, jam iš paskos – kuprotas vyresnis. Pajutau didžiulį palengvėjimą už dviejų vienuolių pamačiusi pavargusią, bet šypsančią Teng Siong.

– Brangioji Orchidėja, – Čing Dženas nuleido balsą, – man rodos, sakei, kad tavo palydovė – moteris.

Man nespėjus atsakyti, mus apspito keli vienuoliai ir susijaudinę ėmė pasakoti, kaip per aušrą išėję į meditacijos pasivaikščiojimą išgirdo garsus iš senojo šventyklos varpo (palikto ten po to, kai turtingas globėjas dovanojo naują) ir išgelbėjo baigiančią prarasti sąmonę, kliedinčią ir kankinamą troškulio Teng Siong. Garsūs jų balsai tiesiog drebino orą ir trikdė šios nuošalios šventyklos rimtį.

Vis dar išvargusi Teng Siong piktokai paklausė, kas nutiko man. Taigi paaiškinau jai ir ausis ištempusiems vienuoliams, kaip mane sučiupo plėšikai ir kaip galiausiai, pasitelkęs į pagalbą stebuklus ir išradingumą, mane išvadavo Čing Dženas. Kai visi papasakojome savo potyrius, stojo tyla; pastebėjau, kad Teng Siong pradeda žiūrėti į Čing Dženą įtariai ir priešiškai.

Vienuolių pulkeliui įkandin sekdama į priėmimo kambarį aiškiai jutau, kad Čing Dženas tylomis nervinasi, o Teng Siong kuo toliau, tuo labiau pavydi. Bet aš nenumaniau, ką daryti. Visiškai nepastebėdami augančios įtampos priekyje einantys vienuoliai mėgavosi jaudinančia mudviejų išgelbėjimo istorija ir vis ją pasakojo. Dabar, kai monotonišką jų kasdienybę sutrikdė šie jaudinantys įvykiai, vienuoliai akimirksniu metė iš galvos pasiryžimą negalvoti apie žemiškus dalykus.

Kai buvome pavaišinti arbata ir užkandžiais, storasis vienuolyno viršininkas – Tyrasis Išminčius – pasiūlė man pasilikti.

– Ponia Teng, mes jau paruošėme kambarį specialiai jums ir jūsų vyrui.

– Bet… – pradėjau ir iškart užsičiaupiau. Mat norėjau pasakyti: „Tas vyras yra moteris, ir aš nesu jo žmona!“, tačiau Teng Siong metė į mane tokį rūstų žvilgsnį, kad žodžiai bemat įstrigo gerklėje.

Teng Siong pasisuko į vienuolį ir nusišypsojo.

– Ačiū, mokytojau Tyrasis Išminčiau. Neabejoju, kad mano žmona be galo išvargusi po visų tų patirtų bėdų ir išmėginimų. Jai reikia nieko nelaukiant eiti ilsėtis.

Man net neužteko drąsos pasukti akis į Čing Dženą ir pamatyti jo reakciją. Džiaugiausi, kad Teng Siong mane taip žaibiškai pertraukė. Kas būtų patikėjęs tokia abrakadabra: „Šis vyras yra moteris, ir aš nesu jos žmona“?! Vienuoliai būtų pamanę, kad pradėjau kliedėti po to, kai buvau plėšikų pagrobta.

Čing Dženas nieko nesakė. Kai sukaupusi drąsą vogčiomis į jį žvilgtelėjau, jis net neatrodė supykęs, kaip tikėjausi, o tik apstulbęs. Tikriausiai pamanė, kad begėdiškai jam melavau ir žiauriai jį išdaviau. Jutau, kaip mano širdis dūžta į šipuliukus. Rodės, mačiau, kaip jie dzingsėdami nurieda grindimis ir sustoja tiesiai po Budos statula.

Čing Dženas pradėjo mandagiai atsisveikinti su vienuoliais. Baimindamasi, kad jis išeis nepasakęs nė žodžio man, priėjau prie jo ir tyliai tariau:

– Jei turi išeiti, leisk man palydėti tave bent iki kiemo.

Lauke piktai paklausiau, kol jis nespėjo man nieko pasakyti:

– Čing Dženai, kodėl nepaprašei manęs grįžti su tavim?

Jis atrodė ir priblokštas, ir įpykęs.

– Brangioji Orchidėja, jūs ištekėjusi, jūsų vyras čia ir jūs norite, kad parsivesčiau jus atgal į trobelę?!

– Bet aš nesu ištekėjusi ir Teng Siong – ne mano vyras! – surikau. – Ji – moteris!

– Moteris?!

– Taip! Tokia pat kaip aš! Su krūtimis ir be nefrito koto!

Jis nieko neatsakė, tik toliau spoksojo į mane tomis skvarbiomis akimis. Galiausiai tarė:

– Brangioji Orchidėja, jūs iš manęs šaipotės?

– Nesišaipau. Teng Siong iš tikro moteris ir aš nesu jos žmona!

– Tai kodėl ji rengiasi kaip vyras?

Pasakiau jam, kad ji bėga nuo žiauraus šeimininko ir šitaip maskuojasi.

Čing Dženas susimąstė.

– Kas tada judvi sieja?

Mylėjau Čing Dženą, todėl nenorėjau jam meluoti. Bet prieš mane iškilo dilema. Jeigu pasakysiu jam tiesą: kad mudvi su Teng Siong meilužės, bet aš jos nemyliu, Čing Dženas gali pamanyti, jog aš tik naudojausi Teng, ir niekins mane už tai.

Nieko nesakydama žiūrėjau į vienuolį, galop ėmiau maldauti:

– Čing Dženai, nenoriu čia likti, prašau – veskis mane atgal!

Jis vis dar atrodė įskaudintas.

– Negaliu. Esu vienuolis, o čia šventykla.

– Tikrai? – neviltingai sušukau. – Tada kodėl mane suviliojai?

– Aš įsimylėjau. Neturėjau teisės, bet taip jau atsitiko.

– Tu mane myli, bet negali manęs parsivesti pas save? Ką mes tada darysime?!

Tą akimirką nežinia iš kur atsirado Teng Siong. Ji priėjusi atsistojo šalia manęs visa laikysena rodydama, kad mane gins, paskui sužaibavo akimis į Čing Dženą.

– Sakyčiau, mano žmona jau per ilgai kimba prie celibato įžadus davusio vienuolio…

Užbėgau Čing Dženui už akių sakydama:

– Čing Dženai, tikėk manimi – nesu jo žmona. Jis – moteris.

Šie žodžiai skambėjo absurdiškai net man pačiai.

Čing Dženo išraiška tapo liūdna ir pikta.

– Brangioji Orchidėja, jūs manote, kad aš irgi moteris?

Teng Siong pasisuko į mane; iš akių pasipylė ilgai tramdyti žaibai.

– Vadinasi, po visko, ką tau padariau, tu su juo pergulėjai?! – Ji kaltinamai dūrė pirštu į Čing Dženą ir pašaipiai tarė: – Su vienuoliu?!