Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Suvokiau, kad ir vėl esu visiškai viena šiame pasaulyje, be to, neturiu nė skatiko.

– Oi, ne! – riktelėjau.

Akys vėl pritvinko ašarų, bet šįsyk neleidau joms trykšti. Suėmiau save į rankas ir pradėjau skambinti „Prisimenant seną draugę“. Apėmė liūdesys suvokus, kad turiu prisiminti ne vien Perlę, bet ir Teng Siong. Ji buvo teisi: gyvenimas išties yra liūdnas. Jei nori išlikti gyva, vadinasi, turi tik grumtis, kad nenuskęstum sielvarto jūroje.

Baigusi „Prisimenant seną draugę“, pradėjau groti „Raudą už Ilgųjų vartų“. Šį kartą dainavau. Sutelkiau visą dėmesį į gražius, liūdnus žodžius; tada prie mano balso prisidėjo kitas – tyras, galingas ir skvarbus. Vos neišsigandau. Vienuolis, su manimi elgęsis taip oficialiai ir mandagiai, dainavo balsu, išduodančiu gebėjimą užjausti giliausią širdgėlą; jutau švelnumą, užgydantį net didžiausias žaizdas, ir stebuklingą galią nuplauti gyvenimo negandas. Mudviem baigus, ašaros nusirito skruostais – šįsyk prieš mano valią. Užsimerkiau, o kai vėl atsimerkiau, pamačiau Čing Dženą prie durų, laikantį rankose padėklą su dubenėliais garuojančių bandelių, sriubos ir ryžių.

Rankove nusišluosčiau ašaras.

– Atsiprašau, – suniurnėjau.

Mano širdyje apvirto indeliai su prieskoniais ir iš jų pabiro mišinys skonių – saldaus, rūgštaus, kartaus ir pikantiško.

Čing Dženas priėjęs padėjo padėklą ant stalo, paskui paėmė kiną ir pakabino ant sienos. Jis įpylė mums abiem ką tik išvirtos arbatos ir mes atsisėdome.

Jis padavė man dubenėlį.

– Čia ypatinga žolelių sriuba. Ją išviriau, kad jums užgytų sumušimai.

Išgėriau kartų viralą ir ėmiau valgyti jusdama, kad jis įdėmiai į mane žvilgčioja. Bet man neberūpėjo geros manieros, ką jis apie mane pagalvos ir net ar gražiai atrodau. Jis valgė visai nedaug, o kai galiausiai baigėme, nusivedė mane į būdelę po atviru dangumi, kur jau buvo pripylęs kubilą karšto vandens.

– Panele Brangioji Orchidėja, neskubėkite ir nesijaudinkite. Aš saugosiu stovėdamas šalia.

Nusimečiau suplėšytus drabužius ir atsargiai įlipau į kubilą. Vanduo – karštas ir, mano nuostabai, iškvėpintas – rodės, gydo odą. Žinodama, kad Čing Dženas šalia, jaučiausi ir atsipalaidavusi, ir saugi. Pyliau karštą vandenį sau ant veido, pečių, nugaros. Paskui, prisiminusi šlykštųjį Išverstas Akis pradėjau smarkiau taškytis vandeniu, kad vienuolis neišgirstų mano raudos. Odą tryniau su tokia jėga, kad ji paraudo ir paskaudo. Nors viską skaudėjo, apėmė nuostabus pojūtis, kad vėl esu švari. Pakėlusi akis į dangų pamačiau, kad skaistus mėnulis ir degančios žvaigždės taip pat spokso į mane. Atsidusau iš to skausmingo pasitenkinimo.

– Panele Brangioji Orchidėja, jums viskas gerai?

– Gerai, – atsakiau staiga labai aiškiai suvokusi: esu nuoga, o mažiau kaip už trijų metrų – gražus vyras. Spėliojau, ką dabar galvoja Čing Dženas. Ar jam, vienuoliui, aš galiu patikti? Ar jis gali geisti nuogo mano kūno? Jeigu geidžia, ar jo nefrito kotas virpa? Įsivaizdavau, kad karštas vanduo, tykštantis man ant kūno, – švelniai glostanti jo ranka. Išleidau pratisą atodūsį, bet šįkart vienuolis nesureagavo. Pažvelgiau į dangų ir pamačiau žaismingai man mirksinčią skaisčią, slapukaujančią žvaigždę.

Kai išsimaudžiau, Čing Dženas virš būdelės padavė man savo vienuolio chalatą. Paskubomis jį apsivilkau ir grįžau į trobelę, o jis nuėjo maudytis. Kai grįžo, sėdėjau ant kėdės prie kino stalo. Dabar tarpduryje jis atrodė visai kitoks – atsigaivinęs, visas švytintis. Skepetos neberyšėjo ir pamačiau, kad ilgi, minkšti jo plaukai susirangę ant viršugalvio it mieganti katė.

Tylėdami ilgai žiūrėjome vienas kitam į akis.

Tada jis tyliai prašneko:

– Panele Brangioji Orchidėja…

– Prašyčiau vadinti mane tiesiog vardu.

– Brangioji Orchidėja, leiskite išvirti jums arbatos.

Jis išskubėjo virti arbatos, ir aš pajutau kambaryje sklindant energijos bangas. Man glostė akį tvirtas, raumeningas jo kūnas, išraiška, bylojanti apie didelį susikaupimą.

Po kurio laiko jis atnešė padėklą su arbata, padėjo ant stalo, atsisėdo priešais mane ir pripylė abiem po pilną puodelį.

Gurkšnojome arbatą nejaukiai tylėdami; galop jis paklausė:

– Brangioji Orchidėja, ar dabar jaučiatės geriau?

Linktelėjau akimis tirdama paslaptingą jo veidą. Nors man rūpėjo daugiau apie jį sužinoti, nusprendžiau tylėti.

Jis susirūpinęs žvilgtelėjo į mane.

– Gal norite pailsėti?

Papurčiau galvą ir toliau tylomis gurkšnojau arbatą.

– Brangioji Orchidėja, – galop prašneko jis žiūrėdamas į mane, tarsi būtų žinovas, vertinantis meno kūrinį, – prašom papasakoti man apie savo gyvenimą.

Staiga mano gyvenimas man pačiai pasirodė toks sudėtingas, kad net nežinojau, nuo ko pradėti. Giliai įkvėpiau.

– Esu įsitikinusi, kad jums nebus įdomu.

– Kodėl taip sakote?

– Todėl, kad aš… – negalėjau apsispręsti, ar pasakoti jam apie Persikų žiedų paviljoną. – Nemanau, kad mano kančios raudonosiose dulkėse galėtų dominti vienuolį.

Jis atrodė suglumęs.

– Nors esu vienuolis, mačiau visą šį pasaulį, kitus taip pat.

– Vargu bau.

– Kodėl taip sakote?

– Todėl, kad jūs pernelyg jaunas.

Jis nusijuokė, paskui nutilo ir nukreipė dėmesį į savo puodelį.

Sugavau jo žvilgsnį, tada leptelėjau:

– Buvau sesuo.

– Sesuo? – Jis atrodė dar labiau suglumęs. – Norite pasakyti… vienuolė?

Man širdis ėmė tirpti. Koks naivumas! Tas gražus jaunuolis priešais mane nenumano, kas yra sesuo! Pakeičiau temą.

– Čing Dženai, kaip nutiko, kad tapote daosistų vienuoliu ir galiausiai atsidūrėte čia?

– Daviau tokį pažadą savo tėvui.

– Jis nenorėjo, kad vestumėte ir sulauktumėte sūnų?

Jo akys suspindo.

– Jūs žinote: budistų vienuoliams svarbiausia išsivaduoti iš geismų, negalvoti apie kūniškus dalykus. Mes, daosistai, siekiame kitko – pasitelkę į pagalbą alchemiją kuo ilgiau gyventi.

– Esu apie tai girdėjusi.

– Daugybė mūsų šeimos narių mirė jauni. Mano motina išskrido paskui gerves, kai buvau vos vienerių, paskui ją – tėvo brolis, netrukus – dėdė iš motinos pusės. Išsigandęs, kad dabar ateis eilė jam, tėvas pradėjo studijuoti daosistų ilgaamžiškumo alchemijos tyrimus. Kai man sukako vos vienuolika, jis išsiuntė mane vienuoliu į Dangiškojo debesies šventyklą. Tačiau netrukus jis pats mirė paslaptingomis aplinkybėmis.

– O, varge! Labai užjaučiu!

Jis liūdna išraiška pasakojo toliau:

– Motinos neatsimenu. Taigi pažįstu tik vienuolio gyvenimą.

– Vadinasi, gailitės esąs vienuolis?

Jis pamąstė.

– Ne. Manau, toks gyvenimas man geresnis. Man patinka glaustis kalne, o turėti reikalų su visais sudėtingais nuodėmingo pasaulio reikalais – nepatinka.

Jis nutilo, gurkštelėjo arbatos, paskui vėl prašneko:

– Prieš mėnesį mano viršininkas atsiuntė mane į šią trobelę, kad gyvendamas kaip atsiskyrėlis išrasčiau ypatingą ilgaamžiškumo eliksyrą. Bandymams gavau vienerius metus, tad man liko dar vienuolika mėnesių, kol grįšiu į Dangiškąjį debesį.

Dabar supratau, kodėl ši „šventykla“ tokia maža ir kodėl aplink nematyti kitų vienuolių.

– Jeigu neprieštaraujate, gal pasakysite man, iš ko gyvenate būdamas atsiskyrėlis?

– Aš vis dar esu susijęs su šventykla, todėl kai rengiamos daug žmonių sutraukiančios apeigos, grįžtu ten padėti.