Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Kai pabudau, už lango jau buvo ganėtinai tamsu. Vėjas ir lietus vis dar šėlo, bet jau nebe taip smarkiai. Žiūrėjau į šnarančius medžius ir, nors slėgė nerimas, pajutau įsižiebiant viltį.

– Brangioji Orchidėja, – išgirdau Čing Dženą švelniai šaukiant už durų, – jūs jau pabudote?

– Taip, – atsakiau.

Kurį laiką sėdėjau lovoje. Mintyse mačiau vienuolį atsiskyrėlį ir kaip stebuklingai jis mane išgelbėjo nuo plėšikų. Paskui vėl pajutau, kaip raumeningomis rankomis jis glaudžia mane prie šiltos krūtinės nešdamas į trobelę. Paėmiau jo chalatą ir patryniau šiurkščiu audeklu skruostus, gerdama vos juntamą kalno kvapą. Paskubomis jį užsimečiau, išlipau iš lovos ir nuėjau į altoriaus kambarį.

Čing Dženas atsitūpęs maišė ant savo krosnelės kažkokią maloniai kvepiančią sriubą. Jo nugara buvo tvirta kaip riedulys, viršugalvyje susukti plaukai panėšėjo į pagodą. Vos susilaikiau neapkabinusi jo iš už nugaros ir neįsikniaubusi veidu į kaklą.

Jis atsigręžė į mane ir nusišypsojo.

– Verdu sriubą iš įvairių žolelių ir grybų – ji padės jums atgauti či .

– Ačiū jums, Čing Dženai, – mano akys įsmigo į jo, – bet dabar jos nenoriu…

Čing Dženas atsistojo ir mudu žiūrėjome vienas kitam į akis, kaip atrodė, – visą amžinybę. Galiausiai jis priėjo prie manęs, paskui paėmė ant rankų taip, tarsi būčiau jo neįkainojamas Sungų dinastijos kinas , ir nusinešė ant lovos, iš kurios ką tik išlipau.

Širdis ėmė daužytis lyg elnias, besiblaškantis miško tankmėje. Stebėjau rimtą Čing Dženo veidą, kai jis ėmė man nurenginėti chalatą – labai atsargiai, lyg nuo naujagimio. Dabar gulėjau nuoga ir į mane įdėmiai žvelgė vyriškis, tik šįkart ne čou nanžen – dvokiantis vyras, – bet žmogus, verčiantis mano širdį plakti tankiau ir visą kūną tirpte tirpti.

Jis užpūtė žibintą. Pro langą sklindančioje mėnesienoje ėmė nusirenginėti, ir aš išvydau raumeningą, be raukšlelės kūną. Vienuolis smarkiai trūktelėjo kaspiną, kuriuo buvo susirišęs kuodą, ir plaukai pasileido.

Matydama tą vyrą juodais kaip derva, ilgais, tankiais, laisvai krintančiais plaukais, patyriau keistą jaudulį. Rodės, jis – ne taip kaip Konfucijaus sekėjai – nebijo pasipuikuoti savo vyriškumu. Mat kitaip negu budistų vienuoliai ir vienuolės, nusiskutantys plaukus, kad parodytų, jog kūniški dalykai jiems nerūpi, daosistai plaukų neliečia.

Kai Čing Dženas atsigulė į lovą šalia manęs, aš nebegalvojau apie tai, kas plaukus skutasi, o kas jų neliečia, bet vien apie tai, kad jam rūpi mano kūnas. Plaukai slėpė pusę jo veido; nefrito kotas stengėsi pasiekti Paukščių Taką.

– Brangioji Orchidėja… – išgirdau prie ausies Čing Dženo balsą. Jis rankomis ir lūpomis ėmė tirti visus nuošaliausius mano kūno kampelius. Kaip vienuolis galėjo tapti nepralenkiamu erotinių malonumų meno meistru?!

Jis prisitraukė mane ir įsikniaubė veidu man į krūtinę, tada suėmė krūtis delnais ir ėmė glostinėti, retkarčiais vis švelniai paliesdamas spenelius lūpomis. Jis buvo užsimerkęs, ir nuo ilgų blakstienų ant veido krito mirguliuojantys šešėliai. Kai prašneko, balsas drebėjo.

– Brangioji Orchidėja, jūsų krūtyse plaka po širdutę.

Žaidžiau su ilgais jo plaukais ir dūsavau iš neapsakomo malonumo.

Jo liežuvis palaižė mano ausį iš vidaus, dantys švelniai sukando ją iš išorės. Tada jis veidu perbraukė man kaklą kuždėdamas: „Užuodžiu jumyse šviežias gėles ir medų.“ Paskui pakišo ranką man po sėdyne ir ją kilstelėjo. Kita ranka persirito per visą mano kūną kaip krioklio vanduo.

– Čing Dženai… – ėmiau raitytis jausdama, kad pradedu kraustytis iš proto…

Nesilioviau rangytis spausdamasi prie jo, kol pajutau, kaip jo jang kotas įeina į mano in vartus. Nuo aistringų jo judesių visos mintys išlėkė man iš galvos, o skausmai virto malonumu. Mes panėšėjome į du gyvulius, ilgai laikytus narve ir pagaliau ištrūkusius į laisvę. Mums neberūpėjo išorinio pasaulio pagundos – vien mūsų tarpusavio ryšys.

Po kelionės į Vu kalną Čing Dženas laikė mane švelniai apkabinęs. Abu tylėjome paskendę savo mintyse ir jausmuose. Mėgavausi pojūčiu, ateinančiu po to, kai suderini in su jang . Kokia ironija: aš, tikra lovos meno žinovė, pirmą kartą neregėtą malonumą vyro lietui krintant ant mano debesų patyriau su vienuoliu jo celėje!

Dabar supratau, kodėl Perlė taip ėjo iš proto dėl to portretisto Dziang Mou – tikriausiai jis meistriškai mylėdavosi.

Ištiesiau ranką norėdama paliesti Čing Dženą; jis ją sučiupo ir prisikišo prie lūpų. Atrodė, kad tuo metu vėjas už lango ėmė švelniai šaukti: „Siang Siang, Siang Siang.“

– Brangioji Orchidėja, – jis pasilenkė ir mane pabučiavo, – aš tave myliu.

Įdėmiai pažvelgiau jam į veidą.

– Aš irgi myliu tave, Čing Dženai.

Vienuolis nieko nesakydamas smarkiau mane prisiglaudė, tarsi tylėjimas būtų geresnis atsakas negu žodžiai ir geriausia paguoda. Dar smarkiau įsikniaubiau į šiltą jo krūtinę.

– Dabar, kai turiu čia tave, nebesijausiu vienišas, – tarė jis.

Netrukus jis išlipo iš lovos ir uždegė žibintą.

– Kur eini? – paklausiau.

– Pamatysi.

Jis priėjo prie stalo. Žiūrėjau į mėnesienos išryškintas jo kūno apybrėžas ir mano širdį nusmelkė malonus skausmas.

Netrukus jis grįžo su teptuku ir rašaline.

– Ką ketini daryti?

Šįsyk jis nieko neatsakė – įnikęs trynė rašalą. Baigęs – mano nuostabai – nutraukė apklotą, švelniai patraukė mano koją ir ėmė rašyti… man ant šlaunies!

Baigus jo veidas švytėjo, akys spindėjo, tarsi ką tik būtų išlipęs iš karštų versmių. Nuleidau akis ir pamačiau, kad mano šlaunį puošia eilės, užrašytos ryškiu, energingu braižu, primenančiu seną medį susisukusiomis šaknimis.

Dešimt pirštų šoka virš septynių šilko stygų; saldūs kuždesiai liejasi į raudonąsias dulkes.

Mano siela pražuvo tą akimirką, kai į širdutę panašios tavo lūpos prasiskyrė ir tavo glotnios

it nefritas rankos pradėjo savo šelmiškas šėliones.

– Ak, Čing Dženai, – sujaudinta paliečiau jam veidą, – eilės gražios. Bet aš dabar neišdrįsiu maudytis!

– Ant kūno negali jų išlaikyti, tad tegul jos lieka tavo galvoje, – atsakė jis paimdamas mano delną ir pažiūrėdamas pro langą. – Šiąnakt juelao – piršlys po mėnuliu – surišo mus raudona gija. Mūsų meilė tvers tiek kiek mėnulis.

Kurį laiką gulėjome snūduriuodami. Kai pabudau, į mane švietė pilnatis. Atsainūs sidabriniai spinduliai pamažu pakeitė mano nuotaiką. Čing Dženas savo žodžiais perteikė mudviejų gerus ketinimus ir norą, bet mėnuo, kaip skaistus veidrodis, tiktai stebi nesibaigiančius mirtingųjų troškimus ir atspindi juos atgal į pasaulį. Jam bestebint, vieni dalykai atsiranda, pasirodo ir sužydi, kiti dingsta, pranyksta ir nuvysta. Kas bus iš mūsų meilės po dešimties metų – ar vos po vienerių? Ar tebematysiu gražų Čing Dženo veidą? Ar vis dar atrodysiu graži jo akims? Ar esame tik akimirksniu išnykstantys atspindžiai vienas kito veidrodyje, trumpi atminties blyksniai – o gal vien šešėliai, mirgantys raudonosiose dulkėse?

Prislėgta šių nekviestų apmąstymų, stengiausi galvoti ne apie meilę, bet apie akimirkos malonumus. Papurčiau plaukus, liežuvio galu perbraukiau pračiauptas lūpas ir mečiau ilgą, skvarbų žvilgsnį į Čing Dženą. Kai glotnus jo kūnas prisispaudė prie manęs, užmiršau bekraščius troškimus ir tai, kad vieni dalykai pražysta, kiti nuvysta. Mano nuotaika, rodės, nustojo mainytis, kai pajutau, kad jo nefrito kotas sukietėjo, rado kelią į mane ir išblaškė visus mano vargus…