Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

– Ar nesijaučiate vienišas gyvendamas čia vienui vienas?

– Gyventi vienatvėje esu įpratęs.

Mintyse atsidusau. Nejaugi jam nereikia moters? Nejaugi būdamas šalia manęs jis nieko nejaučia? Nė pati nepajutau, kaip ranka pasitaisiau plaukus ir drabužį.

Čing Dženas vėl prakalbo garsiau.

– Brangioji Orchidėja, – tarė neatitraukdamas akių man nuo veido, – esu tik paprastas vienuolis. Prašom papasakoti apie savo gyvenimą.

Norėjau, kad šis vyras manytų, jog esu dorybinga moteris iš padorios, išsimokslinusios šeimos (iš tikrųjų taip ir buvo!), o ne ištvirkėlė, pasimetusi nepastoviame vėjo ir dulkių pasaulyje, kurios rankas vietoj pagalvės pasikišdavo tūkstantis svečių ir kurios tamsiai raudonų lūpų riekutes ragavo dešimt tūkstančių vyrų.

Papasakojau jam viską apie savo gyvenimą, tik pakeičiau kai kurias smulkmenas. Dirbau ne seserimi Persikų žiedų paviljone, o tarnaite turtuolio namuose. Paskui iš jų pasprukau dėl dviejų priežasčių: bėgdama nuo šeimininko, nes jis blogai su manim elgdavosi, ir norėdama surasti motiną ir tą kariauninką. Nėra ko nė sakyti, pamelavau ir apie savo santykius su Teng Siong. Teng virto kita tarnaite, pabėgusia kartu su manim iš prabangių to turtuolio namų. Paminėdama Teng Siong vėl pasijutau prasikaltusi, nes iš mano širdies ją visiškai išstūmė vienuolis.

Man baigus jaunuolis ilgai mąstė. Galop prašneko:

– Negaliu patikėti, kad motina jus pametė ir niekuomet nerašė. Čia tikriausiai slypi kažkas daugiau. Jaučiu, kad jai kliudo kažkokia tamsi jėga.

Jis nutilo ir gurkštelėjo arbatos.

– Dabar jūs čia, nes jos ieškote. Nors bus labai sunku, prašyčiau nesijaudinti: aš kiek įmanydamas jums padėsiu. Aš dar padarysiu talismanus, padėsiančius ją rasti. Nė kiek neabejoju, kad judvi netrukus vėl būsite drauge.

Jis vėl patylėjo, paskui pridūrė:

– Padarysiu ir kitus talismanus. Jie pateks į in pasaulį ir padės jūsų tėvui.

Linktelėjau. Jaučiau didžiausią dėkingumą Čing Dženui ir liūdesį dėl tėčio. Tada išklojau viską apie tai, kad mano pasiryžimas atkeršyti už tėvą suteikė man jėgų visą tą laiką, kai dirbau tarnaite ir išgyvenau visas tas nelaimes, tarp jų ir Perlės (ji virto kita tarnaite, su kuria mes krauju prisiekėme būti seserys) mirtį.

Čing Dženas įdėmiai pažvelgė į mane.

– Brangioji Orchidėja, suprantu jūsų troškimą keršyti, bet tik neleiskite, kad visą jūsų jauną esybę užvaldytų ši pagiežos či – mes, daosistai, laikome ją labai žalinga žmogaus sielai ir kūnui.

– Bet aš privalau atitaisyti skriaudą, įvykdyti teisingumą. Nejaugi nežinote posakio: „Žmogui nevalia gyventi toje pačioje žemėje kaip jo tėvų žudikai“?

Jis pamąstė.

– Žinau. Bet leiskite užduoti jums klausimą. Kas, jeigu jums prireiks penkerių, dešimties, o gal net dvidešimties metų rasti tą kariauninką? Dar blogiau: kas, jeigu niekados jo nerasite? Ar visą gyvenimą ragausite vien kartėlį? Kur kas geriau būtų paskirti savo laiką dvasiniam tobulėjimui.

Jo žodžiai atėmė man žadą. Man niekada neatėjo į galvą, kad dvidešimt metų galiu ieškoti tėvo žudiko ir, ko gero, tuščiai.

Netikėtai išpyškinau:

– Aš tobulėju dvasiškai skambindama kinu , Čing Dženai.

Jis smalsiai pažvelgė į mane.

– Brangioji Orchidėja, kaip jūs išmokote skambinti kinu ?

Velnias! Prikandau liežuvį. Kai pasakai vieną melą, tenka meluoti toliau, kad neišsiduotum melavęs iš pradžių.

– Tėtis išmokė prieš išsiųsdamas mane tarnaite pas tą turtuolį.

Jis patylėjo, paskui tarė:

– Brangioji Orchidėja, jeigu skambinant kinu jūsų mintys kupinos keršto, tai rodo, kad jūsų dvasia toli gražu ne tobula. Ko gero, jūs įvaldėte tik grojimo techniką, bet nesupratote esmės.

Toks taiklus šiuo vienuolio atsiskyrėlio pastebėjimas mane nustebino.

– Brangioji Orchidėja, tarkim, jums pasitaikys proga nužudyti tą kariauninką?

– Tuomet būsiu pasiekusi savo gyvenimo tikslą.

– Bet Lao Dzi tvirtina, kad Dao sekėjai neturi įgyvendinti jokių tikslų.

– Mano siela nenurims, kol nesurasiu to kariauninko ir nepaleisiu kulkos jam į kaktą! – pareiškiau tvirtai.

– Kad ir ką sumanėte, ar galite elgtis ramiai, kol ateis laikas veikti?

Nesulaukęs mano atsakymo, jis kalbėjo toliau:

– Jeigu jūsų siela nenurims, kol neatkeršysite už tėvą, siūlau jums geresnę išeitį.

Žvilgsniu tyriau glotnų jo veidą ir tankius antakius, panašius į du tolumoje dunksančius kalnus.

– Kokią?

– Galiu paruošti jums talismanų ir stebuklingo vandens – jie išgąsdintų tą kariauninką ir atimtų iš jo galią.

Man nepavyko susilaikyti nenusišypsojus. Po kelių akimirkų staiga pajutau, kad visos mano jėgos išseko. Šiandien ištikusios nelaimės ir prisimintos ankstesnės mane sunkte išsunkė, ir akys merkėsi prieš mano valią.

Čing Dženas susirūpinęs pažvelgė į mane.

– Brangioji Orchidėja, nieko nuostabaus, kad esate baisiai išvargusi, tad dabar verčiau pailsėkite. O jūsų draugės ieškosime rytoj.

Jis užleido man savo lovą, o pats atsigulė altoriaus kambaryje.

Kitą rytą mane pažadino švelnus pliaukštelėjimas per petį. Virš savęs it dunksantį kalną išvydau aukštąjį Čing Dženą.

– Kelkitės, Brangioji Orchidėja. Sutaisiau pusryčius. Pavalgę turime eiti ieškoti jūsų draugės. Prašvito jau senokai, bet nedrįsau jūsų žadinti.

Prieš mums išeinant iš trobelės Čing Dženas paėmė skėtį ir šiaudinę skraistę.

– Užsimeskite ją – bet kurią akimirką gali prasidėti lietus.

Mes vėl atsidūrėme miške. Tolumoje ties horizontu susikaupė grėsmingi juodi debesys. Mano palydovas juos pamatęs susiraukė.

– Artinasi liūtis. Greičiau eime ieškoti jūsų draugės.

Kiek įmanydama nupasakojau, kur mes radome varpą. Ilgai ėję pagaliau pamatėme jį laukymės krašte.

– Teng Siong! – sušukau jos vardą atsiklaupusi prie varpo. Man tankiau ėmė plakti širdis, tik šįsyk ne iš meilės, o todėl, kad nebuvau tikra, ar pamatysiu ją gyvą. Bet galvoti nebuvo kada: Čing Dženas jau pakėlė ir apvertė varpą.

Aiktelėjau – po juo nieko nebuvo.

Pratrūkau rauda, o Čing Dženas lengviau atsiduso.

– Jūsų draugė pabėgo.

– Jūs įsitikinęs?

Jis linktelėjo.

– Ji turi būti kažkur netoliese. Neabejoju, kad galime ją rasti.

– Bet ją kas nors galėjo pagrobti! – surikau. – O, varge, – ką tuomet darysime?

– Ieškokime toliau. Netoliese turėtų būti kokia nors šventykla. Ji gali būti ten.

Staiga pajutau lietaus lašus čaižant mano šiaudinę skraistę. Čing Dženas pasisuko į mane.

– Prasideda liūtis, geriau grįžkime nieko nelaukdami.

– Mes tikrai negalime ieškoti toliau?

– Brangioji Orchidėja, – jis metė į mane priekaištingą žvilgsnį, – aš esu kalnų vienuolis. Žinau, kaip čia reikia gyventi. Kartais liūtys sukelia purvo nuošliaužas – jos gali palaidoti mus gyvus.

Jis iškėlė virš manęs skėtį.

– Be to, dabar bent jau žinome, kad jūsų draugė pabėgo. Ji turbūt kokioje saugioje vietoje.

Mes paspartinome žingsnį. Netrukus dangus apsiniaukė; vėjas ėmė riaumoti nelyginant tigras, prapliupo kaip iš kibiro. Purvas be atvangos tiško mums ant kojų ir kelnių. Čing Dženas paėmė mane už rankos ir nusitempė iš paskos.

Kai pagaliau pasiekėme trobelę ir įėjome į vidų, vienuolis bemat puolė virti sriubos ir kaitinti vandens maudytis. Pavalgiusi ir išsimaudžiusi vėl pajutau didžiulį nuovargį ir susmukau ant lovos.