Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

– Dabar tavo eilė!

Kai Prakaulusis Veidas buvo benusimaunąs kelnes, išgirdome lapus šlaminančių kojų žingsnius. Išvirtusios Akys viena didžiule ranka laikė prispaudęs mane prie žemės, kita smarkiai užgniaužęs man burną.

Dėkui dangui – tikriausiai Teng Siong! Bet kaip jai užteko jėgų vienai atkelti varpą?!

Abu plėšikai ištempę akis ir ausis suko galvas į garsų pusę.

Staiga iš krūmo išniro veidas. Du piktadariai mane paleido, čiupo peilius ir juos atlenkė. Aštrios geležtės sužibo lyg pragare mirksinčios pailgos akys.

Nors mėnesienai trukdė prasiskverbti migla, vis dėlto įžiūrėjau dvi budrias akis – žmogus stengėsi suprasti, kas čia vyksta. Čiupau suplėšytus drabužius ir užsidengiau nuogą kūną tuo pat metu suklykdama į tamsą. Mėginau stotis, bet susverdėjau, nes raumenis draskyte draskė skausmas, ir vėl susmukau ant žemės. Plėšikai nekreipė į mane jokio dėmesio.

Prakaulusis Veidas sušuko nepažįstamajam tuo mergaitės balsu:

– Atėjai pasižiūrėti, kaip tuoj nudvėsi, sukruštas šunsnuki!

– O gal tu irgi nori paragauti tos šavalkos, močkrušy nelaimingas?! – pridūrė Išvirtusios Akys.

Negalėjau patikėti: užuot apsisukęs ir bėgęs, kad išsigelbėtų, vyras žengė į priekį! Vilkėjo juoda palaidine ir kelnėmis, plaukus buvo užsidengęs juoda skepeta. Žibintas jo rankoje skleidė šiurpią gelsvą šviesą ir išplėšė iš tamsos jo veidą. Jis buvo netikėtai švelnus ir protingas.

– Apgailestauju, bet judviem teks paleisti šią moterį, – ramiu, tyliu balsu tarė jis.

– Cha, cha, cha! – šaižiai nusijuokė Prakaulusis Veidas. – Tik nesakyk, kad negeidi šitos gražuolės! Kas esi – impotentas ar kastratas?

Jaunuolio veidas surimtėjo.

– Kaip sakiau, turėsite ją paleisti, – dar tyliau tarė jis.

– Cha! Niekingas šunsnuki, – nusispjovė Prakaulusis Veidas, – kas tu toks, kad mums įsakinėji?!

Plėšikai reikšmingai susižvalgė. Tada Prakaulusis Veidas kreipėsi į bendrininką:

– Gal pamokykim šitą kastratą?

– Mielai.

– Luktelkit, – vėl taip pat ramiai tarė jaunuolis. – Pirma noriu užduoti jums klausimą.

Prakaulusis Veidas pasikasė smailą pakaušį ir nusikvatojo.

– Klausimą? Kas pasidarė – gal kekšės sūnus nusprendė vaidinti mokslinčių?

Iš pažiūros nė kiek nesutrikęs jaunuolis atsakė:

– Ar judu mokate skaityti?

Matyt, jo klausimas prajuokino Išvirtusias Akis.

– Cha, cha, cha – kam mums to reikia?!

Jis pasukiojo ginklą rankoje.

– Mes turim po peilį!

– Ir po kotą! – gašliai išsišiepęs ir kraipydamas klubus pridūrė Prakaulusis Veidas. – Cha, cha, cha!

Staiga jaunuolis išvyniojo popieriaus ritinėlį. Įtempusi akis pamačiau kažkokią paslaptingą schemą, vaizduojančią tigrą, kardą, drakoną ir ištisas eiles nesuprantamų hieroglifų.

Plėšikai – tikriausiai beraščiai – atrodė suglumę.

Tada jaunuolis išsitraukė ragą ir ėmė pūsti; kurtinantis gausmas pasklido į visas puses. Dar nenurimus šaižiam jo aidui jis metė ragą, išsitraukė varpelį ir ėmė įnirtingai jį kratyti tardamas kažkokias nesuprantamas frazes. Tada išsitraukė kažką ilgą ir minkštą – rimbą su kotu, vaizduojančiu drakono galvą! Rimbas pliaukštelėjo rangydamasis ore kaip puolanti gyvatė. Galiausiai lyg koks fokusininkas jis išsitraukė ilgą kardą, perkirto ritinėlį pusiau ir žibintu padegė.

Aiktelėjau.

Plėšikai atrodė priblokšti; raukšlėtas jų kaktas išmušė didžiuliai prakaito lašai. Plykstelėjusios liepsnos atšvaitai raudonai nudažė jų veidus. Atvipusios žiaunos neišleido nė menkiausio garso.

Bet netikėčiausias reginys dar tik laukė: ugnis įgavo milžiniško tigro pavidalą ir šoko link dvejeto!

Plėšikai susiėmė už galvų ir ėmė spiegti, tarsi ką tik būtų atvesdinti prieš patį pragaro karalių. Jie akimirksniu pasipustė padus ir pranyko tamsoje.

Jaunuolis jų nesivijo – pasuko prie manęs, paskui, kai mus skyrė kokie trys metrai, sustojo.

– Panele, jums nieko neatsitiko? – paklausė švelniai ir podraug atsargiai.

Vis dar negalėjau atitokti, tad neįstengiau nieko atsakyti.

– Nepadarysiu jums nieko bloga. Norite, kad padėčiau atsistoti?

Papurčiau galvą. Jis nusisuko – kad galėčiau užsitraukti drabužius. Mintyse atsidusau. Gal jis įsivaizduoja, kad joks vyras nėra lietęs ar bent matęs mano kūno? Bet tikriausiai jis supranta, kad ką tik buvau išžaginta.

Ašaros pabiro mano skruostais. Sagstydamasi perplėštą palaidinukę nužiūrinėjau nugarą nepažįstamojo, kuris ką tik matė mane taip negražiai nuogą ir išgelbėjo man gyvybę.

– Jau baigėte? – paklausė jis tyliai.

– Taip, – vos pralemenau.

Dabar jis atsigręžė ir galėjau įdėmiau pažiūrėti į veidą; jo akys atrodė kupinos užuojautos. Jis iš lėto prisiartino prie manęs ir tarė:

– Noriu jums padėti, bet turite man pasakyti kaip.

Jis buvo aukštas. Pakėlusi į jį akis pasakiau:

– Mano draugė negali ištrūkti iš varpo!

– Iš varpo? Kur?

– Manau, jis kažkur netoli nuo čia, bet nesu įsitikinusi. Ilgai bėgau, kol tie plėšikai mane pasivijo.

Jis pažvelgė į mane didžiai susirūpinęs.

– Labai užjaučiu. Tikiuosi, jie jūsų…

– Deja, – sunkiai nurijau seiles. – Turiu galvoje, vienas iš jų…

Nors ką tik mane ištiko baisi bėda, pastebėjau, kad jis atrodo labiau nuliūdęs negu aš, ką tik išžaginta.

Stojo ilga, nejauki tyla. Galop jis prašneko:

– Manau, jums reiktų ieškoti draugės dabar, kol dar nevėlu. Aš padėsiu.

Pasakiau jam, kad man reikia rasti dar ir savo muzikos instrumentą, kurį išmečiau bėgdama nuo plėšikų.

Jis įdėmiai į mane pažvelgė.

– Kaip manot, ar įstengsit paeiti?

Vėl pajutau, kad skauda visą kūną. Staiga susigriebiau: su suplėšytais drabužiais, susišiaušusi, mėlynių nusėtu veidu tikriausiai atrodau kaip kokia ragana!

– Taip, – atsakiau nudelbusi akis.

Jis priėjo artėliau ir iškėlė žibintą.

– Jūsų veide yra mėlynių, bet jis nesupjaustytas ir nekraujuoja, todėl nesijaudinkite – nieko rimto neatsitiko. Žymės po kelių dienų išnyks.

Tada jis nusivilko švarką ir ištiesė man.

– Prašom jį apsivilkti.

Išraudau, nes staiga pastebėjau, kad viena krūtis išlindusi pro perplėštą palaidinę.

Jis nusigręžė.

– Prašyčiau paskubėti. Man neramu dėl jūsų draugės.

Nenumaniau, kur ieškoti varpo. Taigi dairėmės aplink šen ir ten, kaip pakliūva. Jis ėjo pirma manęs, praskleisdavo lapus ir patraukdavo šakas, kad galėčiau praeiti. Žibintas metė į šokančius vaiduoklius panašius kraupius mirgančius šešėlius.

– Teng Siong! – šaukiau įtempusi klausą ir regą.

– Vadinasi, ten jūsų draugas, ne draugė? – paklausė jaunuolis.

– Ne, draugė, tik jos pavardė vyriška.

Staiga man dingtelėjo, kad Siong gali būti ne tikra Teng pavardė. Gal jai teko pasivadinti išgalvota pavarde – Siong yra plačiai paplitęs vyro vardas, reiškiantis „didvyrišką“, – kad niekas jos neatpažintų. Dėl tos pačios priežasties aš Siang Siang iškeičiau į Brangiąją Orchidėją.

O kas tas jaunuolis, kuris keistai elgiasi, moka burtų, matė mane nuogą ir dabar eina visai šalia tamsiu mišku? Aš net nesužinojau jo vardo, juo labiau, kas jis. O jeigu ir pasisakytų, ar galėčiau būti tikra, kad jis irgi neslapukauja?

Ši mintis mane liūdino, bet aš sukaupiau jėgas ir toliau visa gerkle šaukiau:

– Teng Siong! Teng Siong!