Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Ankstų rytą jaunasis vienuolis atėjo į mūsų kambarį ir pakvietė pusryčių. Teng Siong jam padėkojo ir pasakė, girdi, mes vis dar baisiai pavargusios po kelionės, todėl verčiau apsieisime be pusryčių ir dar pamiegosime. Iš tikrųjų Teng Siong norėjo mylėtis – nors mes buvome šventykloje. Kai visiškai nusivarėme trindamos savo veidrodžius Vu kalne, užmigome. Pabudusios net išsigandome: jau buvo popietė.

– Velnias! Turim tuoj pat susiruošti ir leistis į kelią!

Teng Siong šoko iš lovos ir ėmė rengtis.

– Einu paprašysiu jaunojo vienuolio ko nors užkąsti.

Paskubomis pavalgiusios buvome pasiruošusios į kelią. Jaunasis vienuolis jau susitarė, kad į Darmos gėlių vienuolyną mus nuneš dviem nedideliais palankinais.

Prie vartų atsisveikinome su vienuolyno viršininku. Jis geraširdiškai man nusišypsojo.

– Ponia Teng, linkiu jums sėkmės ieškant motinos. Jei turėsiu galimybę, paklausinėsiu apie ją dėl jūsų.

Paskui jis padavė popieriaus lapelį Teng Siong.

– Pone Tengai, čia parodytas kelias į Darmos gėlių šventyklą. Galite parodyti jį nešikams, jeigu kartais nežinotų kur eiti ar pasiklystų.

– Ačiū už jūsų gerumą ir dosnumą, pone Slenkantis Debesie.

Mes nusilenkėme senajam ir jaunajam vienuoliams ir priėjome prie laukiančių palankinų.

Nors keturi nešikai atrodė jauni, saulės nurudintus jų veidus vagojo gilios raukšlės. Jų kūnai buvo tvirti, blauzdos raumeningos su panašiomis į mažytes žalias gyvates iššokusiomis gyslomis. Teng Siong liepė nešikams mano palankiną nešti priekyje, jos – nedaug atsilikus iš paskos.

Šildė saulė; nešikai tylėdami nešė palankinus siauru, duobėtu keliu. Įtempę akis, budriais veidais jie sukaupė visą dėmesį į kelią priekyje – galėjai pamanyti, kad jie lėtai bėgdami medituoja. Retkarčiais virš keliuko palinkęs medis bent akimirką suteikdavo paunksnę. Svaigau iš laimės žiūrėdama į margus šviesos ir šešėlių raštus ant slenkančios pro šalį žemės. Aš vis iškišdavau galvą, pasukdavau atgal ir šaukdama Teng Siong vardu pamodavau ranka. Mano „vyras“ atsakydamas plačiai nusišypsodavo ir linksmai pamodavo man.

Po valandos kelionės pagaliau atsidūrėme atvirame lauke. Dabar buvome toli nuo žmonių. Nebuvo matyti jokių šventyklų, net dūmų, rūkstančių iš kokios virtuvės tolumoje. Teng Siong neprieštaravo, kai nešikai paprašė leisti dvidešimt minučių atsipūsti. Ketvertas bemat susėdo ratu po medžiu, skuduru nusišluostė prakaituotus veidus, išsivyniojo sausų bandelių ir ėmė valgyti. Šitaip menkai užkandę išsitraukė kauliukus – loš iš vargano užmokesčio už šią kelionę.

Teng Siong pasiūlė mudviem apsidairyti po apylinkes. Ji sušuko nešikams:

– Einame pasivaikščioti. Grįšime už pusvalandžio.

Vienas iš nešikų sušuko jai:

– Pone, tik neužtrukite ilgiau, nes norime nunešti jus į vietą, iki nusileis saulė.

– Nesijaudinkite – grįšime laiku.

Teng Siong išsilaužė dvi storas šakas – ramstytis vietoj lazdų. Išmėgindama jų tvirtumą užsimojo ir trenkė į žemę sukeldama malonų dunkstelėjimą.

Kai jau buvome pasirengusios eiti, staiga kai ką prisiminiau.

– Luktelkite, Teng Siong. Palikau palankine savo kiną .

– Verčiau palik jį ten. Jis per sunkus neštis.

Nenorėjau jai aiškinti, kas paslėpta mano instrumente, tad sugalvojau dingstį:

– Noriu atsisėdusi po medžiu sugroti jums kūrinį apie gamtą. Be to, bijau, kad nešikai gali jį sulaužyti, kai sumanys perdėti daiktus.

– Gerai, tada aš jį tau panešiu.

Paėmėme kiną ir pasukome į mišką. Atrodė, tarsi būtume atsidūrusios sapne. Rudens vėjelis gaivinamai vėsino, saulė ramino lyg švelniai masažuojanti ranka, svaigino senų medžių kvapai. Užsimetusi brokato dėklą su mano kinu ant peties, Teng Siong panėšėjo į gražų rafinuotą mokslininką, nužengusį iš senovinio peizažo. Žiūrint į jos siluetą mane apėmė liūdesys. Ak, kad ji išties būtų vyras!

Ėjome tylėdamos, kiekviena paskendusi savo mintyse. Retkarčiais pasilenkdavau ir ką nors pakeldavau nuo žemės: margą lapą, dailios formos akmenį, kaligrafišką brūkšnį primenančią šakelę. Nė pati nepajutau, kaip pradėjau dainuoti kinui parašytą kūrinį „Odė senovės metui“:

Saulė ir mėnuo keičia vienas kitą dieną ir naktį.

Debesys slenka, vanduo teka.

Liūdesys tvyro vėjyje ir kvapnioje žolėje.

Dangus tuščias, žemė sunykusi.

Viskas nuslenka tolyn.

Dabar girdėti vien besigrumiančių drakono ir tigro aimana.

Štai koks gyvenimas!

Man baigus, Teng Siong tarė:

– Brangioji Orchidėja, tu gražiai dainuoji, bet ši daina tokia liūdna!

– Argi dauguma kinų dainų nėra liūdnos?

– Tu teisi. Todėl, kad gyvenimas yra liūdnas, – suniurnėjo ji. Atrodė giliai susimąsčiusi. – Taigi turime kaip įmanydami mėgautis gyvenimu, kol dar galime.

Ji paėmė mano delną ir priglaudė sau prie lūpų.

Ėjome toliau, kol atsidūrėme nedidelėje laukymėje; jos viduryje augo didžiulis ginkmedis storomis šakomis. Geltoni jo lapai panėšėjo į auksinį lietų.

Teng Siong priėjusi palietė jo kamieną, apžiūrėjo žievę.

– Eikš, pasižiūrėk, Brangioji Orchidėja.

Nuskubėjau prie medžio.

– Jam tikriausiai šimtas metų!

– Ne, tūkstantis. Šis medis regėjo, kaip suklesti ir žlunga ištisos dinastijos, kaip gimsta ir miršta didžiūnai ir varguoliai. Regėjo žmones mokančius išminčius, pasiklydusius keliautojus, lizdus kraunančius paukščius, priesaikas vienas kitam duodančius įsimylėjėlius, nirvanos būseną pasiekiančius vienuolius. Labai gaila, kad jis nemoka kalbėti, – neabejoju, jis galėtų papasakoti mums daugiau istorijų, negu surašyta „Trijų karalysčių romane“22, – jausmingu balsu ji pridūrė: – Tikiuosi, mūsų meilė tvers taip ilgai kaip šis medis.

Nieko neatsakiau. Nors Teng Siong jaučiau labai šiltus jausmus, nemaniau mylinti ją taip, kaip mylėčiau vyrą. Kadangi niekados nebuvau įsimylėjusi vyro, iš kur galėjau žinoti, kokia būtų ta meilė?

Baimindamasi, kad ji paprašys mane prisiekti meilę priešais tą gilią senovę menantį medį, mėginau nukreipti jos dėmesį kitur.

– Teng Siong, tau neatrodo, kad vertėtų pagroti kinu po šiuo medžiu?

Ji linktelėjo, paskui atsargiai nusiėmė instrumentą nuo peties ir numovė brokato dėklą.

Šįsyk sugrojau „Žvejo ir medkirčio pašnekesį“. Įsivaizdavau, kad Teng Siong – medkirtys, aš – žvejas. Susitikę miške mes valgome virš žarijų keptą žuvį, geriame vyną ir diskutuojame filosofijos klausimais.

Miško tankmėje, pajutusi kalno dvasią, grojau kinu vieną melodiją po kitos: „Girtą žveją“, „Tris variacijas slyvos žiedo tema“, „Raudą už Ilgųjų vartų“, o galiausiai – „Prisimenant seną draugę“.

Atsidusau, kai pagaliau atitraukiau pirštus nuo instrumento; tada papasakojau Teng Siong apie Perlę.

– Labai užjaučiu, – man baigus tarė jinai. – Gaila, kad neturėjau galimybės su ja susipažinti.

Ji įdėmiai nužvelgė man veidą.

– Neabejoju, kad tavo sesuo Perlė buvo tokia pat graži ir talentinga kaip tu.

– Gražesnė ir talentingesnė.

– Negaliu tuo patikėti. Tu tik kukliniesi, Brangioji Orchidėja, – ji pamerkė man akį. – Tikriausiai žinai posakį: „Turkio spalva atsiranda iš mėlynos, bet ją pranoksta“?

Nusišypsojau. Šiuo plačiai paplitusiu posakiu būdavo apibūdinamas mokinys, pralenkęs savo mokytoją. Kiek pamąsčiusi nusprendžiau sugroti dar vieną kūrinį – „Dailioji Orchidėja“. Daugiau kaip prieš tūkstantį metų – valdant Tangų dinastijai – sukurtas ir mūsų laikus pasiekęs kūrinys idealiai tiko groti po šiuo senutėliu medžiu.