Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

– Apie mane?

– Taip, jis amžinai giria tavo grožį ir talentus. Kartą pasigėręs jis net sakė rimtai svarstąs parsivesti tave į namus kaip penktą sugulovę. Taip jis sužadino mano smalsumą ir atėjau čionai. Norėjau susipažinti su savo varžove. Bet, kaip ir jisai, buvau beviltiškai tavo apkerėta.

Jos žodžiai taip mane pribloškė, kad netekau amo.

– Teng Siong, – galiausiai paklausiau, – jūs nebijote, kad Fungas jus nubaus, o gal net… nužudys?

– Žinoma, bijau. Bet aš jau žengiau žingsnį, po kurio kelio atgal nebėra.

Ji suėmė mano ranką.

– Grįšiu dar vieną – paskutinį – kartą. Prašau tavęs: bėkime kartu. Aš būsiu persirengusi vyru, tad keliausime kaip sutuoktinių pora.

Ji jau viską suplanavo, tarsi aš būčiau sutikusi!

– Jūs nebijote… kad aš… išduosiu jus jam?

Mano nuostabai, ji nusijuokė.

– Oi, ne, Brangioji Orchidėja, nė kiek to nebijau.

– Kodėl jūs tokia įsitikinusi?

– Aš iš žmogaus veido puikiai sprendžiu, ką jis gali ir ko negali. Tu net musės negalėtum užmušti.

21 Caošu – greitesnis už kitus, bet sunkiau perskaitomas kinų raštas, daugiausia naudojamas stenografuoti.

23

Pabėgimas

Po dviejų savaičių, pasiėmusi tik kiną ir keletą daiktų, pabėgau su Teng Siong. Apgailestavau tik todėl, kad negalėjau atsisveikinti su tetule A Ping ir Pavasario Mėnesiena.

– Juk negali rizikuoti viskuo vien tam, kad tartum „sudie“, – įspėjo Teng Siong. – Niekas neturi žinoti apie mūsų pabėgimą. Nepasitikėk net savo pačios šešėliu!

Galėjau atsisveikinti tik su Slyvos Žiedu. Pasitupdžiau ją ant peties ir pasimeldžiau, kad kitame gyvenime atgimtume seserimis. Papūga pakreipė galvą ir sukrankė: „Linkiu uždirbti daug pinigų!“

Palikau Persikų žiedus su Teng Siong apsimesdama, kad išeinu linksminti kliento. Abi išsipuošėme smagiai praleisti laiko mieste: ji apsivilko tamsiai mėlynu kostiumu, pasirišo oranžinį šilkinį kaklaraištį, aš pasidabinau purpurinio šilko suknele su raudonomis ir auksinėmis gėlėmis. Pabėgimui ji pasirinko šeštadienį, nes Persikų žieduose tą vakarą būdavo daugiausia klientų, taigi apsaugininkai būdavo ne tokie budrūs.

Po valandos mudvi atvažiavome į prašmatnų restoraną prie Huangpu upės; jame galėjai užsisakyti privatų kambarį. Teng dalijo pinigus visiems, kas priėjo su mumis pasisveikinti – padavėjams, padavėjoms, metrdoteliui, net tarnui berniukui ir kambarinei. Jai baigus švaistytis arbatpinigiais, buvome atlydėtos į brangiausią privatų kambarį su vaizdu į upę. Du apsaugininkai iš Persikų žiedų liko stovėti prie kambario durų.

Pro langą mačiau šviesos atspindžius, lyg smalsios akys mirksinčius juoduose raibuliuose. Prie didelių prekybos laivų buvo pririšti pramogų laiveliai. Iš tų ryškiomis spalvomis dažytų laivelių sklido moterų balsai; jos dainavo akompanuodamos pipomis . Jeigu pasiseks, nuo šio vakaro būsiu laisva moteris. Bet ar šios laiveliuose gyvenančios seserys kada nors galės išplaukti iš šio meilės pasaulio?

Šalia pasigirdo skaidrus, švelnus Teng Siong balsas, kuris pertraukė mano apmąstymus.

– Brangioji Orchidėja, ar šįvakar nori valgyti ko nors ypatinga?

Pajutau, kad širdis ėmė plakti tankiau.

– Užsakykit, ko norit. Man tiks bet kas.

Ji mostu pasikvietė metrdotelį ir užsakė keturis butelius brangiausio vyno ir dešimties patiekalų vakarienę.

– Teng Siong, – sušnabždėjau niuktelėjusi jai į alkūnę, – tiek užtektų tuzinui žmonių!

Ji piktokai žvilgtelėjo į mane ir dar užsakė trijų rūšių kvapnios arbatos – „Geležinės bodisatvos“, „Drakono šaltinio“ ir „Debesų ir ūkanos“, taip pat keturias vandens pypkes. Metrdotelis nuėjo ir netrukus grįžo su dviem padavėjomis. Jos padėjo ant mūsų stalo lėkšteles su įvairiais patiekalais.

– Pone Tengai, – nuolankiai nusišypsojo metrdotelis, – mūsų restoranas dovanoja šiuos valgius iš pagarbos jums.

Tada trijulė iki žemės nusilenkė mums ir pasišalino.

Teng Siong nekreipė dėmesio, kad aš piktinuosi jos išlaidavimu. Ji paėmė arbatinį ir pripylė mudviem po pilną puodelį.

– Už mūsų sėkmę, Brangioji Orchidėja, – tarė susidauždama.

Mano širdis daužėsi kaip būgnas, raginantis karius į mūšį.

– Teng Siong, jūs tikrai manote, kad mums pavyks?

– Aš visuomet viską labai kruopščiai suplanuoju. Tik pasitikėk manimi.

Kol mudvi tylomis kąsnojome, grįžo metrdotelis su dviem padavėjomis, atnešusiomis daugiau valgių. Kai galop visas stalas buvo nukrautas maistu, mano nuostabai, Teng Siong paprašė metrdotelį pakviesti abu apsaugininkus prisėsti prie mūsų.

– Sąskaitą apmokėsiu dabar. Po to norime, kad niekas mudviem netrukdytų.

– Teng Siong, gal iš proto išsikraustėte?! – sukuždėjau jai į ausį.

– Aišku, pone Tengai, – metrdotelis supratingai mudvi nužvelgė. – Viską supratau.

Tikriausiai jis pamanė, kad ponas Tengas nori, jog liktume vienu du, nes norime ištaisyti orgiją keturiese!

Kai kapitonas paėmė pinigus ir išnešė liesą užpakalį iš kambario, tarpduryje pasirodė du išsišiepę veidai. Teng Siong nusišypsojo apsaugininkams ir mostu pakvietė prisėsti prie mūsų. Jiedviem įsitaisius, įpylė jiems vyno ir prikrovė maisto į lėkštes.

– Judu turbūt labai sunkiai dirbate. Prašyčiau priimti mūsų padėką ir išgerti šio vyno.

Ji paėmė savo stiklą, išgėrė ir ženklu parodė man sekti jos pavyzdžiu.

– O dabar prašyčiau atsipalaiduoti ir vaišintis.

Šiurkščiuose veiduose godžiai sužibo dvi poros alkanų krauju pasruvusių akių. Dvi poros lazdelių puolė maistą, palikdamos ant baltos staltiesės padažų pėdsakus, primenančius girtuoklio pastangas rašyti kaligrafiškai. Pūslėtos rankos, negailestingai čaižydavusios rimbu ir spausdavusios seserims gerkles, dabar šluostėsi riebaluotas lūpas.

Sukaupiau visą valią, kad rankos nedrebėtų, ir prisidėjau prie Teng Siong, keliančios „vėją ir mėnulį“ – varinėjančios tuščias, nepadorias kalbas. Aš net nutylėjau, kai šalia sėdintis apsaugininkas „netyčia“ liestelėjo man krūtį siekdamas didžiausio riebios kiaulienos gabalo. Paskui dar nešvankiai pasišnekučiavome, tada palinksminau apsaugininkus dainuodama ir žaisdama su jais „atspėk, kiek pirštų“. Vyrai išraudo, jų akys apspango, lūpos sužvilgo nuo riebalų – jie atrodė laimingi kaip dar niekada gyvenime. Teng raginama, bet labai nenoriai, pasiėmiau kiną ir ėmiau skambinti. Kol mano pirštai lekiojo virš šio tauraus instrumento, du apsaugininkai plovė gerkles vynu ir visais plaučiais traukė vandens pypkes be perstojo keikdamiesi: „Nejaugi tas močkrušys gali būti toks turtingas?!“ „O jau papų didumėlis! Mielai įvaryčiau jai į pizę!“

Kambarys dabar dvokė dūmais – jie grėsmingai kabojo palubėje. Kiek įmanydama stengiausi gundomai šypsotis ir kalbėti laibu balseliu, o mano pirštai it kokia striptizo šokėja kraipėsi, sklandė ir lakstė po šį garbinamą instrumentą. Jutau šiokią tokią kaltę, kad groju tokiems vulgariems klausytojams, tačiau aš bent jau nesulaužiau Perlei duoto pažado neskambinti kinu už pinigus.

Per tą savotišką striptizo seansą Teng vis krovė valgius apsaugininkams į lėkštes ir pylė auksinį, švelnų kaip aksomas gėrimą jiems į puodelius.

Galiausiai jau gerokai po vidurnakčio du girtutėliai vyrai sudribo ant stalo lyg dvi krūvos laivo riebalų atliekų. Kai buvo aiškiai matyti, kad niekas negalėtų jų pažadinti, Teng Siong liepė man nusivilkti suknelę ir apsirengti laisvą palaidinukę ir kelnes, įkišti į dėklą kiną ir pasiimti negausius savo daiktus. Tada, įsitikinusios, kad niekas – net jokia vėlė – mūsų neseka, Teng Siong ir aš patyliukais išsprūdome pro vienas iš užpakalinių durų, sustabdėme rikšą ir nuvažiavome tiesiai į Šiaurės stotį.