Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Teng Siong kūnas buvo glotnus, lieknas ir lankstus kaip jaunuolio. Man patikdavo stebėti ją vaikštančią po mano kambarį, sekti akimis nedidelių jos krūtų linkius, apvaloką pilvą ir siaurus klubus. Paskui mėgindavau įsivaizduoti, kaip ji atrodytų ilgais plaukais ar su pilvadangčiu, ar įsispraudusi į standžiai aptemptą suknelę, ar net vilkėdama vakarietiška suknele su gilia iškirpte. Ar „kaip moteris“ ji man patiktų mažiau, ar daugiau?

Per vieną iš Teng apsilankymų, kai mudvi pasimylėjusios sėdėjome prie lango ir gurkšnojome arbatą, ji tarė:

– Panele Brangioji Orchidėja, noriu padėkoti tau už visus tuos kartus, kai suteikei man malonumą, bet jeigu tu vis dar nusivylusi, kad esu moteris, prašyčiau priimti mano atsiprašymą.

Tylėjau, nes nežinojau, ką atsakyti. Su ja man iš tikro būdavo malonu, bet vis tiek jaučiausi apgauta. Nors su manimi ji elgėsi kur kas švelniau negu bet kuris iš tų dvokiančių vyrų, mano svajonės apie laimingą ateitį sudužo, nes pasigedau to, ko anksčiau taip nekenčiau – nefrito koto!

Nors atrodė, kad širdis ragauja karčiausių geltonojo lotoso sėklų, nutaisiau kuo maloniausią šypseną.

– Nėra už ką dėkoti. Jus aptarnauti – mano pareiga.

Išraudęs jos veidas ėmė balti.

– Tai ir viskas? Nejaugi nejauti man ko nors daugiau?

Kas galėjo būti daugiau už tai ? – pamaniau, bet atsakiau kitką:

– Žinoma, man daro begalinį įspūdį jūsų menų išmanymas ir elegantiška elgsena.

– Nepelnytos pagyros.

Ji susiraukė, tarsi mėgindama rasti tinkamus žodžius.

– Prieš pasirodydama čia skaičiau tiek eilėraščius apie tave, tiek tavo rašytus. Tavo vardas buvo nelyginant griaustinis, dundantis mano ausyse, tad jau seniai troškau su tavimi susipažinti. Taigi gali įsivaizduoti, kokia laiminga jaučiuosi dabar, kai mano svajonė pagaliau išsipildė.

Atsakiau dar viena santūria šypsena.

– Nepelnytos pagyros, p… – vis dar nežinojau, kaip į „jį“ kreiptis, – „pone“ ar „panele“ Teng.

– Prašyčiau vadinti mane tiesiog Teng Siong, – tarė ji. – Panele Brangioji Orchidėja, turiu tau pasakyti, – ji nugurkė arbatos, – kad myliu tave.

– Ką?!

– Aš myliu tave.

– Betgi aš negaliu atsakyti į jūsų meilę! – leptelėjau. – Jūs juk irgi moteris!

– Ne, gali, – ji rūsčiai pažiūrėjo į mane. – Bent jau gali pamėginti. Neįsižeisk, panele Brangioji Orchidėja, bet jeigu tu gali suteikti malonumą baisiausiai raukšlėtam seniui dėmių nusėta oda, kodėl negali mylėti gražios, švelnios ir dėmesingos moters, tokios kaip aš? Beje, neseniai manei, kad aš vyras.

Gal ji ir teisi – kodėl aš negalėčiau mylėti moters? – pamaniau, bet nepasakiau to balsu, tik paklausiau:

– Bet… kodėl jums nepatinka vyrai?

– O tau jie patinka?

Nuo šio klausimo netekau žado. Iš tikrųjų man nepatiko beveik nė vienas vyras Persikų žieduose. Ko gero, „nepatiko“ buvo per švelnus žodis – kai kurių aš tiesiog nekenčiau.

Teng vėl prašneko garsiau.

– Nesutinki, kad moterys – prisimink savo seserį Perlę – kur kas rafinuotesnės už vyrus? Su kuo tau būdavo maloniau – su tokia moterimi kaip ji ar su tokiu vyru kaip tas baisiausiai raukšlėtas didysis ponas Fungas?

Gal mama vis dėlto spėjo teisingai: šis žmogus – šnipas! Antraip iš kur jis gali tiek daug apie mane žinoti?!

– Kaip jūs sužinojote apie Perlę ir didįjį poną Fungą? Jūs mane šnipinėjote?

– Oi, ne, tikrai nešnipinėjau! – sukikeno jinai. – Taip bjauriai aš negalėčiau pasielgti. Tiesiog tu esi labai garsi. Žmonės mėgaujasi visomis naujienomis apie tave. Tu – jų deivė.

Pasijutau pamaloninta.

– Argi deivė ne Raudonoji Nefritė?

Teng atlošė galvą ir nusijuokė; dabar atrodė labai graži – visai kaip vyras.

– Cha – gal Raudonoji Nefritė turėjo pasisekimą tarp vulgarių verslininkų, užtat tavo gerbėjai – mokslininkai, poetai ir menininkai.

– Tarp mano klientų irgi yra vulgarių verslininkų.

– Taip, mat esi išdidi ir žvelgi į juos iš aukšto, todėl jie dar labiau geidžia tavęs. Daugybė neturtingų poetų ir mokslininkų eina dėl tavęs iš proto, bet neišgali susimokėti net už dešimt minučių, kad galėtų bent jau pauostyti iš tavęs sklindančio natūralaus aromato. Man pasisekė, nes esu turtinga.

Ji palietė mano ranką.

– Brangioji Orchidėja, ar gali būti mano mylimoji?

Norėjau atitraukti ranką, bet staiga prisiminiau, kad ji vis dar moka už kiekvieną valandą.

– Panele Teng…

– Prašyčiau vadinti mane Teng Siong.

– Teng Siong, aš… nemanau, kad galėčiau. Nes aš… aš jūsų nemyliu.

– Tada aš eisiu čia tol, kol atsiliepsi į mano meilę.

– Kodėl jūs tokia įsitikinusi, kad taip bus?

– Todėl, kad esu graži, turtinga ir maloniau elgiuosi su tavimi negu visi vyrai, kuriuos kada nors pažinojai. Tokie kaip didysis ponas Fungas.

Buvau priblokšta, kad ji vėl paminėjo Fungo vardą.

– Jūs jį pažįstate?

Jos atsakymas sukėlė kambaryje sprogusios bombos įspūdį.

– Jis – mano vyras.

– Ką?!

Ji gurkštelėjo arbatos.

– Buvau ketvirtoji jo sugulovė. Nebegalėjau jo pakęsti, todėl pavogiau iš jo pinigų ir pabėgau. Tai nutiko prieš kelias savaites, tad jis, be abejo, manęs ieško.

Užsidengiau burną baimindamasi, kad nesusilaikysiu ir suriksiu.

– O, varge! – sušnabždėjau nedrįsdama įkvėpti. – Tai kodėl jūs čia?!

– Todėl, kad dėl meilės esu pasiryžusi paaukoti gyvybę.

– O kas, jeigu jis sutiks jus čia?

– Nesutiks, aš žinau jo tvarkaraštį. Pirmadieniais jis eina su pirmąja žmona į šventyklą aukoti, paskui nakvoja namie. Brangioji Orchidėja, aš labai atsargi. Pabėgimą planavau ištisus dvejus metus. Be to, net jeigu jis sutiktų mane čia, jam nė į galvą neateitų, kad aš – dabar vyras su kita pavarde – galėčiau būti jo sugulovė.

Ji patylėjo, paskui pridūrė:

– Kartais pažiūrėti pavojingiausia vieta būna saugiausia.

Šlerptelėjau arbatos ir karštas gėrimas nuplikė man gomurį.

– Tai ką dabar darote ir kur slapstotės?

– Kaip žinai, pakeičiau pavardę ir persirengiau vyru. Turiu daug pinigų, todėl galiu gyventi viešbučiuose. Dabar ketinu vykti į Pekiną ir įstoti į Pekino operos moterų trupę. Aišku, vaidinsiu vyrus. Prieš ištekėdama už Fungo buvau operos dainininkė.

Ji skvarbiai mane nužvelgė.

– Štai kodėl atėjau čia, Brangioji Orchidėja. Noriu, kad bėgtum su manimi į Pekiną.

Nuo jos žodžių mano krūtine perbėgo drebulys. Jeigu nusigaučiau į Pekiną, galėčiau rasti motiną! Šlerpiau arbatą jausdama, kaip svaigsta galva, ir stengiausi suvokti tuos netikėtus gyvenimo vingius.

– Leiskite man apsiraminti ir pagalvoti.

– Prašom.

Ji pažiūrėjo į savo auksinį kišeninį laikrodį – tik dabar supratau, kad anksčiau jis buvo didžiojo pono Fungo.

– Grįšiu kitą savaitę, bet ilgiau laukti negaliu. Senis Fungas labai įnirtingai manęs ieško.

– Bet jis niekados neminėjo jūsų?

– Be abejo. Manai, jis ims visiems pasakoti, kad jo sugulovė pavogė iš jo pinigų ir pabėgo? Jis greičiau nusišaus, negu užsitrauks gėdą!

Kurį laiką abi tylėjome. Tada paklausiau:

– Kuo jis verčiasi?

– Kažkuo neteisėtu. Atleisk, Brangioji Orchidėja, labai nenoriu leistis į tuos reikalus. Be to, jis – labai paslaptingas žmogus ir nemėgsta kalbėti apie savo verslus. Užtat, – ji įdėmiai žvilgtelėjo į mane, – jam patinka pasakoti apie tave.