Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Apstulbau tai išgirdusi.

– Tiek daug?!

Jis linktelėjo.

– Ir jūs nenumanote, kurioje gyvena jūsų motina?

– Ne, – baisiausiai nusiminusi papurčiau galvą. – Net neįsivaizdavau, kad čia tiek daug šventyklų.

Be to, motina galėjo išeiti kur kitur ar net mirti. Bet šių nuogąstavimų vienuoliui neišsakiau.

– Negana to, – jis atsargiai gurkštelėjo arbatos, – jeigu ji tapo vienuole, vadinasi, gavo darmos vardą – tokį kaip Švarinančios Dulkės, Apšviečianti Saulė ar Gailestingosios Akys. Koks jūsų motinos darmos vardas?

– Nenumanau, – prisipažinau ir išraudau, nes pasijutau kvailele ir netikusia dukra.

– Jeigu nežinote motinos darmos vardo, bijau, kad bus nepaprastai sunku ją rasti. Koks jos pasaulietinis vardas?

– Su Meifang.

Gražioji Gardžiakvapė. Staiga suvokiau, kaip tiko motinai šis vardas. Ar dabar, tapusi vienuole, ji vis dar tokia pat graži ir taip gardžiai kvepia?

– Tada galiu jums padėti paklausinėdamas apie vienuolę, kuri anksčiau turėjo Su Meifang pavardę.

– Ar galite imtis to dabar?

Pajutau, kaip man timpteli už rankovės. Teng Siong sukuždėjo man į ausį:

– Brangioji Orchidėja, ramiau! Būk gera, leisk viršininkui nuspręsti, kaip ir kada ką nors daryti.

Padovanojau Slenkančiam Debesiui šypseną, bet ne pačią žaviausią – ši buvo skirta tik mano gašliems aukšto rango klientams, ne celibato besilaikantiems vienuoliams.

– Prašyčiau dovanoti man už nemandagų elgesį, pone Slenkantis Debesie.

Vienuolis pažiūrėjo pro langą į mėnulį, paskui atsigręžė į mus.

– Kadangi metas jau vėlus, patarčiau judviem likti čia nakvoti, suvalgyti ko nors karšto ir gardaus ir pailsėti. Rytoj galėsite nueiti į Darmos gėlių vienuolyną ir pasakyti, kad rekomendavau jus viršininkui Širdies Keliui. Jam devyniasdešimt penkeri, jis seniausiai gyvena šiame kalne, tad tikriausiai galės jums padėti labiau negu kas kitas. Darmos gėlė vos už kokių penkiolikos kilometrų nuo čia. Jei norite, galite eiti pėsčiomis arba nusisamdyti palankinus.

Mudvi su Teng Siong sudėjome delnus ir žemai nusilenkėme.

– Ačiū už jūsų gerumą, pone Slenkantis Debesie, – pasakiau.

Teng Siong žavingai nusišypsojo.

– Pone, ar leisite mums paaukoti šiek tiek kvapniojo aliejaus?

Man patiko, kad Teng Siong vietoj „pinigų“ pavartojo šį eufemizmą.

Viršininkas nusišypsojo jai ir apsišvietusio žmogaus pirštu parodė į aukų dėželę. Tada pasišaukė jaunąjį vienuolį, kad šis paprašytų virėjo paruošti vakarienę dviem svečiams.

Vienuolyno viršininkui išėjus, netrukus grįžo jaunasis vienuolis ir nusivedė mus į virtuvę. Retai turėjau galimybę ragauti tokių labai paprastų, bet gardžių valgių, kaip per tą kuklią vegetarišką vakarienę. Nuo tada, kai tapau Persikų žiedų garsenybe, mane maitino visokiais sočiais mėsos patiekalais. Net kai skųsdavausi persivalgiusi, klientai toliau kraudavo mėsos gabalus man į lėkštę ir be perstojo pildavo į puodelį vyno. Net negalėdavau atsisakyti, mat nepaisyti žmogaus gerų ketinimų buvo ne tik nemandagu, bet ir kvaila. Turkio paviljone „ne“ – uždraustas žodis.

Dabar žiūrėjau į grybus, sojų pupelių varškę, bambuko ūglius ir kolokazijas ir jutau, kaip sąla širdis. Kaip gyva nebuvau patyrusi, kad valgiai šitaip noriai lįstų į burną, kad, kaip kartą sakė man motina, būtume ne tik gyvi ir sveiki, bet dar ir dorybingi.

Motina niekada mėsos labai nemėgo. Ji nuolat kartodavo:

– Mėsos verdu tik truputėlį – daržovėms pagardinti.

Kiekvieną pirmą ir penkioliktą mėnulio kalendoriaus mėnesio dieną ji gamindavo grynai vegetariškus patiekalus, kad „išvalytų mūsų kūnus ir sielas“. Prisiminiau, kaip mūsų šeima susėsdavo drauge mėgautis paprastais, bet gardžiais motinos patiekalais. Motina baiminosi, kad jeigu neleis Fang Rong manęs išsivežti, neturėsiu nė šaltos ryžių košės ir vaikščiosiu tuščiu pilvu. Bet vietoj ryžių košės man būdavo grūdami sočiausi valgiai. Nusišypsojau pamaniusi: „Kokia ironija!“

Teng Siong lazdelės pakibo ore.

– Brangioji Orchidėja, aš padariau ką nors juokinga?

– Oi, ne, jūs čia niekuo dėta.

Papasakojau apie motinos būgštavimus, bet apie savo gyvenimą neatskleidžiau daugiau, negu reikėjo.

Ji palietė man skruostą.

– Labai užjaučiu, Brangioji Orchidėja. Bet tau nebeteks liūdėti, nes aš padarysiu tave laimingą.

Ji tarsi norėjo pasakyti kažką daugiau, bet apsigalvojo.

Nė kiek neabejojau ją baisiai trokštant sužinoti daugiau apie mano praeitį, bet ji nujautė, kad kamantinėti – netinkamas metas. Stojo nejauki tyla; mes tik įnikusios kimšome ryžius. Vieninteliai garsai virtuvėje, be lazdelių barkščiojimo ir čepsėjimo, sklido iš už lango: čirpė vabzdžiai, šlamėjo lapai, retkarčiais tolumoje sulodavo šuo. Rudenio vėjo šiurenami lapai skleidė garsą sasa – atrodė, tarsi jie šaukia mane vardu: „Siang Siang! Siang Siang!“

Pakreipiau galvą ir įsiklausiau. Prisiminiau, kaip vaikystėje, kai per daug aukštai įsisupdavau sūpuoklėmis stengdamasi geriau pamatyti pasaulį ar tėvams nematant šokinėdavau tarp akmenų, ar žavėdavausi kokiu rastu daiktu, išgirsdavau juos šaukiant mane: „Siang Siang! Siang Siang!“

Jų balsai, sklindantys tūkstančiu krypčių, būdavo kupini meilės, bet įsakmūs. Užuot tuoj pat atsiliepusi, stovėdavau nekrustelėdama ir klausydavausi, mėgaudamasi tėvų nerimu. Kad ir kur būdavau: nuošalioje gatvelėje, kokiame nors kieme ar netoliese turguje, norėdavau taip užšaldyti savo tėvų meilę, kad ji išliktų per amžius. Gal lapai dabar šaukia mane seniai prarastos motinos ar seniai mirusio tėvo prašymu? Ašaros nusirito mano skruostais ir vos nepaspringau nebaigtu kramtyti bambuko ūglio gabalu.

– Kas nutiko, Brangioji Orchidėja? – paklausė Teng Siong. Jos balsas buvo švelnus, akys degė susirūpinimu visai kaip kadaise mano tėvų.

Papurčiau galvą ir nurijau kąsnį.

Teng Siong priėjo ir mane apkabino.

Šį kartą, kai ji priglaudė savo lūpas prie manųjų, atsakydama įkišau liežuvį jai į burną. Gerai nežinau, ar pajutau jai meilę, bet dėkingumą – tikrai.

Netrukus grįžo jaunasis vienuolis. Pamatęs, kad baigėme valgyti, nieko nesakydamas galvos mostu pakvietė eiti paskui jį. Išėjus į lauką, jis nusivedė mus taku į žemą pastatą šalia šventyklos. Teng atidarė duris ir pamatėme, kad kuklus mūsų bagažas jau padėtas asketiškame kambaryje. Vos tik jaunasis vienuolis išėjo ir mudvi atsisėdome, mane užliejo nerimo banga dėl motinos – ar kada nors ją rasiu? Norėdama numalšinti nerimą, išsitraukiau kiną iš brokato dėklo ir ėmiau derinti stygas. Teng Siong vis dar tylėdama patenkinta įsmeigė žvilgsnį į mane.

Baigusi derinti stygas pasiruošiau groti „Ybiškės lapus, šokančius rudens vėjyje“. Padėjusi vidurinįjį kairės rankos pirštą ant instrumento krašto pusiau užmerktomis akimis pameditavau. Paskui dešine ranka ėmiau gnaibyti stygas, o tuo pat metu mano kairės rankos pirštai švelniai, lengvai jas lietė – nelyginant gėlių vainiklapiai upokšnio paviršių. Mažą, neapstatytą kambarį bemat užpildė liūdni, bet malonūs kino murmesiai. Nuraminta tylių savo instrumento garsų per daug negalvojau, laiminga esu ar ne, – tiesiog džiaugiausi esanti gyva ir laisva. Man begrojant šokinėjantys, besisukiojantys pirštai mintyse asocijavosi su gyvenimo posūkiais, vingiais, pakilimais ir nuopuoliais. Ybiškės lapai toliau šoko rudens vėjyje, tyliame, liūdesio persmelktame ore ir galiausiai krito ant žemės…