Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Po kelių valandų traukinys atvežė mus į Nankiną. Nuėjome į prieplauką, keltu nuplaukėme į Pukou, ten sėdome į greitąjį traukinį, važiuojantį į Pekiną. Pirmos klasės vagone užliūliuota ritmingai judančio traukinio, išvargusi nuo vakaro įvykių užmigau, bet nieko nesusapnavau. Atsibudusi pamačiau, kad Teng Siong laiko mane apglėbusi.

Ji švelniai pabučiavo mane į kaktą.

– Ar gerai miegojai, Brangioji Orchidėja?

Man atrodė, kad galvą kažkas tranko kūju.

– Kur mes esame? Kur apsaugininkai?

Ji tvirčiau mane apglėbė.

– Mums negresia joks pavojus, Brangioji Orchidėja. Esame Pekine.

– Jūs įsitikinusi?

– Taip.

Įdėmiai pažvelgiau į Pekino rytmečio migloje skendintį jos veidą ir įsikniaubiau jai į krūtinę, kad nepamatytų ašarų pritvinkusių mano akių.

Ak, jeigu Teng Siong išties būtų vyras!

– Brangioji Orchidėja, – lygindama man plaukus švelniai prašneko ji, – nebemiegok. Deja, čia turime išlipti.

Padaviau nešikui savo kiną ; išėjome iš Pekino stoties ir sustabdėme taksi. Teng Siong paprašė vairuotojo nuvežti mus į „Didžiosios sėkmės“ viešbutį prie Dangaus šventyklos. Per trumpą kelionę ištiesusi kaklą dairiausi po tą nepažįstamą miestą – į vyrus išbalusiais veidais, kėblinančius į opijaus rūkyklas; į restoranus, kurių firminiai patiekalai – vėžliena, gyvatiena ir antilopės ragų sriuba; į smuikininką, čyruojantį savo dvistygiu instrumentu šalia „žmogaus be kaulų“. Automobiliui važiuojant gausiomis siauromis gatvelėmis, iš abiejų pusių nustatytomis vienaukščiais namais, saugomais aukštų sienų, kaklą tiesiau dar labiau. Už vienų tvirtų vartų sodo nepamačiau – jį užstojo aukšta siena.

Parodžiau į ją Teng Siong.

– Kodėl prie pat vartų siena?

Ji nusišypsojo.

– Nejaugi nežinai, Brangioji Orchidėja? Čia garsioji vaiduoklių siena – ji kliudo vaiduokliams užklysti į namus. Vaiduokliai nemoka vaikščioti vingiais – tik tiesiai.

Bet aš prisiminiau Perlę sakius priešingai – kai kalbėjo apie vingiuotus takus. Gal todėl, kad jang pasaulio gyventojams tenka įveikti gyvenimo vingius ir posūkius, o vėlių pasaulis – kur kas paprastesnis.

Po kelių minučių atvažiavome į viešbutį, užsiregistravome, nuėjome į savo kambarį ir bemat atsigulėme į lovą miegoti.

Atsibudome jau pavakare. Po miego pažvalėjau, bet pasijutau baisiai išalkusi. Mes paskubomis nusiprausėme, persirengėme ir nuėjome į nedidelį restoraną. Gurkte gurkiau lakštinius su jautiena, bandeles su kiauliena ir karštą Ulongo arbatą, bet Teng Siong tik knaibė maistą stebėdama mane su motinos meile ir sutuoktinio švelnumu.

Pažiūrėjau jai į akis.

– Teng Siong, jūs neišalkote?

Ji nusišypsojo.

– Aš puotauju žiūrėdama į tavo grožį.

Pavalgiusios nuėjome nusipirkti drabužių ir būtiniausių daiktų, tada iškart grįžome į viešbutį. Teng Siong pasiūlė gulti į lovą, šįsyk – patrinti veidrodžių. Mintyse atsidusau prisiminusi kinų posakius: „Pilnas skrandis skatina ištvirkauti“ ir „Valgyti ir mylėtis – žmogiška“.

Nors mylėtis nebūčiau pasirinkusi moters, jaučiau dėkingumą Teng Siong ir todėl laikiau savo pareiga suteikti jai malonumą. Be to, jeigu turiu mylėtis, tai jau geriau su kultūringa, gražia moterimi negu su kokiu čou nanžen !

Taigi vėl, šį kartą savo noru, pritaikiau savo erotikos meną, kad suteikčiau malonumą. Teng Siong greitai pasidavė mano kerėjimo ginklams – įaudrinančioms akims, deginančioms lūpoms, vilgančiam liežuviui ir glostančioms rankoms. Ji dejavo ir rangėsi, rietėsi aukštyn ir davėsi į šonus, kol jos kūnas susmuko šalia mano.

Teng Siong taip patiko su manimi mylėtis, kad galų gale mes ištisas dvi dienas praleidome viešbučio kambaryje net neapsirengdamos. Tik kai mano in skausmingai išburko, ji sutiko liautis.

Kadangi kurį laiką negalėjome mylėtis, pagaliau ėmėme svarstyti, kaip rasti tą Pekino operos moterišką trupę ir mano motiną. Teng Siong nekantravo prisidėti prie teatralų, bet aš prisispyriau pirma surasti motiną. Galop ji nusileido – vardan meilės.

Teng Siong man sakė turinti daugiau negu užtektinai pinigų mudviem pailsėti ir apžiūrėti Pekiną prieš leidžiantis į kelią, bet aš nebuvau nusiteikusi ekskursijoms ar kokioms nors pramogoms. Dabar tetroškau rasti motiną – ne vien iš meilės, bet ir iš kartėlio: taip norėjau paklausti jos, kodėl nerašė man šitiek metų. Kaip galima būti tokiai beširdei, kad užmirštum vienturtę dukrą?!

Trečią dieną Pekine Teng Siong pažadino mane dešimtą. Mes paskubomis pavalgėme, apsirengėme, susikrovėme daiktus, tada nieko nelaukdamos leidomės prie Tajo kalno į pietvakarius nuo Pekino. Kai mudvi su motina daugiau kaip prieš aštuonerius metus išsiskyrėme, ji man sakė ketinanti prisiglausti vienuolyne, esančiame tame kalne. Kadangi negavau iš jos nė vieno laiško, nenumaniau, kuriame vienuolyne ji apsistojo. Nusprendžiau pradėti nuo esančio žemiausiai, paskui kilti vis aukščiau ir klausinėti visų sutiktų abiejų lyčių vienuolių, ar nėra jos matę ar apie ją girdėję.

Kelionė buvo ilga ir varginanti. Prie Tajo kalno nusigavome vakarėjant. Rudens oras buvo maloniai vėsus. Blyškus mėnulis, apsižergęs tolimą viršukalnę, įtariai stebėjo kiekvieną mūsų žingsnį. Pirmiausia priėjome Kvapniojo debesies vyrų vienuolyną. Teng Siong pastebėjo riestus jo stogus, kyšančius iš tankios lapijos. Ji sustabdė nešikus, sumokėjo, paskui padėjo man išlipti iš palankino ir nusivedė prie vartų. Atsargiai padaužėme liūto galvos pavidalo belstuką, žinodamos, kad čia prisiglaudė žmonės, nenorintys, kad juos trukdytų žemiškais reikalais.

Durys girgždėdamos atsidarė ir išvydome apskritaveidį jaunuolį skusta galva. Matydama, kad šventykla nedidelė – vadinasi, nebūtina laikytis sudėtingo etiketo, – tiesiog paprašiau pakviesti viršininką.

Jaunasis vienuolis liepė mums laukti ir nurūko. Grįžo labai greitai.

– Pone ir panele, mūsų viršininkas kviečia jus į priėmimo menę. Prašom sekti paskui mane.

Pilku abitu apsitaisęs vienuolyno viršininkas buvo kokių septyniasdešimties, liesas ir iš pažiūros išmintingas. Jis jau laukė mūsų kiemo gale, ir nuo panašios į veidrodį jo galvos atsispindėjo mėnesiena.

Nespėjus man jos sulaikyti, Teng Siong pristatė mudu kaip vyrą ir žmoną.

Viršininkas nusišypsojo, rankoje narstydamas ilgais kutais puoštos malos karoliukus.

– Sveiki atvykę į mūsų kuklią šventyklą, pone ir ponia Tengai.

– Ar viršininkas malonėtų pasakyti savo vardą?

Nudžiugau, kad Teng pasiteiravo itin mandagiai.

– Mano darmos vardas yra Slenkantis Debesis.

Slenkantis Debesis įsivedė mus į menę. Visiems įsitaisius ant medinių kėdžių, jis paprašė jaunojo vienuolio atnešti mums arbatos ir užkandžių.

Šnekėdamiesi gurkšnojome kvapnią arbatą, kramtėme riešutus, vaisius ir vegetariškas bandeles. Teng Siong papasakojo apie mudvi – aišku, išgalvotus dalykus. Mano meilužė lesbietė virto pirkliu, aš – trijų mažų jo vaikų motina. Dėl to melo jaučiausi mažumą prasikaltusi – ne todėl, kad jaučiausi labai dorybinga ir sąžininga, bet todėl, kad „mano vyras“ atrodė toks dorybingas ir sąžiningas, kai melavo gerbiamam vienuoliui. Galiausiai po kitų melagysčių ir mandagių šnekų nusukau kalbą prie svarbiausio klausimo – mano motinos – ir paklausiau viršininko, ar jis kartais negirdėjęs, kur ji gali būti.

– Apgailestauju, bet tai gana sudėtinga, ponia Teng, – jis mąsliai žvilgtelėjo į mane. – Šiame kalne išsibarstę daugiau negu šimtas šventyklų…