Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Nors tarp mudviejų nieko neįvyko, negalėjau mesti iš galvos pono Tengo. Blogiausia, kas galėjo nutikti man kaip gėlių merginai, – kad klientas pamanys, jog myliu kitą. Taigi aš sunerimau, kai svečias, kuriam rodžiau didžiausią palankumą, – didysis ponas Fungas – pastebėjo, kad kažkas ne taip.

Kartą mudviem baigus kelti debesis ir lietų, jis paklausė:

– Siang Siang, kas tau pasidarė? Atrodo, kad tavo mintys kažkur kitur.

Negalėjau sau leisti jį įžeisti, todėl atsiprašiau ir iki ausų išsišiepiau.

– Oi, ne, didysis pone Fungai! Kaip mano mintys gali būti kur nors kitur, kai jūs čia pat, priešais mane?!

Po kelių dienų mama man pasakė, kad vakare ateis ponas Tengas. Užuot išvirusi žolelių jo nefrito kotui padidinti, nusirašiau garsaus Tangų dinastijos poeto Vang Vėjaus eiles. Uždegiau smilkalų, pameditavau, paskui išliejau visą savo aistrą „bėgančiojo“ stiliaus kaligrafija:

Raudonosios pupelės auga pietuose,

Atėjus pavasariui, kiek naujų pumpurų pražys?

Noriu, kad priskintum jų pilnas rieškučias,

Nes tos pupelės auginamos meilei.

Prisiminiau, kad kaskart išeidamas iš namų į savo operos trupės pasirodymus tėtis pasiimdavo kapšelį su tomis pupelėmis – šios buvo tik šiek tiek didesnės ir apvalesnės už ryžių grūdus. Man paklausus, kodėl jas nešiojasi, tėtis atsakė:

– Kad galėčiau į jas žiūrėti ir galvoti apie tavo motiną.

Jis paaiškino, kad tos raudonosios pupelės yra siangsi dou – abipusio ilgesio pupelės. Siangsi dar reiškia „ilgiuosi tavęs“. Esą todėl raudonosios pupelės tapo mėgstamiausia įsimylėjėlių dovana.

Ponas Tengas pasirodė punktualiai – lygiai pusę aštuonių vakaro. Vos tik mudu įsitaisėme ant sofos mano kambaryje, padaviau jam eilėraštį. Jis ilgai į jį žiūrėjo netardamas nė žodžio, paskui ėmė deklamuoti kitas eiles skaidriu, vos ne berniukišku balsu:

Prie ramiai tekančios upės žaliuoja karklai.

Girdžiu dainuojant savo mylimąją.

Rytuose šviečia saulė, bet vakaruose lyja.

Nors dangus tamsus, saulės spinduliai pro juos prasimuša.

Klausydamasi jo jaučiausi laiminga, bet podraug liūdna. Aš žinojau, kad garsaus Tangų dinastijos poeto Liu Jusi eilėmis jis man sako: gal aš manau, kad jis manęs nemyli, bet tai netiesa. Kai dangus apsiniaukia ir vyro aistros negali jausti, moters širdis nuliūsta. Tačiau saulė galiausiai prasimuša pro tamsius debesis ir atneša jai viltį.

Tačiau dabar man atrodė, kad širdį graužia šimtai skruzdėlių. Ką konkrečiai ponas Tengas norėjo pasakyti man tuo eilėraščiu? Man norėjosi, kad jis atviriau išsakytų savo jausmus, užuot ėjęs į rytus, bet rodęs į vakarus.

Gal atėjo metas man pačiai imtis iniciatyvos ir išnarplioti savo susijaukusius jausmus? Pasislinkau arčiau jo, suėmiau delną ir ėmiau bučiuoti. Ponas Tengas ėmė dūsauti iš pasitenkinimo. Padrąsinta priliečiau jo lūpas savosiomis. Akimirksniu jo liežuvis įsirangė į mano burną it gyvatė, grįžtanti į landą. Dvi mūsų gyvatės galynėjosi ir glamonėjosi, susipindavo ir pasileisdavo, puldavo ir traukdavosi. Mano rankos judėjo aukštyn žemyn plėšdamos drabužius, kol likau vien su pilvadangčiu. Pono Tengo lūpos aistringai bučiavo manąsias, o minkštos, švelnios it šilkas rankos glostė visą mano kūną.

Mes bučiavomės ištisą amžinybę; staiga man toptelėjo, kad jis dar nenusimetė nė vieno apdaro. Nejaugi jis mano, kad jo nefrito kotas gali išjudinti mano debesis, kai jam šitaip trukdoma?! Buvau bepradedanti atseginėti jam marškinius, bet, mano nuostabai, jis iškart stvėrė mano ranką.

– Panele Brangioji Orchidėja, – tarė jis nuo švelnumo apkvaitusiu balsu, – gulkitės į lovą pirma ir nusisukite. Aš atsigulsiu šalia.

Pasiūlymas man pasirodė keistas, bet ponas Tengas mokėjo man pinigus, tad pasielgiau kaip prašoma.

Po šilkiniu apklotu nusimečiau ir pilvadangtį. Džiūgaudama, apimta geismo, bet kiek sunerimusi išgirdau, kaip ponas Tengas užpučia žibintą, numeta drabužius ant grindų ir galiausiai basas geidulingai atšlepsi link manęs…

Užsimerkusi, jusdama, kad širdis purpsi lyg ką tik išsiritęs viščiukas, laukiau, kol jis užpildys visą mano esybę aistra ir meile. Jis staigiai palindo po antklode ir švelniai mane apkabino, kūnu prisispausdamas prie nuogos mano nugaros ir sėdmenų. Pajutau kylant geismą ir atsidusau, bet netrukus geismą nustelbė keistas pojūtis. Kai jis smarkiau prie manęs prisispaudė, pajutau kažką minkšta ir bliūkštantį. Staiga galvoje sprogte sprogo mintis: tas vyras – su krūtimis!

Bet jis tuoj pat atsitraukė.

– Tai kas jūs – ponas Tengas ar panelė Teng?! – suspigau.

Jis priglaudė prie lūpų pirštą.

– Ša… Panele Brangioji Orchidėja, prašau jūsų – nesistebėkite šitaip, – paskui sukuždėjo man į ausį: – Beje, koks skirtumas – aš juk jus myliu?

Tada jis bučiniu užčiaupė man lūpas.

Ko gero, Teng Siongas ar Teng Siong buvo teisus ar teisi – koks skirtumas? Galų gale man juk moka pinigus, kad daryčiau viską, kas patinka mano klientams. Suvokusi šią tiesą pajutau, kaip mane apima liūdesio persmelktas palengvėjimas, užgesinantis paskutinę mano kūno ugnelę. Tada mano rankos, prisiminusios pareigą, ėmė taikyti erotinį malonumo teikimo meną, kol mano klientas ėmė dejuoti, raitytis, paskui visas suglebo ir galiausiai liko tysoti visiškai bejėgis…

Ilgai negalėjau atitokti po Teng Siongo sukelto šoko. Mane sukrėtė ne tiek tas faktas, kad jis paaiškėjo esąs moteris, bet tai, kad sudužo mano viltis, jog Tengas taps mano tikrąja meile, mane ves ir išvaduos iš prostitucijos. Žinia, nebuvau tokia naivi, kad nebūčiau girdėjusi, jog kai kurios moterys noriau mylisi ne su vyrais, o su kitomis moterimis. Perlė man pasakojo apie Hong Nainai – ming dzi , kuri mylimojo pamesta savo dėmesį skyrė vien moterims. Ji pritraukė daugybę klienčių kaip „veidrodį trinanti mergina“. Daug šimtmečių kinai naudojo veidrodžius iš bronzos. Šis metalas greitai apsineša, todėl juos blizgindavę žmonės vaikščiodavo gatvėmis ir gatvelėmis šaukdami: „Trinu veidrodžius! Trinu veidrodžius!“ Jų įnagis buvo paprastas – storas „moteriškas“ veidrodis ir tepti skirta alyva. Kai duodavai jiems savo veidrodį, jie užpildavo alyvos ant „moteriško“ veidrodžio, paskui į jį trindavo tavąjį, kol šis imdavo blizgėti.

Perlė reikšmingai nusišypsojo.

– Taigi, kai mylisi dvi moterys, nefrito koto jos neturi, tad tegali trinti savo in viena į kitą kaip du plokščius veidrodžius. Ta Hong Nainai, – pasakojo ji toliau, – labai išpopuliarėjo, nes tapo seserimi lesbiete. Mat ji mokėjo vaidinti vyrą, nors turėjo visus moters pranašumus. Todėl ją vadino „pusės mėnesio vyru, pusės mėnesio moterimi“, – pamerkė akį Perlė. – Sklido gandai, neva ji be galo meistriškai „draiko slidžius lakštinius“.

Teng Siong akivaizdžiai buvo antra Hong Nainai, tik ji, užuot ėmusi pinigus, pati juos mokėjo.

Dabar, kai jos paslaptis buvo atskleista, Teng dažniau pas mane lankydavosi. Kaskart mudvi keldavome viena kitai debesis – mat kelti lietaus ji negebėjo. Nors neturėjo nefrito koto, kaip ta legendinė Hong Nainai ji labai meistriškai trindavo mano veidrodį. Tai sukeldavo tik menkutį malonumą, bet man vis tiek labiau patiko, kad jinai trina mano veidrodį negu kad tie čou nanžen kiša savo šlykščius kotus į mano brangiuosius vartus. Tačiau ji traukė mane kaip žmogus – gražus, elegantiškas, ne toks kaip visi. Kai baigdavome mylėtis ir aš norėdavau apsirengti, ji švelniai paimdavo iš manęs drabužius, padėdavo kojūgalyje ir pati nuogutėlė apglėbdavo mane ir nepaleisdavo, kol mudvi kartu užmigdavome.