Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Ji nutilo – atrodė, šįsyk susimąstė rimčiau. Staiga taip suriko, kad net išsigandau:

– O, varge – tikriausiai jis šnipas!

– Mama, ką čia tauškiate?! Ką šnipas veiks turkio paviljone?

– Nežinau – gal čia jį atsiuntė iš Neregėtos laimės šventyklos ar Miegančių gėlių paviljono pasidomėti mūsų verslu.

Mamos spėjimas man pasirodė absurdiškas, bet neprasižiojau – tegul sau galvoja tokias nesąmones.

– Šiaip ar taip, – galop tarė ji, – jisai man sakė būtinai ateisiąs dar. Man nerūpi, kad jis nevilgo tavo debesų, – svarbiausia, kad sumokėtų dar trisdešimt sidabrinių monetų. Cha, cha, cha! Taip dar geriau – sutaupysi jėgų ir galėsi aptarnauti daugiau klientų.

Po savaitės, kaip buvo žadėjęs, ponas Tengas vėl atėjo. Šįsyk vilkėjo juodu kostiumu, juodais marškiniais ir ryšėjo rožiniu kaklaraiščiu, todėl man asocijavosi su lotosu. Kartą mokydamas, kaip tapyti lotosą, mano tapybos mokytojas ponas Vu aiškino:

– Ši graži gėlė auga iš nešvarumų. Mes sakome: „Išaugęs iš purvo, bet nesusitepęs.“ Taip ir kai kurie žmonės gyvena blogio apsuptyje, bet išlieka dori.

Be abejo, supratau, kad ponas Vu man tai sakė norėdamas priminti: nors gyvenu viešnamyje, galiu išlikti padori moteris.

Gal ponas Tengas savo apdaru norėjo pasakyti tą pat?

Šįsyk iškart nusivedžiau jį į savo kambarį. Mes išgėrėme arbatos, užkandome ir kalbėjomės. Kaip ir aną kartą mūsų pašnekesys daugiausia sukosi apie menus. Rodės, jį be galo domina tokios smulkmenos, kaip, pavyzdžiui, per kiek laiko nutapau peizažą, paukštį, gėlę ar gražuolės portretą. Koks kaligrafijos stilius man patinkantis – antspaudų rašto, „bėgantysis“ ar vadinamasis žolių21.

Paskui jis paprašė manęs sudainuoti kokią nors Pekino operos ariją.

– Pone Tengai, o kokią norite išgirsti?

– Panele Brangioji Orchidėja, labai norėčiau išgirsti bet ką iš jūsų lūpų, tad būkite gera, išsirinkite pati.

– Gerai, – nepamiršau koketiškai į jį žvilgtelėti, – tada aš padainuosiu ištrauką iš Dzita .

Dzita – „Aukos siūlymas bokštui“ – viena iš sudėtingiausių arijų. Todėl pirma pameditavau, paskui leidau akims klajoti – nuo Guan In ant altoriaus paskirtį atliekančio stalo prie lekiojančios papūgos, paskui – pro langą į kalnus tolumoje. Galiausiai mano žvilgsnis sustojo ties pono Tengo sielos langais.

Jo veide nušvito šypsena.

Stengiausi kiek įmanydama geriau sudainuoti šį kūrinį, kurį kažkas kadaise apibūdino tokiais žodžiais: „riksmai, šaižūs kaip žąsų, skrendančių dangaus link, šnabždesiai, tylūs kaip cikadų, žiemą įsikibusių į pušis“.

Deja, dainuojant žodžius „Susitikti vėl tegalime sapne…“, staiga mintyse iškilo Perlės veidas. Nors ir kaip stengiausi susitvardyti, skruostais lyg iš trykštančių versmių pasipylė ašaros.

Baisiai susigėdau: juk kurtizanė turi niekados neparodyti klientui tikrų savo jausmų! Akimirką jaučiausi tokia išsigandusi ir pažeminta, kad nenumaniau, ką daryti. To nepasakysi apie poną Tengą. Jis atsistojo nuo sofos, išsitraukė iš kišenėlės rožinę nosinaitę ir nušluostė man akis. Paskui labai švelniai mane apglėbė – lyg būčiau koks brangus porceliano indas.

Man buvo labai gera. Įsimylėjau – pamaniau.

Dabar, kai pasijutau saugi šiltose jo rankose, ašaros pratrūko kaip vanduo pro sugriuvusią užtvanką. Mudu žiūrėjome vienas kitam į akis visą amžinybę, kol išdžiūvo mano ašaros. Tada tyliai tariau, jusdama, kaip rausta skruostai:

– Pone Tengai, ar… norite, kad dabar jus aptarnaučiau?

Negalėjau patikėti – jis suraukė antakius!

Bet tik akimirką, nes kitą jau kuo gražiausiai šypsojosi.

– Panele Brangioji Orchidėja, gal pirma ko nors užvalgykime? Aš tiesiog mirštu badu.

Nors jis dvejojo tik sekundės dalį, man vos neplyšo širdis. Jis mieliau ragaus valgį iš lėkštės negu mano auksinius vartus?! Negalėjau tuo patikėti. Jis išpiso mane nepisdamas ! Kita vertus, pamaniau, gal jis tik nori sukaupti savo či , kad jam geriau pavyktų. Nuo tos minties kiek pražvalėjusi, išdėliojau tetulės A Ping pagamintus patiekalus ant stalo ir pripyliau du puodelius vyno. Jaukioje mano kambario aplinkoje mudu valgėme, gėrėme ir šnekučiavomės.

Man baisiausiai knietėjo sužinoti, kas jis – mokslininkas, valdininkas, verslininkas ar tik plevėsa. Bet kaskart, kai tik mėgindavau išsiaiškinti, jis gudriai išvengdavo mano klausimų ir nusukdavo pokalbį atgal prie meno ir literatūros.

– Panele Brangioji Orchidėja, – jis pažvelgė tiesiai man į akis, – jums pasisekė: gimėte su tokiu puikiu balsu. Žinau, turėjote labai daug jį lavinti, kol pasiekėte tokį meistriškumą. Bet ar neprieštarautumėte, jeigu jį pakomentuosiu, kad jis būtų dar geresnis?

– Žinoma, ne, pone Tengai.

Tikrai neprieštaravau, bet podraug stebėjausi, nes jis buvo pirmas klientas, išdrįsęs mane kritikuoti.

– Kai įkvepiate orą, tegul jis pasiekia net dantian – gaktos sritį. Tada pradėkite jį leisti pamažu, bet vis stipriau. Atminkite pamokymą itui veidzin – traukis tam, kad pultum, – jis įdėmiai pažvelgė į mane; jo veidas buvo maloniai išraudęs. – Ar sutinkate su manimi, panele Brangioji Orchidėja?

Jo žodžiai padarė man tokį didelį įspūdį, kad prasižiojau norėdama atsakyti, bet neįstengiau ištarti nė žodžio. Galiausiai išstenėjau:

– Ak, pone Tengai, jūs galėtumėte būti mano mokytojas. Iš kur tiek daug žinote apie Pekino operą?

– Jūs per daug mane giriate, panele Brangioji Orchidėja, – jis gurkštelėjo vyno, paskui padėjo puodelį nė kiek jo nebarkštelėjęs. – Aš tik Pekino operos gerbėjas.

Velnias! Jo lūpos taip nenorėjo prasiverti, kaip mamos seifas atsidaryti.

Jo santūrumas mane apvylė, bet tas subtilus išsisukinėjimas darė jį net geidžiamesnį.

Toliau šnekučiavomės. Aš vis pyliau jam vyno, dėjau į lėkštę valgių ir laidžiau į jį iš proto varančius žvilgsnius. Galiausiai visos tos intelektualinės diskusijos man nusibodo.

Kai jis atrodė girtas ir pavargęs, pasinaudojusi proga paklausiau:

– Pone Tengai, ar dabar norėtumėte gultis į lovą?

– Panele Brangioji Orchidėja, – apsiblaususiomis nuo svaigalų akimis tarė jis, – deja, dabar noriu eiti namo. Ne per geriausiai jaučiuosi.

Apstulbau: mano siūlymas buvo atmestas antrą kartą! Kas tam vyrui negerai?! Kartą Perlė man sakė, girdi, kiekvienam vyrui iš akių pasipils kraujas, vos tik užuodus seksą už dyką, net jeigu moteris – sena arkliadantė ragana raupuotu veidu. Šis vyras suplojo už mane krūvą pinigų, aš esu laikoma jei ne gražiausia, tai bent jau viena iš gražiausių Šanchajaus kurtizanių, tačiau jam nerūpi ištirti mano cinoberio plyšį savo nefrito kotu! Nejaugi kažkas negerai jam… o gal man?

Slėpdama sąmyšį sudėjau lūpas, kad panėšėtų į mėnulio pjautuvą.

– Tokiu atveju, pone Tengai, verčiau pasilikite.

– Man viskas bus gerai – tik iškvieskite man rikšą.

– Jeigu to pageidaujate – ką gi.

Jis tik linktelėjo galva, nors aistringai į mane žvilgtelėjo.

Man lydint jį prie durų, Slyvos Žiedas staiga sukrankė:

– Gera, ką? Nori dar?

Nežinodama, juoktis ar verkti, nudelbiau akis į savo pėdas. Kadaise Perlė sakė, kad jos didelės. Gal todėl ponas Tengas manęs negeidžia?

Jam išėjus susmukau ant kėdės ir ėmiau dūsauti. Jeigu aš jam negeidžiama, ko jis tada atėjo antrą kartą? Gal jis drovus, o gal, kaip spėjo mama, jo pistoletas be šovinių. Vyliausi, kad taip nėra, – jis toks gražus vyras! Gal man reikia sutaisyti žolelių pagal Perlės išmokytą receptą. Tada kitą kartą atėjus ne tik padidinčiau jam nefrito kotą, bet ir padaryčiau, kad jis pakiltų sulig Tian Šanio kalnais!