Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Hongjan baomeng – visas grožis baigiasi tragiškai.

Bėgdama nuo mano gyvenimą persmelkusio liūdesio ir vienatvės nuolat įsivaizdavau, kad vietoj šitų čou nanžen vieną dieną susipažinsiu su nepaprastai apsišvietusiu, gražiu, dėmesingu ir kilniu vyru, ir šis ištirpdys ledą mano širdyje.

Nors troškau mylėti ir būti mylima, susipažindavau tik su tokias vyrais kaip Džang Džongas. Niekas nežinojo, iš kur jis ir kuo verčiasi. Tiesiog staiga jis ėmė lankytis brangiuose Šanchajaus restoranuose ir arbatinėse, teatruose ir turkio paviljonuose. Atrodė, kad jis turi neišsemiamas atsargas pinigų, – juos kaišiodavo gėlių merginoms į iškirptes ir mėtydavo į veidą „mamoms“.

Vos tik atvykęs į Šanchajų Džang Džongas pakvietė visas ming dzi iš tarptautinės gyvenvietės19 į brangią arbatinę. Kvietime buvo rašoma, esą palaikyti jam draugiją kunciui spektaklyje. Tačiau nė viena mūsų nežinojome, kas jis toks, todėl, atėjus tam vakarui, pasirodė tik antrarūšės prostitutės. Išliedamas kartėlį ir patirtą pažeminimą Džangas siaubingai permokėjo toms prastoms kekšėms: kiekviena gavo arbatpinigių dvi sidabrines monetas.

Kitą dieną jo pavardė ir pasakojimas apie neregėto dydžio arbatpinigius mirgėjo visose Šanchajaus bulvarinių laikraščių skiltyse, skirtose asmeniniam garsenybių gyvenimui.

Džangas išgarsėjo akimirksniu.

Taigi, kai jis antrą kartą išsiuntė kvietimus, visos kurtizanės – su prabangiausiais apdarais, be galo kruopščiai pasidažiusios ir su varančiomis iš proto šypsenomis veiduose, subėgo į „Saldžiojo lauro“ arbatinę.

Visos, išskyrus mane. Dabar, kai buvau ming dzi , manęs pigiai negalėjai nupirkti, be to, elgdamasi kaip pigi kekšė nieko nebūčiau laimėjusi. Taigi „Saldžiojo lauro“ arbatinėje išsičiustijusių seserų pasirodymas nublanko, mat visiems labiau į akis krito tai, kad viena nepasirodė.

Visas miestas ėmė kalbėti apie mane vien todėl, kad nenuėjau į tą arbatinę. O Džang Džongas dėl manęs ėmė eiti iš proto.

Galiausiai vieną dieną jis tiesiog įžengė į Persikų žiedus ir pareikalavo su manimi pasimatyti.

Nėra ko nė sakyti, mama baisiausiai susijaudino jam pasirodžius.

– Siang Siang! Kur tu, Siang Siang?!

Subildėjo laiptai ir netrukus liumpsintis jos kūnas įsiveržė į mano kambarį.

Ji tėškė pasturgalį ant kėdės aukšta atkalte.

– Ar žinai, kas čia atėjo? Legendinis Džang Džongas!

Lėtai šukuodamasi plaukus net neatitraukiau akių nuo savo atspindžio veidrodyje.

– Na ir kas?

– Na ir kas?! – mama mėgino pamėgdžioti abejingą mano balsą. – Ką turi galvoje? Jis sakė norintis tave tuoj pat matyti!

Ji pašoko nuo kėdės, pripuolė prie manęs, išplėšė šepetį ir ėmė įnirtingai braukyti man plaukus.

– Prašau, labai prašau… Siang Siang… – burkuojančiu balsu kalbino mama. – Mes negalim sau leisti versti poną Džangą laukti.

– Jūs gal negalit, o aš galiu, – mečiau į mamą niekinamą žvilgsnį. – Jis – menkysta.

Jos ranka sugniaužė man kuokštą plaukų.

– Ša, Siang Siang, galvok, ką sakai!

– Jeigu jis – ne menkysta, tai kas tada?

Fang Rong atvipo žiauna, bet ji negalėjo išleisti nė garso. Galop ėmė maldauti:

– Prašau, Siang Siang, dėl Guan In meilės, – priimk jį, tu neturi ko prarasti!

– Neturiu ko prarasti? O mano reputacija?

– Tu jau esi gerbiamiausia Šanchajaus kurtizanė.

Akimirką pamąsčiau.

– Labiau gerbiama negu Raudonoji Nefritė?

– Bet juk jinai nebe gėlių mergina, – mama tiriamai pažiūrėjo į mane veidrodyje. – Dabar ji – kino žvaigždė.

Nekreipdama į ją dėmesio, ėmiau deklamuoti Du Mu20 eilėraštį: „Klajojau su puodeliu vyno rankoje į pietus nuo upės, žiūrėjau, kaip siūbuoja liekni palmių liemenys. Dešimties metų svajos apie Jangdžou prabudo, neliko nieko, vien ištvirkėlė garbė.“

– Siang Siang, prašau tavęs – ponas Džangas laukia!

– Žinau.

– Tada būk gera ir paskubėk, dėl Guan In meilės!

Nesusilaikiau ir sukikenau.

– Nori pasakyti, Guan In pritaria prostitucijai?

– Siang Siang, juk žinai, ką noriu pasakyti. Na būūūk gera!

– Kaip atrodo tas legendinis ponas Džangas?

– Jis vyras.

– Galėjot nesakyti – žinau, kad vyras.

Fang Rong išspaudė dirbtinę šypseną.

– Jis turtingas ir… simpatiškas.

– Gerai, tada su juo pasimatysiu, – priekaištingai žvilgtelėjau į ją veidrodyje. – Bet tik dėl jūsų.

Paaiškėjo, kad Džang Džongas – vulgariausias žmogus, kokį kada nors buvau sutikusi. Šiuo atžvilgiu jis pranoko net didįjį poną Fungą. Sakyčiau, iš visų dvokiančių vyrų jis smirdėjo labiausiai. Jo veidui ir rankoms net neužteko padorumo panėšėti į žmogaus. Tačiau neapibūdinsiu jo net žodžiu „gyvulys“, nes jokio gyvulio nevalia lyginti su tokiu žmogumi.

Kai susėdome vienas priešais kitą prie mano staliuko marmuro viršumi, jam jau tįso seilės. Jo akys be perstojo gręžė man veidą ir kūną, o liežuvis tabalavo nelyginant šuns. Prakaitas kaip rašalas nudažė tamsiai mėlyno švarko pažastis.

– Čia karšta. Ar ne, pone Džangai? – Tingiai judinau į šalis savo auksinę vėduoklę, ištapytą orchidėjomis.

Jis išsitraukė nosinę ir ėmė įnirtingai šluostytis veidą.

– Tikrai taip.

Gelsvoje mano kambario šviesoje sužibo auksiniai žiedai su briliantu ir nefritu ant plaukuotų jo pirštų.

Sušukau savo tarnaitei Mažajai Dulksnai atnešti rankšluosčių ir arbatos.

Dengdama stalą Mažoji Dulksna sušuko:

– Pone Džangai, kokie gražūs jūsų žiedai!

Džangas pakėlė ranką.

– Tau jie patinka? Tada išsirink kurį nori – dovanoju.

Mažosios Dulksnos veidas išbalo.

– Oi, ne, pone Džangai, – drebančiu balsu tarė ji. – Negaliu priimti tokios brangios dovanos.

Mintyse nusikeikiau. Kvaiša – tu negali atitokti nuo šoko tik todėl, kad tau pasiūlė žiedą?!

Pasisukau į tarnaitę ir kuo abejingiausiu balsu tariau:

– Mažoji Dulksna, tau neatrodo, kad labai nemandagu atsisakyti mūsų kilniojo svečio siūlymo? – Tada rūsčiai į ją dėbtelėjau. – Išsirink kurį nors, kaip tau liepia, ir tiek.

Dabar šokiruoti atrodė abu – ir Džangas, ir Mažoji Dulksna.

Padrąsinamai nusišypsojau.

– Nagi, rinkis, Mažoji Dulksna, antraip ponas Džangas ne juokais įsižeis.

Kaip ir galėjai tikėtis, Mažoji Dulksna parodė į pigiausią – auksinį žiedą be jokios akutės, mat išsirinkti žiedo su briliantu ar nefritu nedrįso – bijojo vėliau turėti nemalonumų.

Neatplėšdamas akių nuo manęs Džangas nusimovė žiedą nuo piršto ir padavė tarnaitei.

Visas Šanchajus bemat ėmė kalbėti apie šį nutikimą – su pagražinimais. „Gėlių mėnulio žinios“ tvirtino, neva žiedas buvęs su briliantu, „Gėlių rojaus dienraštis“ – kad su nefritu. „Pokalbiuose apie malonumus“ buvo tvirtinama, kad du žiedus – su brilianto ir nefrito akute – dovanų gavo ne Mažoji Dulksna, o aš.

Nors dovanojau pono Džango žiedą savo tarnaitei, jis ir toliau lankydavosi Persikų žieduose ir prašydavo susitikti su manimi. Kaskart atnešdavo dovanų – man, mamai, kartais net Mažajai Dulksnai. Aišku, nebuvau labai naivi ir nemaniau, kad jis ateina į paviljoną kaip į šventyklą, kad galėtų aukoti man, tarsi būčiau Guan In. Puikiai žinojau, ko jis siekia – savo lietumi suvilgyti mano debesis. Bet dabar buvau ming dzi , todėl mano debesys galėjo pasislinkti danguje ir išvengti pasidygėjimą man keliančių klientų lietaus.