Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

– Ji labai karšta, popo , būkit atsargi.

– Ačiū, Leo, – nusišypsau.

Leo atsisėdus, Nefritė pabučiuoja jį į skruostą, padeda galvą jam ant peties, delną ant šlaunies ir triumfuodama prisimerkusi žiūri į mane.

Papurtau galvą: liepiau jai tik gražiai elgtis su sužadėtiniu, o ne šitaip atvirai rodyti savo meilę prosenelei matant!

– Senelyte, kas jūsų tikroji meilė? – klausia jinai ir vėl pabučiuoja Leo.

Dabar jau sužadėtinis smalsiai žiūri į mane, ir jo akys panašios į dvi mėlynai dažytas svajas.

– Taip, popo , malonėkite papasakoti mums savo meilės istoriją.

Tas jaunos poros troškimas sužinoti apie senės meilę taip mane sujaudina, kad mano akys paplūsta ašaromis. Negreitai įstengiu kalbėti toliau.

– Bet aš maniau, kad judu norite išgirsti apie didįjį poną Fungą?

– Ir apie jį, žinoma! – sušunka Nefritė.

– Aš išalkau. Pirma turiu pavalgyti, antraip man neužteks jėgų papasakoti ir apie didžiojo pono Fungo prisirišimą, ir apie savo tikrąją meilę.

Nefritė suraukia savo gražiuosius antakius.

– Senelyte, prašyčiau šitaip mūsų neerzinti. Pasakok dabar!

Tačiau aš nusprendžiu vėl išmėginti savo erzinimo įgūdžius – metams bėgant juos primiršau.

– Ne, kol nepavalgysiu, nieko nepasakosiu. Man reikia či . Ką – nenorit, kad sulaukčiau šimto aštuonerių?

Kai įeiname į kinų restoraną Polko gatvės kampe, keli lankytojai pasisuka ir spokso į mus. Žinia, nesu tokia naivi ar tuščia, kad manyčiau juos spoksant į mane – nors prieš aštuoniasdešimt metų taip ir būtų buvę, – o ne į mano gražiąją produkraitę ir aukštą jos sužadėtinį.

Restorano pavadinimas vaizdingas: „Veidrodinis žaliasis paviljonas“. Vos nesusijuokiu: kadaise jis būtų puikiai tikęs viešnamiui! Nefritė sakė parinkusi restoraną specialiai man dėl išreklamuoto ypatingo patiekalo iš kiniškų juodųjų grybų. Moterims neva labai sveika jį valgyti – gražina odą ir skatina hormonų išsiskyrimą. Bet ką ji išmano apie tikrą kinų virtuvę? Juo labiau apie jos patiekalų poveikį hormonams. Be to, man jau devyniasdešimt aštuoneri, kam man reikia tų hormonų – kad suviliočiau šimtametį, stovintį karste jau net ne viena koja?!

Man kyla baisi pagunda papasakoti, kaip ragavau patį garsiausią kinų virtuvės patiekalą – manhan čiuansi – mandžiūrų-chanų imperatorių bankete. Jo sudedamosioms dalims surinkti reikia trijų mėnesių, pagaminti – trijų savaičių, suvalgyti – trijų dienų. Bet aš užgniaužiu norą pasigirti ir panieką šiam netikram, pretenzingam, suamerikietintam kinų maisto restoranui.

Mus pasitinka juodu kostiumu vilkintis metrdotelis, iki ausų išsišiepia Nefritei ir palydi mus prie staliuko šalia lango. Grakščiu judesiu, atidengiančiu baltus marškinių rankogalius, jis uždega žvakę ant balta staltiese dengto stalo ir pasisukęs kreipiasi į mane:

– Gerbiama senole, ko pageidautumėte gerti?

Nefritė pykteli.

– Nevadinkite jos senole, ji mano prosenelė ir garsiausia Kinijos ming dzi !

Svečių galvos pasisuka, akys įsminga į mane.

Jeigu tai būtų vykę prieš aštuoniasdešimt metų, būčiau ištiesusi pečius, atkišusi krūtinę, liežuviu perbraukusi lūpas ir į žioplius būčiau paleidusi tokius žvilgsnius, kad jie būtų kraustęsi iš proto. Bet dabar noriu tik vieno: kad per kovos menų pamokas išties būčiau išmokusi skraidyti, tad dabar galėčiau iššokti pro langą ant stogo ir dingti tamsoje.

Parėjusi namo vis dar jaučiuosi alkana. Mat man dingo apetitas tą akimirką, kai tame pretenzingame restorane visi sužinojo apie mano reputaciją. Kokia ironija! Juk amerikiečiai guldo galvą dėl reputacijos! Tik pažiūrėkit, kaip jie garbina įžymybes!

Žinodama, kad aš susinervinusi, Nefritė kuo maloniausiai nusišypso ir sako labai švelniai, tarsi kreipdamasi į savo senutėlę, suskilinėjusią porcelianinę lėlę:

– Senelyte, gal nori, kad pirma ko nors tau sutaisyčiau – kolos, sausainių?

– Tikrai manai, kad atkimšdama butelį kolos ir sudėdama sausainius į lėkštę kažką sutaisai?

Ji neatsako į mano klausimą – niekaip negali nustoti šypsojusis.

– Gerai, gerai, senelyte, aš atsiprašau. Tai kodėl nepasakoji mums apie didįjį poną Fungą ir savo meilę?

– Taip, popo , būkit gera, papasakokit! – Leo bemat prisideda prie savo gražios, be galo išpaikintos princesės.

– Na, gerai, tuomet klausykite labai įdėmiai, – sakau, ir mano devyniasdešimt aštuonerių metų širdis ištirpsta, kai savo žvilgsniu sugaunu Leo žvilgsnį.

21

Ledo tirpdymas

Nėra ko nė sakyti, Fang Rong ir Vu Čiangas beprotiškai džiaugėsi Perlės jiems paliktais pinigais ir brangenybėmis.

Mamai juokiantis, auksas ir deimantai spindėjo jos lėliukėse.

– Koks gražus poelgis! Karštai mylinti duktė galvojo apie savo tėvus net ruošdamasi mirti. Dabar aš jai atleidžiu, kad nusižudė. Cha, cha, cha!

Rankomis lytiškai priekabiaudamas prie auksinės sagės (neabejojau, kad mintyse glostinėjo ją ant Raudonosios Nefritės krūties), tėtė pridūrė:

– Be to, ji pasirinko tinkamą metą mirti – pačiame žydėjime. Antraip dar keleri metai, ir ji būtų per sena kaip ming dzi .

– Taigi, – pertarė jį mama, – argi mes galėjome sau leisti laikyti ją čia, jeigu ji negalėjo uždirbti šlamančiųjų? Argi mes kalti, kad niekas nenori mokėti už merginą su plyšiukais vietoj akių, kaminu vietoj nosies, tabaluojančiomis langinėmis vietoj ausų ir dar dvokiančią kaip kiaulė?!

Nedorėlių duetas pratrūko juoku. Rankose mama su tėčiu gniaužė Perlės sunkiai uždirbtas brangenybes. Neabejojau: jei kas būtų jas perskėlęs, iš jų tikrai būtų pasipylęs jos kraujas ir ašaros. Man knietėjo išplėšti jos ilgą auksinę grandinėlę iš nedorų Fang Rong ir Vu Čiango pirštų ir abu ja pasmaugti.

Mama su tėčiu akivaizdžiai neįtarė, kad karštai mylinti duktė dalį savo brangenybių ir pinigų paliko man. Buvau dėkinga Perlei už išradingumą. Dabar savo kambaryje laikiau jos kiną ir beveik kasdien juo skambindavau. Kadangi tai netrukdė man kviestis turtingus klientus į Persikų žiedus, Fang Rong ir Vu Čiangas nė karto dėl to man nepapriekaištavo. Visi man palikti papuošalai ir pinigai saugiai gulėjo kino viduje.

Atrodė, kad aplinkiniai labai greitai atitoko nuo Perlės mirties sukelto šoko. Žinoma, jie ir toliau liežuvavo apie ją: kodėl ji nusižudė; kaip ji pralaimėjo konkurenciją su Raudonąja Nefrite; kaip ji pelnė reputaciją meistriškai grodama pipa ir rodydama stebuklus lovoje; buvo pasakojami gandai apie jos ezoterinius receptus makštims susiaurinti ir nefrito kotams padidinti. Bet aš retai girdėdavau apgailestaujant, kad jos gyvenimą nutraukė nedora žmogaus širdis.

Dabar žmonių dėmesys nukrypo į Raudonąją Nefritę. Jos nuotraukos kartu su jos grožį ir erotinius gebėjimus giriančiais eilėraščiais dažnai pasirodydavo bulvariniuose laikraščiuose ir apie garsenybių gyvenimą rašančiuose žurnaluose. Pasak vieno juose išspausdinto gando, viena iš kino bendrovių rimtai svarstė ištraukti ją iš Persikų žiedų ir paversti žvaigžde.

Kartą nugirdau vieną klientą sakant kitam:

– Su tomis šypsančiomis akimis ir liulančiomis papajomis ji idealiai tinka vaidinti šliundrą!

Pašnekovas nusikvatojo.

– Galiu lažintis, ji greitai išgarsės – ar bent viena žvaigždė turi patirties, kad galėtų suvaidinti kekšę taip tikroviškai kaip ji?!

Kas vakarą iš Persikų žiedų paviljono kaip vanduo iš fontanų liejosi muzika, juokas ir šviesa. Ilgi, žvilgantys automobiliai privažiavę išsirikiuodavo priešais tamsiai raudonus paviljono vartus. Atrodė, kad sulig kiekviena diena juos saugantys akmeniniai liūtai vis plačiau šiepiasi, džiaugdamiesi piligrimų aukomis, plūstančiomis į jų šeimininkų seifą.