Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Žinoma, ten buvo ne Perlė.

Tuksinčia širdimi priėjau prie lango ir jį atidariau. Pažiūrėjusi pro jį lauke nepamačiau nieko – vien aukštą sieną; virš jos it milžiniška ašara švietė mėnulis.

Kai galop grįžau į paviljoną, buvo jau pradžia penktos. Kai kurių seserų kambariuose buvo tamsu, iš kitų pro durų apačią į koridorių sklido šviesa. Šis in jang šviesos kontrastas priminė man posakį injang jongge – in ir jang pasauliai perskirti amžiams, kaip dabar mudvi su Perle.

18 Septyni Šanchajaus lobiai: Feilai Buda, Cuanlai varpas, lotoso šventraštis, stebuklingas tūkstantmetis medis, nefrito kirvis, nefrito valgomosios lazdelės ir auksinis gaidys; pirmųjų keturių būta tikrovėje, trys paskutiniai egzistavo tik legendose.

TREČIA DALIS

20

Kinų muilo opera

– Senelyte, kas atsitiko paskiau? Ar tikrai palikai Persikų žiedus? Ir ką padarei su visais tais pinigais ir brangenybėmis?

Šito nekantraudama klausia mano produkraitė Nefrito Brangenybė. Jos akys išsipučia ir žvilga it dvi auksinės monetos. Sukikenu iš jos naivumo. Paskui pasijuntu sujaudinta – jos grožio, jos entuziazmo ir per kraštus trykštančios jaunatvės. Nutaisau paslaptingą šypseną ir nuleidžiu balsą.

– Mokėjau činggong – kovų meno skraidymo elementą, – tad vieną naktį tiesiog iššokau pro langą ant stogo ir dingau tamsoje. Na, o brangakmenius išmečiau į pakelės griovį, nes man reikėjo tik laisvės.

– Tai bent! – Nefritė papučia lūpas ir nutaisiusi rūgščią miną pasisuka į savo sužadėtinį Leo Stenlį.

Leo išpučia akis ir jos pasidaro panašios į du gražius mėlynus stiklo rutuliukus.

– Tikrai, popo ?!

Dabar šis vaikinas amerikietis atrodo toks mielas, kad aš nusišypsau. Jeigu laikas galėtų grįžti aštuoniasdešimt metų į praeitį, pulčiau į stiprias jo rankas ir pabučiuočiau į tas patrauklias lūpas! Bet primenu sau, kad man devyniasdešimt aštuoneri. Deja. O gal laimė – nelygu, kaip pažiūrėsi. Ir esu nebe stulbinamai graži, daugybę talentų turinti, begalės vyrų geidžiama ming dzi , bet stulbinamai negraži – nenoriu apibūdinti savęs žodžiu „šlykšti“, – baisiai raukšlėta, viena koja karste stovinti senė. Pagalvojusi apie šį kontrastą pratrūkstu juoku, kol paspringstu.

Tačiau senatvė turi savų pranašumų. Kad ir dabar, kai tuodu gražūs jauni padarai šokinėja aplink mane: vėduoja veidą, daužo per nugarą, glosto plaukus, masažuoja šlaunį (deja, Nefrito Brangenybė, ne Leo), paskui atneša man ženšenio arbatos (šįsyk tokį jaudinantį gestą parodo Leo).

Jiedviem baigus šį vaikų ištikimybės ritualą, Nefritė klausia:

– Senelyte, kas čia taip juokinga?

– Aš pamelavau.

Ji susiraukia.

– Žinau. Tai kas tada iš tikrųjų nutiko tau ir papuošalams?

Ji nutyla ir įdėmiai pažvelgia man į akis.

– Nesijaudink, – atsakau atsargiai gurkštelėdama ženšenio arbatos. – Išgyvenau iki šiandien, o papuošalai – bent jau jų dalis – irgi išliko. Dabar jie seife, o kai mirsiu, atiteks tau, mano mažoji princese.

Nefritė atrodo ir patenkinta, ir susigėdusi.

– Ačiū, senelyte. Bet tu vis dar nepapasakojai mums, kas nutiko, kai išėjai iš Persikų žiedų paviljono?

– Papasakosiu. Duodu žodį nemirti, kol judu neišgirsite visos mano istorijos. Jeigu prireiks dešimties metų šiems prisiminimams užrašyti, tada darysiu visa, ką galiu, kad išgyvenčiau iki šimto aštuonerių.

Nefritė sukikena, Leo taip plačiai nusišypso, kad įdegusiame veide matyti visi jo dantys.

– Nors turėjau krūvą pinigų ir papuošalų, – pasakoju toliau, – tuoj pat iš Persikų žiedų neišėjau. Pirmiausia maniau, kad išėjusi niekada čia nebegrįšiu. O kadangi Perlė buvo palaidota Persikų žieduose, maniau būsiant nelabai dora išeiti, kai jos palaikai vis dar šilti. Jeigu ji gedėjo Rubinės septynerius metus, pamaniau turinti gedėti Perlės bent jau pusę tiek – pusketvirtų metų. Be Perlės, – kiek patylėjau, paskui dėsčiau toliau, – buvo ir kita priežastis, dėl kurios nepalikau Persikų žiedų iškart.

– Kokia? – klausia Nefritė smalsumu degančiomis akimis.

Leo įsmeigia į mane akis ilgomis blakstienomis.

– Taip, kokia, popo ?

Mąsliai išgeriu didelį gurkšnį ženšenio arbatos.

– Dėl didžiojo pono Fungo.

– Turi galvoje tą visą susiraukšlėjusį, merdintį senį? – sušunka Nefritė.

– Nefrite, parodyk bent krislelį pagarbos senyviems žmonėms – jei ne dėl to, kas jie yra, tai bent jau dėl to, ką jiems teko išgyventi. Be to, jis jau miręs, o kinams kalbėti apie žmones, esančius in pasaulyje, – nemandagu. Blogiau tai, kad šitaip prisišauksi nelaimę.

Mano produkraitė sukikena.

– Tai dėl ko, senelyte, – kad nemandagu ar kad gali prisišaukti nelaimę?

Nefritė klysta, jeigu mano galinti mane pergudrauti. Ji pamiršta, kad man devyniasdešimt aštuoneri ir aš suvalgiau daugiau druskos negu jinai ryžių ir kad aš tiltais nuėjau didesnį atstumą, negu ji keliais kraipydama tą gelsvai baltą užpakalį.

Nefritę, aišku, pabariau ne todėl, kad man rūpėjo užstoti didįjį poną Fungą – susiraukšlėjusį, merdintį senį – kaip tik taip už akių jį ir apibūdindavau. Veikiau pasielgiau šitaip gindama savo orumą, nes dabar esu visai tokia kaip kadaise šis mano didžiausias priešas – raukšlėta, sena, merdinti. Štai kodėl žmonės sako: „Gyvenimas apsuko visą ratą.“ Tik kodėl gyvenimas niekada negrįžta į tą tašką, kai visi buvome jauni ir gražūs?

Dabar Nefritė pasibaisėjusi šaižiai sušunka:

– Senelyte, tik nesakyk man, kad įsimylėjai Fungą!

Kokia laki vaizduotė!

– Oi, ne! – garsiai nusijuokiu. – Žinoma, neįsimylėjau, mano brangioji Nefrite.

Įsmeigiu į ją žvilgsnį.

– Nesijaudink, tavo prosenelė niekada neprarado skonio. Bet… savotiškai prie jo prisirišau.

– Juokauji, senelyte? Prisirišai prie seno… oi…

Ji užsidengia burną delnu ir ima kikenti.

– Nors žinojau, kad Fungas – nedoras žmogus, – pasakoju toliau, – jis su manim išties gražiai elgėsi. Popino mane kaip tikrą dukterį.

– Tikrai? Kodėl? – klausia Nefritė.

Bet aš nesiruošiu visko jiems tuoj pat iškloti. Niekados, net po aštuoniasdešimties metų, nepamiršau Perlės išmokytos delsimo taktikos.

– Niekada nesiūlyk kūno tiems čou nanžen iškart, – sakydavo ji man. – Traukis ir artinkis, palink prie jų ir vėl atšok, nusileisk tik į patį galą. Klientas žino, kad vis tiek nusileisi, nes tau reikia jo pinigų. Tačiau jeigu neapsimetinėsi, jis nepatirs jokio džiaugsmo.

Taigi išgeriu paskutinį lašą ženšenio arbatos ir paduodu Nefritei puodelį.

– Prašyčiau dar arbatos.

Negaliu patikėti savo akimis: ji paduoda puodelį sužadėtiniui!

– Leo, atnešk senelytei dar ženšenio arbatos.

Leo išėjus į virtuvę, priekaištauju jai:

– Nefrite, manau, tau nederėtų šitaip varinėti Leo.

– Bet jam patinka tau patarnauti, senelyte.

– Galbūt. Bet tai nereiškia, kad jam patinka, kai jam įsakinėji. Jis – geras vyras, tad niekada nepaleisk jo iš savo gniaužtų. Gražiai su juo elkis, – reikšmingai žvilgteliu į ją. – Nefrite, tikrąją meilę sutinki tik kartą gyvenime.

Mano produkraitės veidas nušvinta, akys sužiba.

– O tau, senelyte? Kas tavo tikroji meilė?

Tą akimirką grįžta Leo su karšta arbata. Atsargiai, pagarbiai – dviem rankomis, mėgdžiodamas kinų paprotį – paduoda puodelį man.