Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Man baigus maldą, veidas buvo šlapias nuo ašarų, o širdį graužė neapsakomas kartėlis.

Pradėjau tvarkytis. Kai norėjau padėti Guan In į jos vietą po altoriumi, mano nuostabai, iš statulos dugno iškrito ryšulėlis. Paėmiau jį, atrišau raudoną kaspiną ir išvyniojau popieriaus ritinėlį.

Apstulbau pamačiusi prieš akis Perlės įmantrų kaligrafišką raštą ryžių popieriuje.

Man teko sukaupti visas valios pastangas, kad ašaromis neišterliočiau rašalo.

Siang Siang,

neabejoju, tu labai nusiminsi sužinojusi, kad aš keliauju pas Rubinę ir palieku tave raudonosiose dulkėse. Tikriausiai nusiminsi ir todėl, kad net neatsisveikinau su tavimi. Bet aš esu įsitikinusi, kad vieną dieną rasi šį laišką, nes žinau, jog esi gera, ištikima sesuo ir ateisi čia aukoti Guan In ir man. O jeigu ne, vadinasi, niekada nepamatysi ne tik šio laiško, bet ir daiktų, kuriuos tau palikau.

Atleisk, kad palieku tave, bet aš privalau iškeliauti – be tavęs.

Dabar nelabai svarbu, koks buvo mano gyvenimas – geras ar blogas, džiugus ar liūdnas; svarbiausia, kad nugyvenau jį garbingai. Nors neapsakomai pasidygėjau nedora žmogaus prigimtimi, aš bent jau turėjau galimybę kiaurai ją permatyti iki pat jos gelmių. Štai kodėl nesigailiu palikdama šį pasaulį – juk mano širdis dabar laisva ir mano akių niekas netemdo.

Man išėjus neliksi viena. Turi kitą „giminaitę“ – tetulę A Ping. Nepyk, kai sužinosi tiesą, kurią nuo tavęs slėpiau.

A Ping – mano motina.

Ji nenusižudė, kaip tau sakiau, tik mėgino tai padaryti. Ji bandė iššokti pro mūsų buto langą, bet aš smarkiai įsikibau jai į vieną koją, Rubinė į kitą. Man tada buvo aštuoneri, sesei trylika. Mes karštai maldavome jos nepalikti mūsų našlaičių. Galop prigrasinome: jeigu iššoks ji, mes nepasileisime ir nukrisime kartu su ja.

Motinai nepavyko nusižudyti, bet jai pavyko išgerti nuodų, nuo kurių prarado balsą. Ji bijojo, kad dėl sutrikusios psichikos gali atskleisti, kas yra mudviejų tėvas, ir sukelti grėsmę mūsų gyvybei. Liūdna, bet praradus balsą, matyt, jai dar labiau aptemo protas.

Ji nuliūs sužinojusi apie mano mirtį, bet labai greitai apie ją ir pamirš. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių jaučiuosi turinti teisę trauktis iš gyvenimo. Jeigu ji protautų kaip normalus žmogus, man niekada neužtektų drąsos įskaudinti jai širdį.

Prašau nesmerkti manęs už tai, kad tave palieku. Aš turiu išeiti, Siang Siang. Kaip sakiau, ne tik negaliu gyventi po šitokio pažeminimo – aš esu baisiausiai pasidygėjusi paderme, vadinama žmonių gimine. Prisimeni tapytoją Dziang Mou? Nuo tada, kai buvo paskelbti varžytuvių rezultatai, jis nė karto manęs neaplankė, neatsiuntė nė vieno paguodos žodžio. Aišku, aš žinau, kodėl jis neparodė akių – iš baimės. Jis nenori, kad kas sužinotų apie mudviejų santykius, nes bijo turėti dėl jų nemalonumų. Bailys! Esu įsitikinusi, viršininkas Če paliks jį ramybėje, nes jis nėra toks svarbus, kad būtų vertas kulkos!

O jeigu vis dėlto kada nors jį susitiksi, pasakyk jam, kad vis dar jį myliu, nes jis vienintelis vyras, kuriam savo noru paaukojau ištisus supisto gyvenimo metus.

Prašau gerai rūpintis tetule A Ping dėl manęs ir Rubinės – kitos sesers, kurios niekada nesi mačiusi. Kaskart linksmindamasi – per šventes, Naujuosius metus, savo gimtadienį – neužmiršk palikti vietų ir mudviem. Be to, gerai rūpinkis Slyvos Žiedu ir paglostyk nuo manęs gražiąsias jos plunksnas.

Esi labai drąsi ir stipri mergina, tad neabejoju, kad puikiai versiesi ir be manęs. Per daug nesijaudink, nes mudvi su Rubine in pasaulyje sukaupsime nuopelnų tau, tad gyventi jang pasaulyje tau bus gera. Esu įsitikinusi, kada nors sutiksi žmogų, kurį pamilsi, išeisi iš Persikų žiedų ir gyvensi laisvai, laimingai. Noriu, kad prižadėtum man dar vieną dalyką: nemėginsi keršyti. Gal tu manimi nepatikėsi, bet tiesa yra ta, kad Raudonajai Nefritei neapykantos nejaučiu. Dabar, pagaliau radusi sielos ramybę, nenoriu nė lašo kartėlio savo širdyje, kai palieku šį purviną pasaulį ir iškeliauju į rojų. Aplink mus jau ir taip nestinga blogos či , tad būk gera, nesukelk jos daugiau. Galų gale ji atsisuktų prieš tave, ir tavęs lauktų labai bloga lemtis.

Dabar įkišk ranką kuo giliau po altoriumi ir rasi ten kiną . Pažiūrėk į jo vidų. Ten padėjau kai ką tau. Taip pat palikau šį tą mamai ir tėčiui, kad jie neįtartų mane palikus dovanų tau.

Paskutinis dalykas: labai gerai rūpinkis kinu ir savimi.

Tavo sesers Perlės paskutiniai rašyti žodžiai.

P. S. Dar kai kas. Ką tik sužinojau esanti nėščia, bet manau, kad tėvas yra tas, kuris nenori manęs lankyti.

Atsišliejau sienos ir verkiau, kol išseko mano ašarų šuliniai. Jaučiausi suglebusi iš nuovargio, bet vis tiek nušliaužiau po altoriumi ir įsistebeilijau. Tolumoje pamačiau vos pastebimai žvilgant brokatą. Drebančiomis rankomis ištraukiau kiną . Paskui be galo rūpestingai ir pagarbiai padėjau jį ant altoriaus, perverčiau ir įkišau pirštus į rezonansinę dėželę.

Ištraukiau siuvinėtą kapšelį. Vėl įkišau pirštus ir ištraukiau antrą. Paskui trečią.

Pradariau pirmą ir radau popieriaus ritinėlį:

Siang Siang,

tikiuosi, dabar turi užtektinai pinigų palikti Persikų žiedus ir ieškoti savo laimės.

Tavo sesuo

Perlė

Išbėriau maišelių turinį ir negalėdama patikėti spoksojau į tai, kas gulėjo man prieš akis: banknotus, auksines monetas, papuošalus – tarp jų buvo ir daili Perlės nefrito apyrankė, kuria nepaprastai žavėjausi, ir didelis žiedas su deimantu, kurio niekada nebuvau mačiusi. Tikriausiai šis buvo didžiausia jos brangenybė, kurią ji išmintingai laikė paslėpusi nuo visų paviljone. Užsimoviau jį ant piršto ir žiūrėjau, kaip žėri blausioje žibinto šviesoje.

Mane apėmė neapsakomas liūdesys. Perle, su šitiek turto mudvi galėjome kartu palikti Persikų žiedus ir susirasti laimę! Kam tu nusižudei dėl tų kvailų varžytuvių ir tos šliundros?!

Susmukau ant grindų ir apsiverkiau. Ašaros byrėjo skruostais kaip perlai iš sutrūkusio vėrinio. Kai pagaliau atgavau savitvardą, sudėjau papuošalus ir pinigus atgal į kiną , pasidėjau jį ant kelių ir kiek įmanydama tyliau ėmiau skambinti „Prisimenant seną draugę“.

Mintyse šmėsčiojo prisiminimai apie mudvi su Perle kartu, kai mano pirštai liūdnai lakstė virš glotnaus instrumento. Grojau tol, kol kinas tiek sušlapo nuo mano ašarų, kad pirštai nebeįstengė gnaibyti stygų. Kai padėjau instrumentą, šventykloje stojo tokia nepakeliama tyla, kad gindamasi nuo jos turėjau užsidengti ausis…

Norėdama nusiraminti, sugrojau ir sudainavau „Fenikso plaukų segtuką“. Prieš keletą šimtų metų poetė Tang Van ja perteikė savo liūdesį, kai buvo priversta išsiskirti su vyru – kaip aš su Perle.

Vainiklapiams krintant, lietus taria vakarui „sudie“.

Prašau: manęs nekalbink, nes man teks užgniaužti ašaras ir apsimesti laimingai…

Įpusėjus dainą, nutiko keistas dalykas. Prie manęs prisidėjo gražus balsas – tylus, bet skaidrus kaip krištolas. Sustojau ir įsiklausiau, tačiau nieko neišgirdau. Kai grojau toliau, balsas vėl suskambo.

Balsas buvo toks tyras ir skvarbus, kad aš ilgai negalėjau atitokti nuo jo grožio.

– Perle?

Jokio atsako, tik pajutau, kaip prakaitas didžiuliais lašais išpila kaktą.