Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Perlė buvo palaidota vėjuotą rytą praėjus dviem dienoms po savižudybės. Mama įsakė laikyti šį nemalonų įvykį paslaptyje.

– Nenoriu, kad ateitų buvę jos klientai, nes paviljonui bus nenaudinga, jei turtingus klientus irgi ištiks nesėkmė.

Taigi tik tetulė A Ping, Pavasario Mėnesiena ir aš atėjome atsisveikinti su Perle.

Menkutis jos kūnas buvo paguldytas į tokį pat menkutį karstą, paskui du apsaugininkai nunešė jį į vaiduoklių sodą. Mes trys tylėdamos ėjome iš paskos. Pavasario Mėnesiena slapčia braukė ašaras. Tetulė A Ping kaip visada atrodė, tarsi mintimis būtų kažkur kitur, o aš buvau tokia priblokšta to, kas nutiko, kad net nesusigaudžiau savo jausmuose.

Dienos metu neatrodė, kad sode lankytųsi vaiduokliai, – jis veikiau panėšėjo į liūdną, visų apleistą moterį, apraudančią savo nelemtą dalią už ilgų, gilių vartų. Nors buvo ankstyvas pavasaris, plumpinant per purvą joks žalumos lopinėlis nepraskaidrino niūrios aplinkos. Vėjo draikomi juodi mūsų drabužiai tik labiau ją pabrėžė.

Mūsų laukė dar slogesni vaizdai. Jau pasirengę nuleisti karstą į duobę, žiojinčią prieš mus it plačiai pražiota vaiduoklio burna, apsaugininkai spoksojo tarsi ragindami: „Greičiau baikime šį reikalą!“

Tada tetulė A Ping ženklu paliepė mums stoti, iškėlė savo maišą ir iškratė, kas jame buvo, įžiebė degtuką ir ėmė deginti popierines aukas, vaizduojančias pinigus, aukso ir sidabro luitus, drabužius ir – didžiai mano nuostabai – net popierinę kūdikio pavidalo lėlę. Moteris be perstojo vapėjo nesuprantamas maldas, kol netekę kantrybės apsaugininkai įmetė karstą į tą juodą duobę. Tada du raumeningi vyrai ėmė kastuvais versti žemes ant tos „puspenktos lentos“, kol pamažu užklojo. Tik tada ašaros, lyg vanduo, prasiveržęs iš sugriuvusios užtvankos, pasruvo man iš akių.

Užmetę paskutinį kastuvą žemių, apsaugininkai išsitraukė po purviną skudurą, nusišluostė veidus ir rankas, tada neištarę nė žodžio ir neparodę jokių jausmų nužirgliojo į šalį.

Mes trys sustingusios stovėjome prie niekaip nepaženklinto kauburėlio, po kuriuo gulėjo mūsų mylima Perlė; įsivaizdavau, kad jos kūnas vis dar šiltas. Dabar likau viena kaip pirštas šiame pasaulyje. Perlė nepaliko man net atsisveikinimo raštelio. Kaip ji galėjo šitaip mane palikti?!

Ašarų netramdžiau tik dieną. Vakare liepiau sau šypsotis taip, kad skruostuose pasirodytų duobutės, o akys šoktų kaip plaštakės, nors širdis sruvo krauju.

Staiga išgarsėjusi Raudonoji Nefritė net pagyvino verslą Persikų žiedų paviljone ir atnešė jam dar didesnę šlovę. Kiekvieną dieną ir naktį virš įėjimo į paviljoną kabodavo didžiulės lentos su išraižytu jos vardu, nukabinėtos šviežiomis gėlėmis ir spalvingais žibintais. Kasdien ji gaudavo pluoštus kvietimų, tad galėdavai matyti ją visur: ištaiginguose restoranuose, madingose arbatinėse, naktiniuose klubuose, prašmatniuose sambūriuose, operoje.

Vis dėlto Raudonosios Nefritės populiarumas mano verslui nepakenkė. Ant mano stalo irgi gulėdavo storiausi pluoštai kvietimų, iš rankų į rankas ėjo mane giriančios eilės. Ištikimi mano nuolatiniai klientai tikino, esą aš turinti tai, ko baisiai stinga Raudonajai Nefritei – ji nepanaši į menininkę. Aš esanti rafinuota muzikantė ir jautri poetė, o Raudonoji Nefritė atrodo tik kaip prostitutė, apsimetanti menininke.

Mano tapybos mokytojas ponas Vu kartą man sakė, kad ji net negalinti tiesiai nulaikyti teptuko – todėl jos tiesės visada išeina kreivos.

– Mes, tapytojai, – kalbėjo jis, – sakome: „Potėpis bus tiesus, tik jeigu tavo širdis sąžininga.“

Keista, bet Raudonoji Nefritė niekada nerodydavo man priešiškumo. Kai susidurdavome paviljone ar sugaudavome viena kitos žvilgsnį restorane ar operoje, ji net linktelėdavo man ar meiliai nusišypsodavo. Nors man tada suminkštėdavo širdis, mintyse garsiai išgirsdavau Perlės žodžius: „Saugokis tos klastingos lapės. Ji šypsodamasi suvarys tau peilį.“

Kaip skaudžiai klydai, sese Perle! Jai net nereikėjo įdurti tau peiliu – tu vis tiek mirei!

Kaskart pamačiusi Raudonąją Nefritę duodavau sau žodį būti žiauri ir klastinga kaip ji, kad galėčiau pabėgti iš Persikų žiedų, surasti motiną ir sužinoti, kas yra tas kariauninkas, nužudęs mano tėvą.

Septintą vakarą po Perlės mirties, aptarnavusi paskutinį klientą, išsmukau iš Persikų žiedų ir patraukiau tiesiai į vaiduoklių sodą. Turėjau padaryti du dalykus: atiduoti auką Perlei ir pasimelsti Guan In.

Mėnuo pasislėpė už debesų, tad dangus buvo tamsus ir tuščias, tarsi jis irgi gedėtų Perlės. Šventyklos slenkstį peržengiau sunkia širdimi ir nešina ne mažiau sunkiu krepšiu su Perlės mėgstamais valgiais, taip pat smilkalais, rankšluosčiu, lėkštėmis, puodeliais ir lazdelėmis valgyti. Nuo žibinto mano rankose ant plikų grindų žaidė gelsvos šviesos apskritimas; jis man priminė gyvsidabrio šviesą, išryškinančią atlikėjus scenoje. Tik šįvakar scena buvo tuščia, nes atlikėja jau paliko ją.

– Perle, – sukuždėjau. Ašaros nugėlė man akis.

Pakreipiau žibintą į viršų mėgindama pamatyti siją, ant kurios pasikorė Perlė. Ar ji pasirinko tą pačią kaip Rubinė prieš septynerius metus? Žiūrėdama į daugybę sijų svarsčiau, kiek seserų noriai ar nenoriai baigė savo gyvenimą madaruodamos palubėje. Netrukus ta mintis ėmė taip bauginti, kad man teko nusukti akis.

Nuskubėjau prie altoriaus, išdėliojau atsineštus valgius ir arbatą, paskui pasilenkiau prie Guan In statulos. Deivė kaip visada atrodė gailiaširdė, bet ištikimos garbintojos Perlės likimas, rodės, jos nė kiek nejaudina.

– Kodėl nesukliudei Perlei nusižudyti? – garsiai paklausiau rūpestingai šluostydama deivę rankšluosčiu.

Ji spoksojo į mane negyvomis akimis. Atsidusau, išsitraukiau Perlės ir Rubinės nuotraukas ir pastačiau jas ant altoriaus prie Guan In. Kadangi neketinau ilgai čia likti, ritualą supaprastinau. Paaukojau Gailestingumo deivei smilkalų, arbatos ir maisto, paskui prisiekiau jai tapti moterimi su tūkstančiu klastingų širdžių, kad galėčiau prisivilioti į savo glėbį tūkstantį turtingų ir įtakingų vyrų. Pirmiausia pasinaudosiu jų galia tam, kad atkeršyčiau Raudonajai Nefritei, paskui išviliosiu iš jų tiek pinigų, kad užtektų palikti Persikų žiedus ir surasti motiną. Ir dar maldavau Guan In padėti man rasti tą kariauninką, o suradus įkvėpti man drąsos paleisti kulką į nedorą jo galvą.

Jaučiausi mažumą prasikaltusi, kad mano maldose tiek pykčio, kartėlio ir savanaudiškų troškimų. Ar Gailestingumo deivė išpildys tuos mano piktanoriškus pageidavimus? Taigi paprašiau deivės atleisti už kerštingus ketinimus. Paskui sukalbėjau trumpą maldą Rubinei. Kadangi niekada nebuvau su ja susitikusi ir mažai apie ją žinojau, tegalėjau sakyti tokius dalykus: „Kaip tau sekasi? Tikiuosi, dabar laimingai gyveni su Perle in pasaulyje.“

Galiausiai atėjo Perlės eilė. Kuo pagarbiausiai paaukojau jai jos mėgstamiausios žaliosios „Geležinės bodisatvos“ arbatos ir jos mėgstamų valgių: skrudintų arbūzų sėklų, cukruotų imbierų, garintų krabų mėsos kukulių, sriubos su pikantiškais lakštiniais.

Žodžiai žiro man iš burnos it pupelės iš skardinės.

– Brangioji sese Perle, jau septintas vakaras nuo tada, kai leidaisi į nemirtingojo kelionę. Neabejoju, kad dabar tu laimingai gyveni Vakarų rojuje, kur netrūksta kvapnių gėlių, saldžiabalsių paukščių, laimę nešančių gyvūnų, jaunatviškų nemirtingųjų ir guli visi septyni lobiai18. Kaip laikosi sesuo Rubinė? Neabejoju dar ir tuo, kad judvi laimingai vėl susiėjote. Prašau nesijaudinti dėl manęs – gyvenimas jang pasaulyje ir Persikų žiedų paviljone yra visai neblogas. Sese Perle, aš niekada neužmiršiu tavęs ir drauge nuostabiai praleisto laiko, nei be galo vertingų dalykų, kurių mane išmokei, ypač skambinti kinu . Tačiau turiu tau pasakyti štai ką. Liūdna, bet kitą dieną po to, kai leidaisi į nemirtingojo kelionę, ir aš padėjau mamai su tėčiu tvarkyti tavo kambarį, kino niekur neradome. Tu daug kartų man sakei, kad turiu labai rūpintis šiuo šventu instrumentu. Bijau, kad dabar, kai nenumanau, kur jis galėtų būti, tave apvyliau. Sese Perle, net jeigu aš nerasiu jo ir ateityje, amžinai saugosiu kiną ir tai, ko manęs išmokei, slapčiausioje savo širdies kertelėje. Tu davei man lopinėlį tyros žemės, į kurią niekas negali įkelti kojos. Dabar, kai tavęs nebėra, nežinau, kaip ilgai aš įstengsiu ištverti Persikų žieduose. Privalau bėgti, nors visiškai nenumanau, kaip gyventi už jo sienų. Aš ir toliau čia ateisiu pasiūlyti tau mėgstamų valgių ir arbatos. Sese Perle, jei tik nori, kad padaryčiau ką nors tau, prašau pasakyti man per sapnus. Arba jeigu tau ko nors reikia – drabužių, knygų, automobilio, namo, sidabro, aukso, – tik pasakyk man. Aš nupirksiu juos popierinius ir sudeginsiu, kad patektų pas tave. Tikiuosi, kad pagaliau radai ramybę ir džiaugsmą tame gražiame rojuje, kuriame dabar gyveni.