Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Ak, Perle, tavo akys – tik du plyšiai, o tavo nosis kaip kaminas.

Tavo lūpos – kraujo sklidinas dubuo, ausys – tabaluojančios langinės.

Tavo rankos šiurkščios ir negrabios, tau iš burnos dvokia.

Net kai nusimeti visus drabužius, mūsų nefrito kotai atsisako atiduoti tau pagarbą.

Tavo šlykštumas taip pribloškia, kad mes neįstengiam net susivemti.

Tariesi esanti jūros dugne pasislėpęs perlas, kurio visi turi trokšti,

Bet mes manom, kad tesi purvinas perlas, sutrintas purvinų kiaulių kojų.

Baigusi skaityti surikau:

– Sese Perle, tai melas, gryniausias melas!

– Bet jeigu jis išspausdintas laikraštyje, visi manys, kad tai tiesa.

– Na ir kas? Visi tavo klientai žino, kad tai netiesa!

– Tai kodėl aš pralaimėjau?

Taip, kodėl Perlė pralaimėjo? Suglumusi paklausiau, bet įstengiau tik pašnibždomis:

– Tai ką mes dabar darysime?

– Nieko! Siang Siang, čia ir visa esmė – nieko negalima padaryti! Aš pasmerkta!

– Sese Perle, bet juk tu sakei, kad turkio paviljone problemos sprendimą visada galima rasti. Tu davei man žodį! – dabar jau klykiau.

Mano nuostabai, Perlė apsiramino.

– Taip, – atsiduso jinai. – Bet tai nutiko ne Persikų žiedų paviljone, o anapus jo, tad nieko neįmanoma padaryti.

Ji kiek patylėjo.

– Štai kodėl mama ir tėtis net neužeina pas mane.

Tik tada man toptelėjo, kad be manęs ir tetulės A Ping čia nieko daugiau nėra.

– O kodėl?

– Kodėl? – nusišaipė Perlė. – Todėl, kad jie dabar drauge su Raudonąja Nefrite švenčia jos kambaryje! Niekas čia nerodys užuojautos nevykėlei.

– Bet tu nesi nevykėlė, sese Perle. Tu vis dar esi gerbiamiausia Šanchajaus kurtizanė! – vėl ėmiau šaukti.

Ašaros paliko Perlės skruostuose į kalėjimo grotas panašius dryžius.

– Taip, buvau tokia iki vakar. Nuo šiandien tesu apjuodinta prostitutė… Klientų nebeturėsiu… Aš žlugsiu.

– Ne, sese Perle, tu klysti. Tu vis dar turi daugybę klientų.

– Tuos šunų kruštus šūdžius? – nusišaipė Perlė. – Manai, bent vienu jų galima pasitikėti? Jie mes mane, vos tik pamatys mano vardą piktžolių sąraše! Gali mulkinti save, Siang Siang, bet nemėgink apgauti manęs – aš per sena, kad tam leisčiausi!

– O kodėl jie turėtų tave mesti? Bala nematė tų laikraščių – faktas tas, kad tu tebesi gražiausia ir talentingiausia sesuo čia.

– Gal tokia buvau. Bet jeigu būtum turtingas ir įtakingas vyras, ar eitum pas dvokiančią moterį su plyšiukais vietoj akių, kaminu vietoj nosies, kraujo dubeniu vietoj lūpų ir tabaluojančiomis langinėmis vietoj ausų?! Jiems tik rūpi jų reputacija!

– Bet argi seni tavo klientai irgi negali išspausdinti ko nors gražaus apie tave „Gėlių mėnulio žiniose“?

– Be jokios abejonės, ponas Džu buvo papirktas. Manai, jis dabar spausdins mane liaupsinančius eilėraščius? Manai, jis nori, kad vieną rytą pabudusi žmona rastų jo lavoną kraujo klane kokiame tamsiame skersgatvyje?

Stojo ilga tyla. Galop paklausiau:

– Sese Perle, kaip manai, kas šitaip su tavim pasielgė?

Perlė nusispjovė.

– Ta prakeikta kalė!

– Turi galvoje Raudonąją Nefritę?

– O kas dar? Aišku, čia ne jos vienos darbas, bet dar ir kai kurių įtakingų jos klientų. Niekas nedrįs įžeisti tų, kurie slypi už visos šios istorijos.

Įdomu, kokių magiškų suktybių griebiasi ta ragana su didelėmis papajomis, kad manipuliuotų visais tais vyrais.

Aš net krūptelėjau, kai ji plojo delnu sau per šlaunį.

– Aš ją užmušiu!

Tą akimirką grįžo tetulė A Ping su dideliu mediniu kibiru karšto vandens. Pastačiusi jį ant grindų išsitraukė rankšluostį ir ėmė mazgoti Perlei išpurtusį veidą.

Po trijų dienų sužinojau, kas atsitiko. Dabar Raudonosios Nefritės mėgstamiausias svečias ir geriausias klientas buvo policijos viršininkas Če – tas pats, kuris vos nenušovė Pavasario Mėnesienos. Če ir nupirko visus balsus už Raudonąją Nefritę.

Visa tai man papasakojo Pavasario Mėnesiena, kai susitikau ją koridoriuje.

– Bet aš maniau, kad policijos viršininkui Perlė patinka!

– Anksčiau patiko, bet Raudonoji Nefritė įtikino jį, kad Perlė jį pažemino per tą prašmatnų pobūvį… tą, kai jis į mane šovė.

– Betgi tai nutiko prieš penkerius metus!

Pavasario Mėnesiena susiraukė.

– Nejau nesi girdėjusi posakio: „Jei esi garbingas ponas, tai ir po dešimties metų ne vėlu atkeršyti“?

– Bet Perlė nepažemino viršininko Če. Be to, jis buvo girtas.

– Tai tu taip manai. Mano laimė, kad likau gyva. Tačiau Raudonoji Nefritė įtikino viršininką Če, kad visi matė, kaip jis leido moteriai įsakinėti jam, ką daryti. Negana to, ta moteris buvo kekšė. Be to, Raudonoji Nefritė jam papasakojo, girdi, žmonės ir toliau kreipiasi į jį „viršininke Če“, bet už akių vadina jį viršininku Bailiu, – Pavasario Mėnesiena nuleido balsą. – Toks žmogus kaip Če nė kiek nedvejodamas sunaikins kiekvieną, kuris nerodo jam pagarbos.

– Bet Perlė rodė jam pagarbą, – paprieštaravau. – Kaip dabar prisimenu ją sakius jam, jog mums reikia, kad jis gerai rūpintųsi mūsų visuomene gindamas ją nuo visų negandų. Ji dar sakė niekados jam neatsakysianti, nes gerbia dorybingumą.

– Taip, bet kaip tik tuo ir pasinaudojo Raudonoji Nefritė apkaltindama Perlę. Ji sakė Če, neva per Perlę jis atrodęs kaip kvailys, nes jinai su juo burkavo ir sakė jam, ką daryti. Dar blogiau: Perlė visiems matant palietė jo veidą.

Staiga prisiminiau kinų posakį: „Jei pasiryžai ką nors pasmerkti, kaltinimą visada gali prasimanyti.“

– Bet nejaugi viršininkas nesuvokia, kad ne kas kitas, o Raudonoji Nefritė juo manipuliuoja?

– Jis dabar nieko nemato pro tas didžiules viršukalnes. Jis įsivaizduoja, kad visos jo bėdos išnyks tame giliame slėnyje tarp jos kalnų.

Atsidusau, nes staiga supratau, kokie teisingi žodžiai: „Pasaulį valdo vyrai, bet vyrus valdo moterys.“ Deja, šiuo atveju valdovė buvo ne Perlė, o kita moteris!

Pavasario Mėnesiena pasilenkė prie manęs ir nuleido balsą.

– Viršininkas Če dabar mėgstamiausias Raudonosios Nefritės svečias, – mergina nutilo ir apsidairė aplink. – Girdėjau, kad Raudonoji Nefritė dar moka kerų, kuriais apžavi vyrus. Ji gauna vyro nuotrauką, užrašo ant jos jo gimtadienį ir įbeda septynias adatas. Tą nuotrauką prismeigia prie sienos virš savo lovos ir kasdien šaukia jo vardą. Jeigu naktį jis užmiega jos lovoje, ji sudegina popierinį pinigą ir aprūko dūmais jo kojines ir batus. Štai kodėl viršininkas Če visiškai pametė dėl jos galvą.

Be abejo, žinojau apie tokius uždraustus veiksmus, bet mudvi su Perle niekuomet jų nesiimdavome, mat Perlė man sakė, kad jų griebiasi tik senos, šlykščios kekšės, negalinčios kitaip patraukti klientų.

– Girdėjau dar kai ką, – susijaudinusi pasakojo toliau Pavasario Mėnesiena. – Perlės didžiausio palankumo svečias – ponas Čanas – kitąmet ją mes, nes jai sueis dvidešimt ketveri. Jis sako, esą dėl jos jausis senas, o ką jau kalbėti apie tai, kad žodžiai dvidešimt ketveri – er-si – neša nelaimę, nes rimuojasi su „lengva mirti“.

Taip susikrimtau dėl Perlės, kad negalėjau ištarti nė žodžio. Galop paklausiau:

– Pavasario Mėnesiena, kaip apie visa tai sužinojai?

– Man pasakojo Mažoji Raudonė. Ji girdėjo mamą kalbantis su tėčiu, kai jiems patarnavo.

Savaitę po varžytuvių rezultatų paskelbimo laikraščiuose Perlė, nors ir priblokšta, vis dar stengėsi gyventi įprastai. Tačiau liūdna jos pranašystė išsipildė: jos verslas smuko taip baisiai, tarsi ji staiga būtų tapusi raupsuotąja. Dabar Perlė dažniausiai užsirakindavo savo kambaryje, bet kartais pasikviesdavo mane padainuoti, kol skambindavo kinu . Dabar jos mėgstamiausia melodija tapo „Rauda už Ilgųjų vartų“. Nors žodžiai man visuomet atrodė gražūs, dabar jie skambėjo taip liūdnai, kad bijojau įkvėpti jiems gyvybę. Mat baiminausi, kad jie įstums Perlę į dar didesnę depresiją. Bet ji neatlyždavo, ir aš negalėjau jai atsakyti.