Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

– Pone Džu, ar bus eilėraščių ir apie tas, kurios pateks į piktžolių sąrašus?

– Žinoma. Kad nebūtų šališkumo.

Kai kurios merginos sukikeno, kitos atsiduso.

Perlė atsigręžė ir pamerkė man akį.

– Norėčiau perskaityti keletą tokių eilėraščių – būtų labai smagu. Ką manai?

Nieko neatsakiau, nes prisiminiau Perlės sapnuotą geltoną peteliškę, sklandančią virš laikraščio.

17 Mala – budistų rožinys.

17

Išeitys

Balsavimas turėjo vykti kelias ateinančias savaites – bus skaičiuojami laikraščio skaitytojų atsiųsti balsai. Kasdien „Gėlių mėnulio žinios“ spausdindavo naujausias suvestines. Kaip ir buvo tikėtasi, Perlė bemat išsiveržė į priekį. Aš ėjau antroje vietoje, Raudonoji Nefritė, visai nedaug atsilikusi nuo manęs, – trečioje. Seserys iš kitų turkio paviljonų paskleidė gandus, neva Fang Rong ir Vu Čiangas papirko poną Džu klastoti rezultatus ir nugalėtojomis padaryti mus tris. Aš tuo abejojau, nes Miegančių gėlių paviljonas ir Neregėtos laimės šventykla buvo ne mažiau turtingi viešnamiai. Taigi, jeigu jie būtų varžęsi su Persikų žiedais siekdami papirkti poną Džu, kaina būtų išaugusi iki pasakiškos sumos. Neabejojau, kad mama su tėčiu nieku gyvu nebūtų mokėję tokių pinigų. Balsavime mes pirmavome dėl paprastos priežasties: mes iš tiesų buvome gražiausios kurtizanės (net jeigu Raudonoji Nefritė nebuvo tokia talentinga). Ypač Perlė. Artinantis balsavimo pabaigai, ji atrodė dar gražesnė ir labiau pasitikinti negu kada nors; ji be perstojo pasakojo man tą pranašišką sapną apie geltoną peteliškę.

Tada, likus savaitei iki bus paskelbtos nugalėtojos, nutiko keistas dalykas: Raudonoji Nefritė ėmė gauti vis daugiau balsų. Ši nesuvokiama padėtis kėlė nerimą. Kas atsitiko? – be paliovos klausinėjau savęs.

Kartą paklausiau to Perlės.

Ji rūsčiai dėbtelėjo į mane.

– Liaukis nerimauti, Siang Siang. Ta šliundra nelaimės. Taip neatsitiks, ir baigtas kriukis.

Nors žavėjausi Perlės rodomu pasitikėjimu savimi, dėl jos pranašystės nebuvau tokia tikra. Be to, retkarčiais jos veidas apniukdavo ir ji giliai atsidusdavo, šitaip išsiduodama, kad viduje ji vis dėlto nebuvo rami.

Paskui, likus keturioms dienoms iki nugalėtojų paskelbimo, padėtis tapo visiškai siaubinga. Dabar Raudonoji Nefritė turėjo devyniasdešimt aštuonis balsus, Perlė aštuoniasdešimt tris, aš šešiasdešimt aštuonis. Matydama, kad skirtumas tarp Raudonosios Nefritės ir Perlės balsų skaičiaus vis didėja, padariau ryžtingą sprendimą – pasitraukiau iš varžytuvių.

Tikėjausi, kad po šio ėjimo visi mano balsai atiteks Perlei. Prikalbinau visus savo klientus, naujus ir senus, balsuoti už ją.

Mano sprendimas pasiteisino. Likus dviem dienoms iki rezultatų paskelbimo, Perlės balsų skaičius staiga gerokai persirito per šimtą ir viršijo Raudonosios Nefritės.

Lengviau atsidusau. Šypsena vėl nušvito Perlės veide; ji vėl nebeabejojo būsianti paskelbta nugalėtoja. Jos nuotraukos ir eilėraščiai, liaupsinantys jos grožį ir talentą, pasirodys daugelyje Šanchajaus laikraščių: „Gėlių mėnulio žiniose“, „Gėlių rojaus dienraštyje“, „Gėlių pasaulio naujienose“, „Malonių emocijų naujienose“ ir „Pokalbiuose apie malonumus“. Netrukus ji oficialiai taps pačia gerbiamiausia prostitute.

Rezultatų paskelbimo išvakarėse Perlė paprašė, kad ateičiau pas ją, vos tik aptarnausiu paskutinį klientą.

Įėjusi į jos kambarį pamačiau, kad didelis stalas nuklotas lėkštėmis su valgiais, stovėjo butelis vyno ir vaza, pilna įvairių egzotiškų gėlių. Perlė vilkėjo rausvo šilko suknele, papuošta aukso lapais. Galvos šonuose buvo užsikišusi gėlių, ausyse lyg jonvabaliai švietė auksiniai auskarai. Antakius išsiskuto taip, kad liko tik elegantiški siauri ruoželiai, lūpas buvo išsidažiusi tamsiai raudona širdute. Plaukuose tupėjo skristi pasirengęs aukso filigrano drugelis.

Man nebaigus ja grožėtis, ji prašneko:

– Siang Siang, šįryt paprašiau A Ping suruošti visa tai mums, – ji pamerkė akį ir švytinčiame jos veide pražydo šypsena. – Žinai ką? Mudvi iš anksto paslapčia mažumą pašvęsime. O rytoj pasikviesiu mamą, tėtį, Pavasario Mėnesieną, kitas seseris, visas tarnaites ir kambarines vakarieniauti. Jau užsakiau tris stalus „Pacalo“ restorane prancūzams išnuomotoje teritorijoje, – ji nutilo ir meilikaujamai į mane pažiūrėjo. – Ar kada nors esi ragavusi prancūziškų patiekalų?

Papurčiau galvą.

– Gerai – rytoj paragausi. „Pacalo“ – ištaigingiausias ir brangiausias vakarietiškas restoranas Šanchajuje. Prižadu: mes visi ten smagiai praleisime laiką.

Žinoma, Perlė laimės varžytuves, bet pasijutau nejaukiai dėl tokio perdėto pasitikėjimo savimi. Mintyse klausinėjau savęs kodėl, bet atsakymo neradau.

– Siang Siang, – vėl prašneko ji švelniu balsu, – ko ten stovi kaip statula? Eikš čia. Pirma pasimelskime Baltų Antakių dievui ir Guan In.

Pasekiau jos pavyzdžiu ir atsiklaupiau prieš dvi keramines statulas ant nedidelio altoriaus. Perlė paaukojo dievui ir deivei smilkalų, arbatos ir maisto nuo stalo, tada ėmė melstis.

– Garbusis Baltų Antakių dieve ir gailestingoji Guan In, prašau priimti šias aukas iš manęs, Perlės, ir iš mano mažosios sesutės Siang Siang. Dėkojame jums, kad saugote mus nuo pikta ir nešate sėkmę. Prašome ir toliau padėti mums apkerėti savo klientus ir kimštis pinigines.

Tada ji kreipėsi į Rubinės nuotrauką, padėtą tarp dviejų statulų, ir sušnabždėjo dar vieną maldą, bet taip tyliai, kad aš jos negirdėjau. Tada paprašė manęs atsisėsti tarp jos ir tuščios kėdės, priešais kurią ant stalo buvo padėtos lazdelės, puodelis, dubenėlis ir stiklinė; joje buvo servetėlė, sulankstyta taip, kad panėšėtų į gėlę.

– Sese Perle, laukiam dar vieno svečio?

– Jis jau čia.

Apsidairiau po kambarį.

– Kas? Be tavęs ir manęs, čia daugiau nieko nėra.

Ji priekaištingai pažiūrėjo į mane.

– Ši kėdė – Rubinei. Savo maldoje jau pakviečiau ją prisidėti prie mūsų.

Pakvietė negyvėlę prisidėti prie mūsų?! Mane nukrėtė šiurpas, bet kartu kilo noras nusijuokti. Nenorėjau įskaudinti Perlės sugriaudama jos tikėjimą, tad susilaikiau.

Dabar ji ėmė dėti valgį į Rubinės lėkštę ir pilti arbatą į jos puodelį. Paskui paėmė nuo stalo vyno butelį ir parodė man.

– Siang Siang, čia geriausias šampanas. Kai jis atsidurs vyno parduotuvėse, turtuoliai bemat jį išgraibstys, todėl šiandien nusiunčiau tarnaitę nupirkti jo juodojoje rinkoje.

Perlė atkimšo butelį ir jis garsiai pokštelėjo. Sesė gražiai nusišypsojo, bet man širdis nusirito į pakulnius. Tikriausiai panašiai, tik dešimt kartų garsiau, driokstelėjo šūvis, atėmęs gyvybę mano tėvui. Putos, trykštančios iš siauro kaklelio, mano mintyse asocijavosi su putomis, ištryškusiomis tėčiui iš burnos tą akimirką, kai kulka perskrodė jam galvą.

Sukandau lūpą. Man tikrai nederėjo galvoti apie tokius šiurpius dalykus per Perlės šventę.

Tai buvo nelaimę pranašaujantis ženklas.

Perlė pripylė mums trims po pilną stiklą, tada savuoju susidaužė su Rubinės ir kreipėsi į tuščią vietą tokiu švelniu balsu, kad man plyšo širdis:

– Rubine, išgerkime už tai, kad rytoj laimėčiau varžytuves.

Tada pasisuko į mane.

– Siang Siang, už mūsų šlovę!

– Už mūsų šlovę! – pakartojau aš.

Tylėdamos gurkšnojome šampaną. Paskui Perlė parodė į lėkštes.

– Šįvakar valgysime kukliai – garintos žuvies, krevečių su vyno padažu, krabo mėsos kukulių, lakštinių su jautiena, keptų putpelių, marinuotų ančių kojelių, troškintų triušio šlaunelių, pikantiškų elnių uodegų, jūrų sraigių su austrių padažu, ryžių nuovire virto kumpio ir lotoso šaknų sriubos – nes turim palikti vietos rytojui, kai valgysime labai sotų prancūzišką maistą.