Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Nustebau: pašnekovė išraudo.

– Jis man labai patinka, deja, jis neturtingas ir vedęs. Juk žinai: išlaikyti tokią moterį kaip aš reikia daug pinigų, – atsakė ji pasismeigdama gabalėlį jūrų sraigės, įsidėdama į burną ir mąslia išraiška kramtydama. Jos akys, jau kiek apdujusios nuo svaigalų, panėšėjo į dvi jūroje plūduriuojančias svajones. Nefrito apyrankė ant rankos žvilgėjo it žalias driežas mėnesienoje.

Kurį laiką į ją žiūrėjau, paskui nedrąsiai paklausiau:

– Kodėl jis tau taip patinka?

– Dziang Mou nepaprastai moka įtikti man ir mano kūnui, – svajingai aiškino ji. – Jis puikiai žino, kada ir ko nori ir ko nenori moteris.

Aš žinojau, ko noriu: rasti motiną ir atkeršyti už tėvą. Bet visiškai nenumaniau, ko nori mano kūnas. Žinojau tik, ko jis nenori – tarnauti dvokiantiems turtuoliams, kurie lankosi Persikų žieduose.

– Mano kūnas nenori nė vieno vyro, – leptelėjau.

Perlė šelmiškai šyptelėjo.

– Vieną dieną sutiksi žmogų, kurį nuoširdžiai pamilsi. Tada tikrai prarasi sielą.

– Koks tai pojūtis?

– Tartum fejerverkai pokši vienas po kito.

Stojo tyla. Perlė įpylė man vyno, paskui paėmė putpelę ir įdėjo man į dubenėlį.

– Valgykime ir mėgaukimės šia akimirka, – ji pasisuko į tuščią kėdę. – Ar ne tiesa, Rubine?

Pažiūrėjau į tą kėdę ir mane nupurtė drebulys. Jeigu Rubinės dvasia iš tikro čia, tai kur tada ta geltona peteliškė?

– Sese Perle, o kur peteliškė? – neiškentusi paklausiau.

Ji pažvelgė į mane. Jos akys dabar panėšėjo į du jūros ligos kamuojamus vabalus bangų supamoje valtyje.

– Dėl to nesijaudink, – auksinis filigrano drugelis jos plaukuose žybtelėjo. – Vaiduoklių sode geltonų peteliškių netrūksta.

Tą naktį grįžusi į savo kambarį varčiausi lovoje nelyginant keptuvėje čirškinama žuvis; menkiausias garsas man rėžte rėžė ausis. Tikėjausi ryte pamatyti Perlės vardą ir nuotraukas visų laikraščių pirmuose puslapiuose kartu su ją liaupsinančiais eilėraščiais. Vis dėlto negalėjau atsikratyti širdį slegiančios blogos nuojautos. Meldžiau ant grandinėlės po kaklu kabančios Guan In, paskui be paliovos įtikinėjau save, kad negali nutikti nieko bloga: mudvi su Perle tikrai surinksime daugiau balsų negu kuri kita sesuo.

Tai kankinau save, tai raminau, kol galiausiai užmigau neramiu miegu.

18

Nefrito kotas atsisako atiduoti pagarbą

Rytą mane pažadino šaižus šūksmas. Iš pradžių pamaniau, kad išgirdau jį košmariškame sapne, bet tuoj supratau nesapnuojanti. Pašokau iš lovos, atidariau duris ir tekina pasileidau į Perlės kambarį.

– Užmušiu! Užmušiu! – man pavymui karkė Slyvos Žiedas.

Išvydus vaizdą kambaryje, man širdis nusirito į užkulnius.

Perlė nuogutėlė tysojo susmukusi ant grindų. Aplink ją lyg laimę turėję atnešti, bet nelaimę prišaukę plakatai, mėtėsi krauju permirkę laikraščiai. A Ping mėgino padėti jai atsistoti.

Pripuoliau prie Perlės, bet ji, rodės, manęs nepastebėjo: jos akys buvo užmerktos.

Spoksodama į nuogą jos kūną prisiminiau seserų paprotį nuogoms melstis prieš Baltų Antakių dievą – kad jis susijaudrintų ir įvykdytų visus jų norus. Tikriausiai Perlė meldėsi, kad laimėtų varžytuves. Man akmuo nuo širdies nusirito, supratus, kad kraujas ne Perlės, o vištos. Mat visos seserys tikėjo, kad gerdamos šį tamsiai raudoną skystį apsisaugos nuo piktųjų dvasių.

Pasisukau į virėją.

– Tetule A Ping, malonėkite atnešti ką nors Perlei pridengti.

Ji išrūko ir grįžusi užmetė ant Perlės antklodę.

Nuleidusi balsą paklausiau nebylės:

– Kas atsitiko?

Ašarų išvagotu veidu A Ping parodė į laikraštį. Pakėliau jį nuo grindų ir pirmame puslapyje pamačiau Raudonosios Nefritės vardą kiaušinių dydžio hieroglifais ir jos nuotrauką sulig višta.

Pajutau, kaip dreba mano balsas, kai piktai paklausiau:

– Raudonoji Nefritė laimėjo varžytuves?

A Ping pritariamai linktelėjo.

Dar kartą permečiau akimis laikraštį ir pamačiau ją giriantį eilėraštį:

Ji tobula it rečiausias nefritas; ji grakšti kaip balta gervė.

Savo maloniame kambaryje, kur gausu antikvarinių daiktų ir raminamai kvepia smilkalai,

Ji gėrisi mėnuliu ir žaidžia su vėju, prasiskverbiančiu pro jos siuvinėtas užuolaidas.

Gražuolė nuo gimimo, su talentais, siekiančiais aukščiausius debesis,

Ji – neprilygstama gėlė, pakerinti mūsų visų širdis.

Mečiau laikraštį ant grindų.

– Melagis! Prakeiktas melagis!

A Ping pakėlė laikraštį ir pakišo man panosėn. Permečiau akimis visą puslapį, bet Perlės vardo neradau. Negalėjau patikėti tuo, ką matau, – ir tuo, ko nemačiau. Perlė nelaimėjo nei viceprezidentės ir net premjerės titulo.

– Kas atsitiko? – užrikau.

Tada prašneko Perlė – tyliai, vaiduokliškai, tarsi prisikėlusi iš mirusiųjų.

– Vyno, duokit man vyno.

A Ping išlėkė iš kambario.

Atsiklaupiau ir paėmiau Perlės delną.

– Sese Perle… – norėjau pasakyti ką nors guodžiančio, bet neįstengiau ištarti nė žodžio.

– Likimas, visa tai likimas… – tarsi kalbėdama su savimi niurnėjo Perlė.

Šįsyk balsu pakartojau motinos žodžius.

– Sese Perle, likimo mes negalim įveikti, bet galim jam nesipriešinti ir gauti iš to visa, kas įmanoma. Stenkis būti laiminga.

Perlė staigiai atsisėdo ir suspigo man į veidą:

– Stenkis būti laiminga? Kaip?! Gal iš manęs tyčiojiesi?!

Grįžo vyno buteliu nešina A Ping; ji rankos mostu nuramino Perlę.

Ši ilgai žiūrėjo į ją, paskui į mane, ir jos veidu ritosi ašaros, gadindamos nepriekaištingai panaudotą kosmetiką.

Galop ji lūžinėjančiu balsu tarė:

– Viskas. Man galas.

– Ne, sese Perle…

Nors jos akys tebespindėjo, atrodė, kad jos prarado galią kerėti.

– Siang Siang, duodu žodį, kad taip daugiau neatsitiks. Niekada!

Žodį „niekada“ ji iškošė su tokia rūstybe, kad man vos nesustojo širdis.

Ilgai tylėjome.

– Sese Perle, – galop prašnekau, – tu gali dalyvauti varžytuvėse kitą kartą.

Ji ryžtingai papurtė galvą.

– Kito karto nebus.

– Sese Perle, prašau: nenusiteik pesimistiškai…

– Žinai, kaip ilgai to laukiau? Septynerius metus. Septyni buvo Rubinės laimingas skaičius, tad daviau sau žodį gedėti jos septynerius metus. Pagaliau tie ilgi septyneri metai praėjo, ir štai tau. Kitąmet man bus dvidešimt ketveri, aš būsiu per sena ir neturėsiu jokios galimybės laimėti. Be to… – Perlė nespėjo baigti sakinio, nes iš burnos ištiško kraujo šlakas.

A Ping bemat sugavo jį nosine, paskui ženklu parodė išvirsianti vandens ir išėjo iš kambario.

Perlė dėbtelėjo į mane.

– Nematei mano vardo laikraštyje, tiesa?

– Sese Perle, labai užjaučiu…

– Taip, turi mane užjausti, nes mano vardas vis dėlto pasirodė laikraštyje!

Ką nori pasakyti? – norėjosi man paklausti, bet susilaikiau: gal pralaimėjusi varžytuves Perlė išsikraustė iš proto? Jeigu jos vardas yra laikraštyje, vadinasi, ji turi būti nugalėtoja!

Tada Perlė stvėrė laikraštį, atvertė per vidurį ir pakišo man po nosimi.

Man atvipo žiauna. Tai, ką pamačiau, mane pribloškė.

Vardas Perlė , dydžio sulig dviem žuvų galvom, buvo tuoj po antrašte „PIKTŽOLIŲ SĄRAŠAS“.

Pamatyti jos vardą čia buvo taip šlykštu ir baugu, kad pajutau pasišiaušiant plaukus. Į akis iškart krito eilėraštis „Sutrintas perlas“.