Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Nors tetulės A Ping patiekalai buvo kaip visada gardūs, ryjant kąsnį man atrodydavo, kad gerklė nusėta pūslių. Rodės, kažkokia nematoma ranka liečia man veidą, glosto petį, braukia per atlaso suknelę. Įsivaizdavau, kad nematomos akys nuo tuščios Rubinės kėdės tyrinėja mane – smalsiai, net pavydžiai.

Vogčiomis žvilgtelėjau į Perlę. Ji atsikando mažytį kąsnelį krabų mėsos kukulio ir ėmė kramtyti krutindama tamsiai raudonai išdažytas lūpas. Baltame kaip sniegas veide it peteliškė sklandė šypsena.

Nors man dingo apetitas, stengdamasi jai įtikti, lazdelėmis traukiau įvairius patiekalus, kroviau jai į lėkštę, paskui šio to įsidėjau sau.

Pakilios nuotaikos Perlė be perstojo valgė ir gėrė. Paskui svajingai prašneko:

– Tikiuosi, kai laimėsiu šias varžytuves, man kas nors pasipirš ir aš galėsiu gyventi be rūpesčių kaip turtinga tai tai .

Nustebau išgirdusi tokius jos žodžius.

– Sese Perle, maniau, tu nenori būti jokio vyro žmona?

– Kvailele, – ji pamerkė man akį. – Noriu būti ne namų šeimininkė, o turtinga tai tai .

Perlė atsiduso.

– Ateis laikas, susensime, tapsime negražios. Mama ar tas, kas perims verslą iš jos, nešvaistys pinigų mūsų išlaikymui, nes joks vyras nemokės už tai, kad pistų senas šlykščias žiežulas. Be lovos, neturint jokio kito būdo užsidirbti pragyvenimui, kas mums beliks – tik prisiglausti vienuolyne? Be to, – Perlė papurtė galvą, – jeigu mes neturėsime pinigų didelei aukai, mūsų gali net ten nepriimti.

Taigi geriausia išeitis – susirasti žmogų, kuris taip tavim susižavės, kad norės ištraukti iš šio pragaro ir parsivesti į namus kaip savo tai tai . Bet tai be galo sunku – kaip iš smėlio išsijoti auksą. Antra gera išeitis – pačiai tapti mama. Tokiu atveju ne tik uždirbsi krūvą pinigų, nes turėsi merginų, ir tau pačiai nereikės pistis , bet dar ir galėsi atsikeršyti kankindama jas taip, kaip pati buvai kankinama.

Ji patylėjo, paskui dėstė toliau:

– Sunkiausia yra pabėgti.

Išgirdus žodį „pabėgti“ pajutau, kaip gyslose užverda kraujas. Niekada nesakiau Perlei esanti pasiryžusi kada nors kaip tik šitaip ir pasielgti. Padėjau lazdeles.

– Visi čia nenuleidžia nuo mūsų akių, tai kaip mums gali pavykti pabėgti?

Perlė smalsiai į mane žvilgtelėjo, paskui paėmė krevetę ir įsimetė į burną.

– Pažinojau vieną seserį iš Persikų žiedų, kuri taip ir padarė. Šį žingsnį ilgai rūpestingai planavo. Pirmiausia ji paslėpė pinigus jai vienai težinomose vietose. Paskui pelnė mamos ir tėčio pasitikėjimą elgdamasi paklusniai, niekados šiurkščiai neatsikirsdama. Daug metų ji tai darė, kol taip užliūliavo mamos ir tėčio budrumą, kad jie net nesiųsdavo apsaugininko stebėti jos, kai išeidavo iš paviljono. Paskui vieną naktį ji nugirdė savo klientą ir dingo.

– Ją sugavo?

– Ne. Mes niekad apie ją daugiau negirdėjome. Praėjo jau dešimt metų. Gal ji tapo elgeta, gal ją nužudė banditai, o gal ištekėjo už savo slapto mylimojo – viskas priklauso nuo to, kas jai buvo lemta.

Perlė nutilo ir gurkštelėjo šampano.

– Prieš keletą metų seseriai, vardu Vandens Mėnesiena, pavyko pabėgti iš Miegančių gėlių paviljono. Ji mėgino ieškoti prieglobsčio vienuolyne, bet vos tik abatė pamatė ją atsidarant vartams, bemat juos užtrenkė.

– Kodėl?

– Todėl, kad merginos grožis atėmė senai vienuolei žadą. Ji tvirtino, esą mergina užtrauksianti didžiulę nelaimę jos vienuolynui.

Jos žodžiai mane sukrėtė: ji bemaž pakartojo, ką prieš keletą metų mudviem išsiskiriant pasakė motina:

Vienuolyno viršininkė sakė, kad tu per graži būti vienuole. Ji bijo, kad tavo grožis užtrauks jos vienuolynui nelaimę.

– Ar ji išties buvo tokia graži?

Iš tikrųjų turėjau galvoje, ar ji buvo dar gražesnė už mane.

– Galiu pasakyti tik tiek: ją pamačiusios visos kitos seserys nuėjo į savo kambarius ir sudaužė veidrodžius.

– A… kas… tada nutiko tai merginai?

– Ji atsinešė paaukoti daug pinigų ir papuošalų, tad vienuolyno viršininkė galop apsigalvojo ir ją priėmė.

Su palengvėjimu atsidusau ir susimąsčiusi įsidėjau į burną ryžių.

Perlė lazdelėmis iškrapštė žuvies akis ir padėjo man į dubenėlį.

– Jei nori būti gudri, valgyk jų daugiau.

Tada atsilaužė žuvies galvą ir ėmė žiaumoti savo švelniu liežuviu čiulpdama, laižydama ir išspjaudama kaulus.

Galiausiai ji susidorojo su žuvies galva.

– Bet ši istorija tuo nesibaigia. Kai jai buvo nuskusta galva ir ji apsivilko abitą, ramybės nesulaukė. Buvę jos klientai tiesiog nuo jos neatstojo. Jie sukardavo ilgiausią kelią į vienuolyną pasižiūrėti į ją, tarsi ji būtų koks cirko gyvūnas. Vieni mėgino prikalbinti ją vėl imtis prostitucijos, kitiems atrodė būsiant be galo įdomu, jeigu ji sutiks linksminti juos būdama kekšė-vienuolė, tretiems tiesiog buvo smalsu, kaip ji atrodo be plaukų, paslėpusi apvalias savo kūno formas. Vargšelė išties tapo įžymybe, sulaukė kur kas daugiau šlovės negu gyvendama turkio paviljone…

– O kas toliau? – paklausiau žiaumodama kąsnį.

– Ji taip pasiryžo būti vienuole, kad vieną dieną prispaudė raudonai įkaitintą žarsteklį sau prie skruosto…

Išmečiau iš rankų lazdeles ir užsidengiau veidą.

– O, varge!

– Nėra ko nė sakyti, dabar, kai šitaip susidarkė, ją pagaliau paliko ramybėje, – Perlė nutilo ir gurkštelėjo šampano. – Reta sesuo turi tiek drąsos.

Buvau pernelyg sukrėsta, kad ką nors atsakyčiau.

– Siang Siang, – Perlė atitraukė delną man nuo veido, – būk gera, nustok nerimauti dėl žmogaus, kurio net nepažįsti.

Nenorėdama sukelti jai įtarimų, įsidėjau dar lakštinių ir valgiau toliau. Paskui kiek pakeičiau temą ir paklausiau:

– O kaip klostosi toms, kurios išteka?

Perlė atsikando tarpupirščių plėvės nuo anties kojos ir kurį laiką kramtė.

– Kai apsipranti čia, ištekėjus gyvenimas gali būti ne ką geresnis. Vietoj mamos, tėčio ir pavydžių seserų turi despotą vyrą, šlykščią jo pirmąją žmoną ir pulką pagiežingų sugulovių. Kadangi čia jautiesi gan laisvai, beveik neįmanoma susitaikyti su visomis taisyklėmis gausioje šeimoje. Kai kurios buvusios seserys stengiasi gyventi kaip padorios moterys: nustoja elgtis gundomai ir vilkėti akį rėžiančiais drabužiais, pamiršdamos, kad kaip tik tuo suviliojo klientus jas iš čia išpirkti. Taigi jų vyrai netrukus vėl ima lankytis turkio paviljonuose ieškodami naujų veidų. Vyrai jų nebeužtaria, tad jos tampa tik dar viena palankumą praradusia sugulove, į kurią kitos spjaudo dėl gėdingos praeities.

Perlė atsiduso.

– Jei esi kekšė, tokia ir liksi amžinai. Niekas netikės, kad esi ištikima savo vyrui.

Ji nusispjovė.

– Tie čou nanžen nori, kad moteris būtų ir šventoji, ir pasileidėlė!

Kiek patylėjusi pasakojo toliau:

– Pažinojau dar ir seserį, kuri ištekėjo tris kartus, bet visi jos vyrai mirė, tad ji buvo priversta vėl imtis senojo amato. Kaip liūdna!

Perlė gurkšnodama šampaną žiūrėjo į mane pro stiklo viršų.

– Likimo mes niekaip negalime įveikti, tiesa?

Bet galim jam nesipriešinti ir gauti iš to visa, kas įmanoma.

Prisiminiau motinos žodžius, bet nusprendžiau balsu jų nesakyti.

Perlė išspaudė šypseną.

– Siang Siang, ko mes kalbamės apie visus tuos nemalonius dalykus, kai turėtume švęsti mano pergalę varžytuvėse?

– Tai gal papasakok man daugiau apie Dziang Mou?