Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Nėra ko nė sakyti, buvau girdėjusi apie tas gėlių varžytuves – puošnius renginius, organizuojamus klientų, daugiausia mokslininkų ir poetų. Per juos būdavo išrenkamos trys gražiausios „gėlės“. Laimėti galėjo tik labai graži kurtizanė, bet ji dar privalėjo įrodyti savo gabumus menams.

– Rengėjai to nesako, – Perlė pamerkė man akį, – bet mus vertins ir pagal gebėjimus miegamajame.

Ji sukikeno.

– Siang Siang, tie čou nanžen užsigauna, jei kas bent jau pamini jų žmonas, bet jie atvirai aptarinėja mus ir lygina mūsų meistriškumą lovoje. Jeigu būtume padorios ištekėjusios moterys ir mylėtumės ne su sutuoktiniu, o kokiu kitu vyru, jie mus išrengtų nuogai ir užmėtytų akmenimis. Tačiau mes esam prostitutės, tad pergulim su kuo daugiau vyrų. O tai, ką mes darome miegamajame, jie net šlovina laikraščiuose spausdinamais eilėraščiais apie mus!

Perlė ko neplyšo iš juoko, bet man tai buvo visai nejuokinga.

– Varžytuves laimėjusios seserys, – pasakojo toliau Perlė, – pelnys dar didesnę šlovę, o pralaimėjusios taps pajuokos objektu.

Kaip žiauru! – pamaniau.

– Sese Perle, tu nori dalyvauti tose varžytuvėse?

– Žinoma. Tuomet tapsiu dar geidžiamesnė.

Nors mudvi su Perle jau turėjome puikią reputaciją, mūsų statusas buvo neoficialus – tiesiog klientai dėl jo sutarė. Oficialiai šis statusas bus pripažintas tik tada, kai laimėsime varžytuves. Supratau, ko taip nekantrauja Perlė: ji norėjo, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika.

– Tai kodėl anksčiau nedalyvaudavai varžytuvėse?

– Todėl, kad po Rubinės mirties maniau, jog dalyvauti nedera. Dabar praėjo jau septyneri metai, ir atėjo laikas man nustoti gedėjus.

Ji susimąstė.

– Žinau: ji nori, kad dalyvaučiau.

– Sese Perle, betgi jinai mirė?

Labai nenorėjau priminti Perlei sesers mirties, bet tas nesveikas jos prisirišimas prie negyvėlio man kėlė apmaudą.

Perlė nuleido mano žodžius negirdomis.

– Prieš savaitę sapnavau geltoną peteliškę, sklandančią virš laikraščio, kuriame buvo išspausdintas eilėraštis, skirtas man – nugalėtojai, – jos veide pasirodė svajinga šypsena. – Manau, kad tai sėkmę pranašaujantis ženklas. Rubinė liepė man dalyvauti, – ji patylėjo, paskui pridūrė: – Ir aš nugalėsiu.

– Sese Perle, bet manęs tos varžytuvės nedomina.

Perlė smalsiai dirstelėjo į mane.

– Kodėl? Tu irgi turi daug galimybių laimėti, Siang Siang.

Kaip tik dėl tos priežasties ir nenorėjau dalyvauti. Jeigu nugalės Perlė, viskas gerai. Tikriausiai ji tikėjosi užimsianti pirmą vietą, o aš – antrą. O kas, jeigu nugalėsiu aš? Baiminausi, kad tada mūsų draugystė baigsis ir seseriški ryšiai nutrūks.

Tiesiog negalėjau sau leisti laimėti varžytuves ir prarasti mudviejų draugystę. Taigi liko vienintelė išeitis – apskritai nedalyvauti. Be to, kas bus, jeigu nelaimėsime nė viena? Tikrai laikiau Perlę gražiausia ir talentingiausia Šanchajaus kurtizane, bet ji nebuvo didžiausia koketė. Nors Perlė meistriškai mokė meno suteikti malonumą, pati buvo per daug išdidi, kad žemintųsi stengdamasi įsiteikti klientams.

– Sese Perle, šios varžytuvės manęs nedomina.

– Siang Siang, manau, kad tu negali atmesti „Gėlių mėnulio žinių“ kvietimo. Jeigu taip pasielgsi, pakliūsi į didelę bėdą.

– Ką laikraštis gali man padaryti?

– Žmonės vadina jį uodo spauda, nes jis gelia. Organizatoriai gali tave sužlugdyti viešai apjuodindami, – ji reikšmingai žvilgtelėjo į mane. – Kartais auka pasijunta, tarsi ją būtų nušovę – skirtumas tik tas, kad nepraliejamas kraujas. Siang Siang, sudalyvaukime kartu – dėl Rubinės.

Kai mudvi su Perle įėjome į „Lobių sodo“ restoraną, jis buvo sausakimšas prisidažiusių, išsičiustijusių seserų. Pastebėjau Pavasario Mėnesieną, Nefrito Vazą, Brokato Melodiją ir dar kelias bei keletą tarnų ir apsaugininkų iš mūsų paviljono. Perlė parodė man kurtizanes iš konkurentų įstaigų – Sidabrinio Fenikso, Miegančių gėlių paviljono, Neregėtos laimės šventyklos ir Mėnulio sapno paviljono.

Tada man niuktelėjo.

– Žiūrėk, tos tolimajame kampe – iš Činghe užkaborių. Žaviuosi jų narsa: išdrįso ne tik parodyti savo veidus, bet ir varžytis su mumis! Mirsiu iš juoko!

Ištiesusi kaklą pamačiau apskritus kaip mano prausimosi dubuo veidus ir storas kaip dešros lūpas.

Tuomet visos seserys nustojo plepėti, gurkšnoti arbatą ar gliaudyti skrudintas arbūzų sėklas – visos pasisuko į mus, ėmė įnirtingai kuždėtis ir svaidyti pavydžius žvilgsnius.

Perlė stabtelėjo prie durų, permetė akimis salę ir sukikeno man į ausį:

– Mudvi esame iš plonyčio, trapaus porceliano, jos visos – iš šiurkštaus molio, tiesa?

Vos pastebimai linktelėjau.

– Gal tik išskyrus tą šliundrą.

Pasekiau Perlės žvilgsnį ir pamačiau Raudonąją Nefritę su akinamai spindinčia aukso siūlais siuvinėta suknia. Ne taip kaip kitas seseris, mudviejų pasirodymas, matyt, jos nė kiek nesutrikdė. Tingiai mosuodama vėduokle, ji garsiai triauškino raudonai dažytas arbūzų sėklas, atsainiai išspjaudama lukštus. Pastebėjusi mūsų žvilgsnius, net šiek tiek palenkė galvą šypsodama tomis gašliomis akimis.

– Prakeikta kalė! – nusispjovė Perlė. – Bet jos savitvarda ir sąžiningas veidmainiškumas mane žavi.

Ar gali būti toks dalykas kaip sąžiningas veidmainiškumas?!

Tada prie mūsų atskubėjo kokių keturiasdešimties metų vyras ir išsišiepė, tarsi būtų išvydęs priešais du vaikščiojančius aukso stulpus.

– Sveika atvykusi, panele Perle!

Perlė glaustai mus supažindino. Ponas Džu, „Gėlių mėnulio žinių“ vyriausiasis redaktorius, ilgai mane nužiūrinėjo, paskui susijaudinęs tarė:

– Nėra reikalo pristatinėti – panelės Brangiosios Orchidėjos įstabų vardą jau seniai girdžiu. Kaip malonu matyti jus abi šį vakarą!

Labai pompastiškai jis nusivedė mus prie staliuko salės priekyje ir pranešė, kad renginys netrukus prasidės.

Oficialioji dalis truko valandą. Per tą laiką ant stalų buvo nešami valgiai, arbata ir vandens pypkės, o ponas Džu paaiškino varžytuvių taisykles.

Nugalėtojos bus skelbiamos menų ir „gėlių“ kategorijose. Aišku, viena ir kita turės būti gražios, bet pirmoji turės dar pasižymėti meistriškumu mene, antroji – lovoje. Nugalėtojos bus renkamos balsavimu; joms bus suteikti prezidentės, viceprezidentės ir premjerės titulai. Jas giriantys eilėraščiai bus spausdinami „Gėlių mėnulio žiniose“.

– Šįmet, – pridūrė ponas Džu, – mes sugalvojome naujovę – piktžolių sąrašą.

Susirinkusieji nutilo; seserys pastatė ausis.

– Mes išrinksime ne tik pačias gražiausias ir talentingiausias, bet ir pačias šlykščiausias, – paaiškino ponas Džu.

Stojo įtempta tyla. Ją pertraukė laibas, švelnus balselis.

– Kokio šlykštumo?

Šen ir ten pasigirdo juokas – vienur linksmas, kitur nervingas.

Pasisukusi pamačiau grėsmingai besišypsančią Raudonąją Nefritę.

Ponas Džu iškėlė rankas prašydamas tylos, paskui apsidairė po salę.

– Pačias… tingiausias, kvailiausias ir, – jis kelias akimirkas patylėjo, – baisias kaip giltinė!

Visa salė pratrūko juoku.

Perlė niuktelėjo man į alkūnę.

– Vargšės merginos. Bet mums nėra ko nerimauti, tiesa?

– Šlykščiųjų seserų vardai bus paskelbti piktžolių sąraše, – aiškino toliau ponas Džu, – kaip rinktinių gėlių priešingybė.

Raudonoji Nefritė paklausė vėl – atrodė, kad jos balsas išmirkytas sirupe: