Mingmei Yip - Persikų žiedų paviljonas

Mano klientams patiko šis paveikslas; negana to, jie manė, kad keturios gražuolės iš tikrųjų vienas žmogus – aš. Aišku, to neneigiau, nes išties buvau graži ir gerai įvaldžiusi visus keturis menus. Liaupsės mano grožiui ir gabumams visados keldavo man begalinį pasitenkinimą, net kai jos liedavosi iš raukšlėtų, bedančių burnų.

Be to, dabar turėjau tarnaitę – trylikametę, vardu Mažoji Dulksna. Ji buvo negraži ir kvaila, bet aš ją mėgau dėl geros širdies ir ištikimybės, juolab kad ji visados atlikdavo savo pareigas ir labai gerai rūpinosi Slyvos Žiedu. Ji dar pasakodavo man paskalas apie seseris Persikų žieduose ir kituose turkio paviljonuose.

Nuo tada, kai išgarsėjau, Fang Rong irgi ėmė kitaip žiūrėti į mane: pagarbiau, beveik tarsi būčiau pirma moteris džuang juan . Dabar tarnaitė man kas rytą atnešdavo mėsos sulčių veidui valytis, sultinyje virto kiaušinio balso stygoms stiprinti ir rožių žiedlapiais kvėpinto vandens plaukams trinkti. Kas vakarą maudydavausi vonioje, į kurią pridėdavo brangių žolelių.

Kai kurios mane niekinusios seserys staiga tarsi pamiršo ankstesnius jausmus. Joms iš lūpų sklido saldūs žodžiai, jos maldaudavo atskleisti savąsias klientų kerėjimo paslaptis. Užtat pavydūs kitų žvilgsniai išduodavo bauginančią neapykantą.

16

Raudonoji Nefritė

Per patį Persikų žiedų paviljono verslo klestėjimą vos trys seserys gaudavo plakatų su gėlėmis kiekvieną dieną: Perlė, aš ir mergina, vardu Raudonoji Nefritė.

Jos aš beveik nepastebėdavau. Ji gyveno kitoje paviljono dalyje, dirbti ją mokė kita sesuo, ji nebuvo tiek graži ar talentinga, kad būčiau kreipusi į ją dėmesį. Paskui vos per metus ji stebuklingai pasikeitė: iš apkūnokos merginos virto žvilgančių akių, pailgo veido, šviesaus gymio gražuole. Niekam nebuvo paslaptis, kad ji ne tik puikiai išlavino miegamojo įgūdžius, bet ir išmoko neįkainojamo meno įsiteikti Fang Rong ir Vu Čiangui. Ji buvo vienintelė sesuo, per ketverius gyvenimo paviljone metus nepatyrusi jokių „ypatingųjų priemonių“ – žiurkių knibždančio tamsaus kambario, katės kelnaitėse, pervertų spenelių. Jos išskirtinis talentas buvo kou dzi – lūpų meistriškumas. Ne, ji nemokėjo mėgdžioti giedančių paukščių, svirpiančių cikadų, kniaukiančių kačių, čiurlenančio upokšnio ar kaukiančio vėjo. Visi paviljone žinojo, kad savo lūpas ji meistriškai panaudoja svečių kambariuose vėlai naktį.

Perlė buvo liekna, elegantiška ir išdidi, Raudonoji Nefritė – nė kiek į ją nepanaši: apkūni, gašli ir pašėlusi. Didelės apskritos jos akys, rodės, visą laiką akinamai žvilga. Klientai vadindavo ją „Šypsančiomis Akimis“. Nors buvo visai jauna, juokiantis jos akių kampučiuose jau susidarydavo viena kita raukšlė.

– Tikrų tikriausios pasileidėlės snukutis, – kartą pasakė man Perlė.

Sukikenau. Argi ne taip mes, prostitutės, turėjome atrodyti – ar bent jau stengtis atrodyti?

Raudonosios Nefritės lūpos visada – net karštu ir sausu oru – žvilgėjo it perpus perpjautas riebus, sultingas pomidoras. Klientai sakydavo, girdi, jas pamatęs negalėjai susilaikyti neatsikandęs didžiulio kąsnio. Kiti apibūdindavo jas kaip aitriąsias paprikas: jas čiulpdamas ne tik nusidegindavai liežuvį – ugnis nusirisdavo žemyn ir uždegdavo tau nefrito kotą.

Tačiau labiausiai į akis krintantis Raudonosios Nefritės bruožas buvo ne akys ir ne lūpos, bet krūtys. Didelės, nukarusios, jos, rodės, meta paslaptingą šešėlį, kad ir kur ji eitų. Jos buvo tokios atsikišusios, kad net girdėjau vieną svečią atsiprašant: „Prašau man dovanoti“, nors jis tik ėjo pro šalį. Man pasakojo, kad daugybė klientų eidavo pas ją vien „paragauti tų žmogienos papajų“.

Nors Raudonosios Nefritės veide visuomet švietė šypsena, mes niekada nežinojome, ką ji galvoja. Menkai ją pažinojau, todėl nejutau jai nei simpatijos, nei antipatijos.

Bet Perlė baisiai jos nekentė.

– Siang Siang, – ji vis perspėdavo mane, – saugokis tos klastingos lapės. Ji šypsodamasi suvarys tau peilį.

Kaskart paminėjusi Raudonosios Nefritės vardą Perlė sugrieždavo dantimis ir sakinį pradėdavo žodžiais „ta šliundra“. Man tai visuomet keldavo juoką. Argi mes visos nesam kekšės? Tačiau Perlė manė kitaip.

– Mes esame padorios moterys, prievarta ar apgaule paverstos kekšėmis, o ji iš prigimties tokia. Šita šavalka kekšiškumu persismelkusi iki kaulų smegenų.

Matydama, kaip Raudonoji Nefritė flirtuoja su tėčiu, jai pritariau. Negaliu sakyti, kad nuoširdžiai jos nemėgau, o kadangi palaikiau Perlę, turėjau būti jos priešė.

Mes trys buvome prestižiškiausios kurtizanės Persikų žieduose ir net visame Šanchajuje, tad klientai mėgdavo mus lyginti – su gėlėmis, paukščiais, gyvūnais. Perlė – vyriausioji ir labiausiai išpuikusi – tapo rože, gulbe ir kate. Aš – jauniausioji ir mažiausiai sugadinta – buvau saulutė, volungė ir triušiukas. Raudonajai Nefritei – klastingiausiai ir koketiškiausiai – buvo taikomi bijūno, povo ir lapės epitetai.

Kartą Perlė susirūpinusi į mane pažvelgė ir tarė:

– Siang Siang, jeigu populiari gali tapti tokia mergina kaip Raudonoji Nefritė, bijau, kad mūsų erai atėjo galas.

– Kokiai erai?

– Ming dzi erai, – atsiduso ji. – Vyrai praranda skonį. Raudonoji Nefritė taip prastai skambina pipa , kad man net pilvą susuka. Bet kai kuriems klientams tai, rodos, nė motais – jiems terūpi, kad jos krūtys siūbuotų pagal muziką. Viršų ima tokios merginos kaip ji. Mes daugybę metų laviname savo meninius gebėjimus ir galiausiai tampame gero skonio žinovėmis. O Raudonoji Nefritė negaišta nė dešimties sekundžių – tuoj pat nusimeta drabužius ir praskečia kojas!

– Sese Perle, betgi tai netiesa! Iš visų seserų čia tavimi vis dar žavimasi labiausiai, tu turi kur kas daugiau turtingų ir įtakingų klientų negu Raudonoji Nefritė.

– Taip, bet aš dar ir pora metų už ją vyresnė. O tai – didžiulis skirtumas. Ji turi marias laiko mane pasivyti. Kalbu ne apie menus, nes manau, kad jie jai nerūpi. Turiu galvoje perimti mano statusą.

Man pačiai tokių rūpesčių nekildavo, tad nežinojau, kaip nuraminti Perlę. Galop tariau:

– Sese Perle, nemanau, kad ja kas galėtų žavėtis taip kaip tavim.

– Tikrai to tikiuosi.

Tuo metu pradėjau skaityti laikraščius. Kadangi tapau ming dzi , klientai dažnai spausdindavo man skirtas eiles. Manęs nedomino svarbiausi įvykiai – vien viskas apie mane pačią. Mane be galo džiugino tokios eilės:

Ji apkabina mėnulį ir žaidžia su vėju,

Jos balsas kyla su debesimis, skardus kaip malos 17 karoliukų dzingsėjimas.

Labiausiai man patiko šis ketureilis, kuriame sumaniai įpintas mano vardas:

Lūpos papūstos lyg sprogstančios vyšnios.

Įstabūs plaukai liūliuoja virš žalio nefrito auskarų.

Neprilygstamas kūnas skleidžia orchidėjos aromatą –

Nemirtingoji nusileido į raudonąsias dulkes.

Tokių buvo begalė. Tiesą sakant, skaitydavau juos su šiokiu tokiu nerimu, nes jeigu Fortūna nusisukdavo nuo sesers, eilių autoriai, užuot ją garbinę, imdavo negailestingai pašiepti. Kartais apstulbdavau, kai tokia permaina įvykdavo per vieną dieną. Laimė, mane ir toliau, rodės, lydėjo sėkmė, Perlę taip pat.

Kartą ji paaiškino:

– Nes mudvi – Guan In. Ne vien todėl, kad esame nepažeidžiamos: mes rodome užuojautą tiems apgailėtiniems dvokiantiems vyrams.

Taigi mudvi su Perle nė kiek nesigėdydamos ir toliau buvome Seksualinės paguodos deivės.